Sutarta siekti, kad po 2020 metų, kai įsigalios sutartis, globali temperatūra per XXI amžių kiltų mažiau nei 2 laipsniais, bet stengtis, jog šiltėjimas neviršytų ir 1,5 laipsnio, palyginti su ikiindustrine epocha, kitaip tariant, su XIX šimtmečio pradžia.
Tam reikės iki XXI amžiaus vidurio šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą sumažinti 40–70 proc.
Tikslai – nemenki. Tvirtinama, kad tokio susitarimo iki šiol nebuvo, nors ir anksčiau dujų išmetimą bei vadinamąjį šiltnamio efektą mėginta riboti, pavyzdžiui, Kioto protokolu. Tačiau pirmą kartą užsimota taip globaliai.
Vis dėlto ir naujoji sutartis yra pusiau savanoriška, tik iš dalies teisiškai įpareigojanti. Todėl išlieka pavojus, kad ne visos šalys griežtai laikysis susitarimų.
Svarbiausia, kad Paryžiaus sutartį pasirašė ne tik turtingosios šalys, bet ir besivystančios, taip pat didžiausia atmosferos teršėja Kinija.
Paryžiuje turtingųjų klubas įsipareigojo palengvinti skurdžiųjų šalių naštą – numatyta joms skirti net 100 mlrd. dolerių anglies dvideginio išmetimą mažinančioms technologijoms diegti, kompensuoti ekonominius praradimus iškastinį kurą keičiant atsinaujinančiąja energetika.
Bent jau abejonių, ar iš viso verta jaudintis dėl klimato šiltėjimo, šįkart nekilo.
Suprantama, niekur nedingo mokslininkai, abejojantys, kad atmosferos temperatūra kyla dėl žmonijos veiklos, bet jie – mažuma, be to, neretai kaltinami pasiduodantys įtakai, kurią daro iškastiniu kuru suinteresuotas verslas. Per pastaruosius 20 metų paskelbta 14 tūkst. mokslo darbų apie klimato kaitą, bet vos 24 iš jų neigiamas atšilimas.
Iš tiesų prieš 50 mln. metų atmosferos temperatūra buvo net 10 laipsnių aukštesnė negu dabar, klimato šiltėjimo ir atšalimo periodai kartojosi nuolat, bet juos lemdavo daug anglies dvideginio išmetančių vulkanų aktyvumas, o dabar taip nutinka dėl žmonių veiklos. Dar pavojingiau, kad mūsų laikais temperatūra kyla labai sparčiai.
Neįmanoma ir neigti, kad dėl to tirpsta Arkties ledynai, o kylantis jūrų vanduo gali užlieti daugybę salų ar žemai esančių pakrančių teritorijas.
Tiesa, Antarktidoje netgi pastebimas ledo ploto didėjimas, bet joje atšalimas siejamas su ozono sluoksnio Pietų pusrutulyje plonėjimu, be to, nėra išmatuota, ar ir čia nemažėja ledynai po vandeniu. Vienaip ar kitaip, mokslininkai mano, kad ir Antarktidoje ledas ims ateityje tirpti, jei nebus sustabdyta atmosferos tarša.
Vadinasi, žmonija jau tikrai nebegali guostis iliuzija, kad nieko nepataisomai blogo pasaulyje nevyksta ir klimatas pats savaime susireguliuos.
Bet kyla klausimas, kiek teks mokėti už atmosferos taršos stabdymą. Tam būtina plėtoti atsinaujinančiąją energetiką, diegti vis dar brangias, nors ir pamažu pingančias, energiją taupančias technologijas.
Žinoma, didžiulės investicijos, brangstanti gamyba gali neigiamai atsiliepti ekonomikai, didinti socialines problemas. Tačiau ilgainiui, kaip rodo pasaulio patirtis, gamtą sergstinčios technologijos atsiperka, atveria naujas ekonominio augimo, gerovės kėlimo kryptis.
Aišku, vienoms valstybėms bus sunkiau prisitaikyti prie griežtų gamtosaugos reikalavimų, kitos gali greičiau tikėtis naudos.
Rimti iššūkiai laukia iškastinio kuro gamintojų ir iš jo eksporto gyvenančių šalių. Juk pasauliui pereinant prie atsinaujinančiosios energetikos, diegiant energiją taupančias technologijas, mažės akmens anglių, naftos, dujų paklausa. Teoriškai kada nors žmonija gali ir visai atsisakyti iškastinio kuro.
Atrodytų, Lietuvai nėra ko baimintis, nes mūsų šaliai tik naudinga, kad ES visaip skatins atsinaujinančiąją energetiką, rems taupiąsias technologijas kuriančius mokslo tyrimus ir jas plėtojantį verslą. Todėl, matyt, teisus aplinkos ministras K.Trečiokas, pareiškęs, kad mums Paryžiaus susitarimai yra palankūs.
Lietuvai neturėtų būti labai sunku siekti nubrėžtų atmosferos taršos mažinimo rodiklių, nes šiltnamio dujų mūsų šalis dėl savo ekonomikos ypatumų išmeta mažiau, palyginti su ES vidurkiu, net neišnaudojamos nustatytos taršos kvotos ir dalis leidimų parduodama. Vis dėlto tai nereiškia, kad lietuviams kova su atšilimu visai nieko nekainuos.
Reikės prisidėti prie ES finansinės paramos besivystančioms šalims. Taip pat reikės daugiau investuoti į energijos taupymo priemones, ypač transporto sektoriuje, pavyzdžiui, spartinti geležinkelio elektrifikavimą. Žemdirbių irgi laukia nemenkos išlaidos, nes numatyta didinti biokuro naudojimą ūkiuose, mažiau naudoti trąšų.
Prireiks tobulinti ir mokesčių politiką – mat dabar galiojančių lengvatų iškastiniam kurui, atrodo, teks atsisakyti.
Ypač svarbu, kad prisitaikant prie pasaulinių reikalavimų nepablogėtų žmonių gyvenimo sąlygos – nepabrangtų šildymas, elektra, kitos nuo energetikos kainų priklausančios prekės ir paslaugos. Tai daugumai lietuvių rūpi labiau nei globalios problemos.