Kodėl džihadistai pasaulyje mirtį pradėjo sėti tik šiemet?

Kodėl IV griebėsi teroro kaip tik šiuo metu? Ar kalifato kovotojai dabar, kai patiria karinį spaudimą, trokšta jau daugelį metų pranašaujamą galutinį apokaliptinį susirėmimą įžiebti visomis įmanomomis priemonėmis?

Aišku tai, kad IV labiau nei bet kada anksčiau siekia susirėmimo su nekenčiamais Vakarais. Bet grupuotė veikia taip, kaip visada: viską pasverdama ir naudodama jėgą.

Chaosas ir religinis fanatizmas Viduriniuose Rytuose liepsnoja nuo seno. Tačiau dabar IV bando ir Vakarų visuomenėse pasėti neapykantą ir nesantaiką.

Norint atremti tokius mėginimus, būtina suprasti, ant kokių pamatų pastatytas tas teroristinis režimas. Būtina išsiaiškinti ir tai, kaip prie grupuotės iškilimo prisidėjo likusi pasaulio dalis.

O IV istorija prasideda nuo žmogaus, prieš kurį drebėjo net Osama bin Ladenas. Nuo žmogaus, kuriam būtent Amerika padėjo pasiekti šlovę.

Šio asmens, kuris padėjo teroristinio kalifato pagrindus, jau devyneri metai nėra tarp gyvųjų.

Vieną 2006 metų birželio trečiadienio vakarą JAV karo lėktuvai numetė dvi galingas bombas ant vieno namo Hibhibo kaimelyje, esančiame maždaug 70 kilometrų į šiaurę nuo Bagdado.

Po griuvėsiais žuvo iš palestiniečių teritorijų kilęs jordanietis Ahmadas Fadhilas an-Nazzalas al-Chalailehas, geriau žinomas Abu Musabo al-Zarqawi slapyvardžiu.

Jis buvo labiausiai Irake ieškomas teroristas, už jo galvą JAV buvo paskyrusios 25 mln. dolerių atlygį.

Po A.M.al-Zarqawi mirties JAV prezidentas George’as W.Bushas net prabilo apie posūkio tašką kovojant su terorizmu.

Nors tokius žodžius G.W.Bushas kartojo dažnai, tąkart jis buvo visiškai teisus. Tik omenyje turbūt turėjo ne tai, kas įvyko vėliau.

Ironiška, bet vienas pirmųjų, kuris suprato, kad į neaukšto ūgio, kresną, barzdotą ir pastėrusio žvilgsnio vyriškį reikia žiūrėti itin atsargiai, buvo O.bin Ladenas.

1999-aisiais A.M.al-Zarqawi atvyko į Kandaharą Afganistane. Čia iš visų islamo pasaulio kampelių jau buvo sugužėję tūkstančiai savanorių, kurie norėjo prisijungti prie pasaulinio teroristų tinklo „Al Qaeda“ paskelbto džihado.

Bet iš pradžių O.bin Ladeno patikėtiniai laikėsi atokiai nuo A.M.al-Zarqawi, nes pastarasis pernelyg dažnai įsiveldavo į ginčus su kitais džihadistais, kurie neva nebuvo pakankamai radikalūs. Pernelyg griežta jiems atrodė ir A.M.al-Zarqawi neapykanta šiitams.

Tiesa, „Al Qaeda“ padėjo jam įkurti kovotojų rengimo stovyklą netoli Herato miesto, anuomet A.M.al-Zarqawi taip ir nebuvo priimtas į oficialius teroristų tinklo narius.

Žlugus Talibanui jis 2002 metais išvyko į Jordaniją, o kitąmet – į Iraką. A.M.al-Zarqawi galvoje jau daug metų kirbėjo planai nuversti režimus Jordanijoje, Sirijoje ir Irake.

Laukdamas JAV karinės invazijos A.M.al-Zarqawi Irake kūrė teroristinių grupuočių, kurios, žlugus Saddamo Husseino režimui, šalyje turėjo sukelti šiitų ir sunitų pilietinį karą, tinklą.

O iš konflikto pelenų turėjo atgimti pranašo Mahometo dar XVII amžiuje sukurta valstybės santvarka – kalifatas.

Dar iki amerikiečių įsiveržimo į Iraką tuometis JAV valstybės sekretorius Colinas Powellas tikino Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kad A.M.al-Zarqawi yra jungiamoji Irako režimo ir „Al Qaeda“ grandis.

Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo melas. Bet velniškam džihadisto planui jis puikiai tiko.

Praėjus keliems mėnesiams po S.Husseino nuvertimo A.M.al-Zarqawi grupuotė „Monoteizmas ir džihadas“ („Jama’at al-Tawhid wal-Jihad“) nukirto galvas pirmiesiems įkaitais paimtiems vakariečiams, pasikėsino susprogdinti Jungtinių Tautų atstovybę Bagdade ir Imamo Ali mečetę – vieną svarbiausių šiitų šventyklų.

Ir tai buvo tik pradžia. Džihadistas netrukus paskelbė: „Jeigu mes suduosime jums skaudžius smūgius vieną po kito ir jūs įsitrauksite į kovą, tada mums pavyks iš naujo sumaišyti kortas. Daugelis sunitų teritorijų bus mūsų pusėje.“

A.M.al-Zarqawi žiaurumu pasibaisėjo net „Al Qaeda“ vadovybė, bet visus raginimus sutramdyti savo troškimą žudyti jis atmetė. Jis, regis, nematė, kad jo įkurta „Al Qaeda“ Irake (AQI) sulaukė mažesnio irakiečių tautos palaikymo.

Bet jau nebuvo svarbu, ar žmonės pritaria, ar ne, – nuspręsta, kad kalifatas turi atgimti.

2006 metų spalio 15-ąją, praėjus 4 mėnesiams po A.M.al-Zarqawi žūties, AQI pasiskelbė „Islamo valstybe Irake“ (IVI). O po dar kelių mėnesių šis teroristinis darinys pristatė savo vėliavą. Ji – juoda su užrašu baltomis raidėmis: „Nėra jokio Dievo, išskyrus Alachą. Mahometas yra jo pranašas.“

Vėliava buvo sugalvota kaip ženklas, kad ateina būsimasis kalifatas.

Šalis nugrimzdo į tokį smurto liūną, kokio ir iki tol sunkumų išvargintas Irakas dar nebuvo patyręs. Neapykantą kaitino daugybė IVI išpuolių – pavyzdžiui, kovotojai susprogdino šiitams šventą Auksinę mečetę Samaroje.

Sunitai ir šiitai kovojo bombomis, raketomis ir peiliais, o tai, kad Irako naujasis premjeras Nuri al-Maliki – šiitas – pradėjo iš aukštų valdžios ir kariuomenės postų sistemingai stumti įtakingus sunitus, dar labiau paaštrino padėtį.

2007 metais vien dėl IVI išpuolių kiekvieną mėnesį žūdavo 2,5 tūkst. irakiečių.

Ilgą laiką JAV bejėgiškai stebėjo smurtą Irake. Bet 2009–2010 metais amerikiečiams ir jų apginkluotiems, aprengtiems ir pamaitintiems sunitų kovotojams ir milicijai pagaliau pavyko parklupdyti IVI. Žudynių iškamuoti civiliai sunitų teritorijų gyventojai išdavė teroristų slėpyklas, o netrukus 34 iš 42 svarbiausių džihadistų vadeivų buvo nužudyti arba suimti.

2010 metų balandį Irako ir JAV kariniai daliniai nužudė abu IVI lyderius – Abu Ayyubą al-Masri ir Abu Omarą al-Baghdadi, o po mėnesio jų vietą užėmė Abu Bakras al-Baghdadi.

Kad niekam nežinomas vyras tapo naujuoju džihadistų judėjimo vadu, daugumai analitikų atrodė tiesiog juokinga pastaba IVI istorijos pabaigoje.

Bet naujasis grupuotės lyderis A.B.al-Baghdadi turėjo sumanių draugų: buvusius aukštus S.Husseino armijos ir slaptųjų tarnybų pareigūnus. Džihadistas su jais susipažino per kartu praleistas dienas JAV belaisvių stovykloje Pietų Irake „Camp Bucca“.

IVI iškart pasinaudojo ir sukilimu prieš Basharo al-Assado režimą kaimyninėje Sirijoje. 2011 metų pabaigoje grupuotės atstovai prasiskverbė į Šiaurės Siriją ir ten – iš pradžių slaptai – įkūrė grupuotę „Al Nusra Front“.

Po vidaus nesutarimų dėl valdžios A.B.al-Baghdadi 2013 metų balandį garso įrašu pranešė, kad „Al Nusra Front“ ir IVI esančios ta pati organizacija. Ir kad nuo šiol ji – „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIL).

„Al Nusra Front“ vadovybė suskilo, bet daugelis į šią grupuotę įsiliejusių kovotojų liko naujajame darinyje.

Po kelių mėnesių ISIL galutinai perėmė Sirijos šiaurės rytų Rakos muchafazos sostinės Rakos valdymą. O netrukus kovotojai sugebėjo įvesti savo valdžią didelėje Šiaurės Sirijos dalyje.

Bet viešos egzekucijos, šariato policijos patyčios ir žiaurios kitų maištininkų grupių vadų žudynės netrukus sukėlė gyventojų nepasitenkinimą. Tad jungtiniam kitų sukilėlių grupuočių frontui 2014-ųjų sausį pavyko vėl išvyti ISIL iš daugelio Sirijos teritorijų.

Vis dėlto padėtis Irake tuo metu susiklostė grupuotės naudai.

Pasitraukus amerikiečiams įtampa tarp sunitų ir šiitų šalyje dar labiau paaštrėjo. Didžiuosiuose sunitų miestuose – Faludžoje ir Ramadi – kilo protesto judėjimas prieš premjerą N.al-Maliki.

Kai jis per 2013 metų Kalėdas leido granatomis apšaudyti abu miestus, Faludžoje sunitų policininkai paliko savo postus, o Irako vyriausybės vadovas vėl išvedė dalinius iš miesto.

Tik po kelių valandų į Faludžą pikapais įvažiavo apsimuturiavę ginkluoti vyrai. Tapo aišku: ISIL perima valdžią.

Po pusės metų 1000 ISIL kovotojų užgrobė 1,5 mln. gyventojų turintį Mosulą – trečią pagal dydį Irako miestą. Ten dislokuoti vyriausybės daliniai paliko postus be jokio pasipriešinimo. Mosule niekas nebenorėjo rizikuoti savo gyvybe dėl korumpuotos šiitiškos vyriausybės Bagdade.

ISIL tik pernai birželį pasiskelbė pasauliniu kalifatu – „Islamo valstybe“.

Duomenys apie IV kovotojų skaičių prieštaringi. Vieni šaltiniai nurodo 30 tūkst. savanorių iš 115 pasaulio šalių, kiti – iki 100 tūkstančių džihadistų.

Tačiau savanoris nelygu savanoriui. Nors į kalifatą iš Europos atvykę vakariečiai pasižymi uolumu, grupuotės strategų požiūriu jie neturi karinės patirties ir dėl to tinka savižudiškoms misijoms.

Karinį teroristinės organizacijos stuburą sudaro daugiau kaip 2 tūkst. kovotojų iš Rusijos Kaukazo respublikų.

Daugiausia savanorių IV sulaukė ne iš kurios nors arabiškos šalies, o iš Vladimiro Putino, kuris save laiko svarbiausiu kovos su islamistais smaigaliu, valdomos valstybės.

Visi IV kovotojai per mėnesį gauna apie 200 JAV dolerių algą, yra nemokamai aprūpinami maistu ir apgyvendinami. Didelę šeimą turintys kalifato kariai per mėnesį gauna 500–600, vadai – tūkstančius dolerių.

Įtakingo JAV strateginio karybos centro – RAND korporacijos – specialistai skaičiuoja, kad per metus IV reikia apie 250 mln. dolerių, kad būtų galima išmokėti algas savo kovotojams ir civiliams tarnautojams.

Bet teroristinės organizacijos pajamos jau gerokai pranoksta tokias išlaidas.

JAV aviacija spalį virš Sirijos pradėjo operaciją „Tidal Wave II“. Taip amerikiečių karinių oro pajėgų strategai pavadino naują karo danguje prieš IV kontroliuojamus naftos gavybos ir perdirbimo objektus dalį.

Pakeisti IV pozicijų bombardavimo kampanijos tikslus teko suvokus, kiek daug iš naftos uždirba džihadistai.

Dar prieš kelis mėnesius amerikiečiai skaičiavo, kad iš prekybos nafta IV per metus uždirba 100 mln. dolerių. Bet rodiklius teko stipriai kilstelėti aukštyn – iki 500 milijonų dolerių. Tai atitinka 1,3 mln. dolerių per dieną.

Be to, net jei JAV pavyktų oro antskrydžiais paralyžiuoti didesnę naftos verslo dalį, svarbiausias IV pajamų šaltinis vis tiek liktų visiškai nepaliestas.

Jį sudaro apie 8 mln. žmonių, kurie gyvena grupuotės valdomose teritorijose ir kuriuos kalifatas negailestingai šantažuoja.

Kiekvienas į Mosulo miestą su maisto produktais įvažiuojantis sunkvežimis turi susimokėti 400 dolerių kelio mokestį, mažesnės transporto priemonės – 50–100 dolerių. Mieste, kur vis dar yra beveik 1 mln. gyventojų, toks verslas pelningas.

Be to, džihadistai padidino mokesčius nekilnojamajam turtui, maisto produktams, prekybai automobiliams, drabužiams, degalams ir rinkliavas už aprūpinimą vandeniu ar elektros energija.

Valdininkai ir kiti valstybės tarnautojai, kuriems bent jau Sirijoje iki šiol atlyginimą moka centrinė vyriausybė sostinėje, privalo iki 50 proc. algos atiduoti IV.

Vien Mosulo mieste kiekvieną mėnesį į grupuotės iždą įplaukia kelios dešimtys milijonų dolerių. Pajamos iš mokesčių ir šantažo galbūt net pranoksta pelną iš prekybos nafta.

Reikia pridurti ir dar vieną sotų finansinį kąsnį – pusę milijardo dolerių grynaisiais, pagrobtų iš bankų filialų, kurie į IV rankas pateko per jos grobikišką žygį praėjusiais metais. Kai kurių JAV ekonomistų skaičiavimais, IV pernai galėjo gauti 100–200 mln. dolerių grynojo pelno.

Sudėjus viską, įskaitant pagrobtą ginkluotę ir nekilnojamąjį turtą, išeina 1–2 mlrd. dolerių.

Tad turtingų Persijos įlankos šalių aukos, apie kurias iki šiol diskutuojama Vakaruose, daugelį metų nebevaidina jokio vaidmens: IV finansuoja pati save.

Atitinkamai ilgai tektų laukti, kol sumažėjusios pajamos iš naftos pradėtų gerokai riboti grupuotės veiksmus.

Tiesa, operacijos „Tidal Wave II“ pasekmes greičiau pajustų civiliai gyventojai visoje Sirijoje.

Mat tiek B.al-Assado režimo valdomos teritorijos, tiek nuosaikiųjų maištininkų kontroliuojamos sritys šalies šiaurėje ir vakaruose yra priklausomos nuo naftos tiekimo iš IV.

Ką kaltins žmonės, jei vidury žiemos baigsis skystasis ir dyzelinis kuras? Džihadistus ar bombas mėtančius amerikiečius?

„Padėtis ir juokinga, ir graudi. Neturime jokio kito pasirinkimo. Čia vyksta neturtingųjų revoliucija“, – „The Financial Times“ pripažino sukilėlių vadas iš Alepo, perkantis degalus iš džihadistų.

„Remiantis pranašyste, mūsų tikslas – islamo valstybė, kuri nepripažįsta jokių sienų“, – dar 2013 metų rugpjūtį skelbė A.B.al-Baghdadi.

Tokių jo žodžių tada rimtai nevertino net fanatiškiausi jauni teroristai. Po dvejų metų IV jau subūrė šimtus tūkstančių šalininkų visame pasaulyje.

Bet kas bus, jei plėstis ketinanti A.B.al-Baghdadi „valstybė“ pradės pastebimai trauktis? Kas bus, jei IV kalifas žus per oro antskrydį? O jei žmonės pradės protestuoti prieš vis žiauresnį džihadistų režimą?

Atsakymų į tokius klausimus plane, pagal kurį IV laukia pasaulio pabaigą žyminčio mūšio su kitatikiais, nėra.