Ataskaita parodė seną tiesą: Vakarų taisyklės Rusijoje negalioja

Rusija demonstruoja, kad Jungtinės Karalystės teisėsauga gali kiek įmanydami stengtis nubausti A.Litvinenkos budelius, tačiau teisingumas jų nepasieks. Susidorojimą, kaip įtariama, užsakė pats V.Putinas, o jis savo asmenines ir Kremliaus problemas tvarko paisydamas tik savo taisyklių.

Rusijos atsiskyrimas nuo pagrindinių Europos reikalų nėra kažkas naujo. Maskva save izoliavo nuo žemyno politikos dar per 1917-ųjų revoliuciją ir komunizmo erą, rašo „The Guardian“.

Tačiau V.Putinas papildo tokią Rusijos poziciją dar ir savotiška nacionalizmo forma. Ir, regis, įvedė savo teisingumo taisykles.

Ryškiausi Vladimiro Putino kritikai padėjo galvas tiek gimtojoje Rusijoje, tiek užsienyje.

Antai garsi žurnalistė Anna Politkovskaja rašė apie Rusijos karinių pajėgų nusikaltimus antrajame Čečėnijos kare. Ji ir laikraštis „Novaja gazeta“, kuriame moteris dirbo, aršiai priešinosi V.Putino veiksmams.

2006-ųjų spalį – mėnesį prieš A.Litvinenkos mirtį – A.Politkovskaja buvo nušauta prie savo namų. Nors dėl jos nužudymo buvo nuteisti penki vyrai, Kremlius niekada neprabilo apie žmogžudystės užsakovą.

Panašiomis aplinkybėmis mirė ir auditorius Sergejus Magnickis, kuris tyrė korupciją pačioje Rusijos valstybės širdyje. Jis teigė atsekęs didelio masto pinigų plovimą, kurį vykdė valstybės pareigūnai. Jis buvo suimtas, sumuštas ir nesulaukė jokios medikų pagalbos. 2009-aisiais jis mirė areštinėje taip sukeldamas Vakarų ir žmogaus teisių aktyvistų pasipiktinimą.

Dar mįslingesnė buvo opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudymo nužudymo byla. Rusijos vaidmenį Ukrainos kare tyręs vyras buvo nušautas 2015-ųjų vasarį. Nors dėl jo nužudymo buvo suimti keli įtariamieji, joks aiškus žmogžudystės motyvas iki šiol Rusijos teisėsaugos nebuvo atskleistas.

V.Putinas akivaizdžiai negerbia daugybės šalių, Jungtinių Tautų, tarptautinės teisės ir demokratijos normų, tačiau toleruoja aukšto lygio korupciją namuose. Visa tai dar labiau atskiria šalį nuo likusio pasaulio.

Toks nuolatinis Rusijos išsišokimas kelia daug problemų tarptautinei bendruomenei.

V.Putino parama separatistams Gruzijos teritorijoje 2008-aisiais sukėlė karą šioje šalyje. O separatistiniai Pietų Osetijos ir Abchazijos regionai vis dar likę de facto Rusijos kontrolėje.

Rusijos invazija į Gruziją buvo tik pranašas to, kas dar laukia ateityje. 2014-ųjų kovą Rusija aneksavo Krymo pusiasalį ir parėmė prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.

Taip pat įtarta, kad Rusijos remiami ginkluoti kovotojai numušė keleivinį „Malaysia Airlines“ lėktuvą.

V.Putino veiksmai, akivaizdžiai pažeidžiantys tarptautinę teisę ir JT sutartis, privedė prie sudėtingo konflikto Ukrainoje, Rusijos atskyrimo nuo didžiųjų valstybių stalo ir Vakarų sankcijų Maskvai.

Su niekuo nepasitaręs V.Putinas įsakė Rusijos kariuomenei pradėti karinę kampaniją Sirijoje praėjusių metų rudenį. Taip Maskva parėmė savo sąjungininką Sirijos lyderį Basharą al-Assadą.

Žmogaus teisių stebėtojai užfiksavo, kad Maskvos antskrydžiai kasdien nusineša vis daugiau civilių gyvybių. O kaip teigė dienraštis „The Daily Telegraph“, rusų pajėgos pražudė daugiau civilių, nei džihadistų.

Net ir tose situacijose, kur Vakarai ir Rusija galėtų rasti bendrą kalbą – tarkime, kovojant su terorizmu – Maskva neatsisako ypatingo požiūrio į save ir savo vaidmenį.

Nors JAV ir Jungtinei Karalystei rūpi išvyti džihadistus iš Šiaurės Kaukazo, kaip ir Rusijai, Maskvos priemonės Vakarams nepriimtinos.

Bene baisiausiai pasibaigė įkaitų drama 2004-aisiais Beslano mokykloje, kai teroristai užgrobė pastatą ir įkaitais paėmė apie 1000 žmonių. Rusijos saugumo pajėgos šturmavo pastatą ir viskas baigėsi didžiuliu kraujo praliejimu. Žuvo ne tik teroristai, bet ir dar virš 335 žmonės. V.Putinas pasinaudojo šiuo tragišku įvykiu sustiprinti savo galiai.

Panašiai įvyko ir 2002-aisiais Maskvos teatre, kai Federalinės saugumo tarnybos per vadavimo operaciją nužudė ne tik teroristus, bet ir visus 130 įkaitų.

Vakarų valstybėse toks kraujo praliejimas būtų sukėlęs politinę suirutę ir aukšto rango vadovų atsistatydinimus. Bet tik ne V.Putino Rusijoje.

Galbūt V.Putino veiksmus dažnai reikėtų suvokti, kaip mėginimą atkurti Rusijos didybę. Tačiau jau daugybę metų jo siunčiama žinutė Vakarams yra labai aiški: „Tėvynėje Rusijoje jūsų taisyklės negalioja“.