Kaip bendrauti su polinkį žudyti turinčia valstybe?

Būtent su tokia dilema susiduria Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas baigus tyrimą dėl Aleksandro Litvinenkos nužudymo, kurio ataskaita buvo paskelbta praėjusią savaitę.

Jeigu pono Litvinenkos, buvusio KGB karininko, nunuodijimas būtų buvęs įvykdytas kaip suplanuota, į tai veikiausiai beveik niekas nebūtų atkreipęs dėmesio. Polonis – retas ir paprastai beveik neaptinkamas nuodas: jis žudo alfa spinduliuote, kurią galima išmatuoti tik naudojant itin specializuotą įrangą.

Nedidelei emigravusių rusų disidentų bendruomenei Londone būtų buvusi pasiųsta aiški žinia: jums leidžiama palikti tėvynę, bet jeigu pradėsite prieš Kremlių nukreiptas propagandos operacijas – būsit nugalabyti.

Britų žvalgybos tarnyba MI6 taip pat būtų sunerimusi: ponas Litvinenka gaudavo nedidelę mėnesinę rentą mainais į savo sukauptas žinias apie persidengiančią aukšto lygio korupciją ir organizuotą nusikalstamumą. Iš savo būstinės prie Voksolo sankryžos ši šnipų agentūra vykdė bendrą tyrimą su Ispanijos žvalgyba, pavadintą operacija „Vapsva“ (Operation Vespa), aiškindamasi Kremliaus ryšius su rusų gangsterių veikla Ispanijoje.

Tačiau mįslinga slaptojo šaltinio mirtis tikrai nebūtų tapusi viešu skandalu. Dėl jos nebūtų buvę įšaldyti ryšiai su Rusijos federaline saugumo tarnyba (FSB). Tai nebūtų atvedę prie viešo tyrimo, kurio ataskaitoje Rusijos valstybė nedviprasmiškai kaltinama nužudžiusi Britanijos pilietį Londono širdyje – ir dar tokiu būdu, dėl kurio nesuskaičiuojamai daugybei kitų žmonių buvo iškilęs pavojus nukentėti nuo radioaktyvių teršalų.

Pirminis atsakas 2006-ųjų pabaigoje buvo griežtas: Rusijos žvalgybos pareigūnai buvo išsiųsti iš Londono. Ryšiai su FSB buvo apriboti iki minimalaus lygio – pavyzdžiui, konsultacijų dėl saugumo užtikrinimo per Sočio žiemos olimpiadą.

Vis dėlto vėliau Britanija vėl mėgino elgtis, tarsi nieko nebūtų nutikę. Tony Blairo laikų burkavimas liovėsi, bet Londone vis tiek buvo itin netaktiška kalbėti apie Kremliaus sulaikymo politiką, o juo labiau – apie konfrontaciją.

Būtent po Litvinenkos nužudymo pradėjau rašyti knygą „Naujasis šaltasis karas“ (The New Cold War). Kai ta knyga 2008-aisiais buvo išleista, ji pelnė Rusiją stebinčių „vanagų“ pagyrimų, ypač Rytų Europoje. Vis dėlto Londone, Vašingtone, Berlyne ir kitose sostinėse buvo labiau linkstama prie nuomonės, kad mano knyga – bereikalingą paniką kurstantys pliurpalai.

Pagal to meto vyraujančią nuomonę, Rusija laikyta kapitalistine šalimi, nors ir turinčia trūkumų. Joje esą veikia pliuralistinė politinė santvarka – su rinkimais, teismais ir institucijomis. Ponas Putinas – atgrasus tipas, bet jis suteikė stabilumo savo šaliai ir atkūrė nacionalinį pasididžiavimą. Mes su juo galime tvarkyti reikalus – tiek komercinius, tiek diplomatinius.

Šie argumentai aiškiai persvėrė pyktį dėl pono Litvinenkos nužudymo. Mūsų saugumo ir žvalgybos agentūrose neabejota, kad Rusijos valstybė tiesiogiai su tuo susijusi, bet politikams buvo kur kas parankiau apsimesti, kad yra kitaip. Dar daugiau – Kremliaus mylėtojų choras Sityje, verslo pasaulyje ir kituose sluoksniuose turėjo savų priežasčių nesureikšminti tos žmogžudystės.

Visa tai padėjo suklestėti egzotiškoms, dėmesį nukreipiančioms sąmokslo teorijoms, susijusioms su ta byla. Kalbėta, kad Litvinenka vargu ar laikytinas didvyriu. Juk jis bičiuliavosi su abejotinos reputacijos veikėjais – ir tiesa, kad jis buvo finansiškai priklausomas nuo Boriso Berezovskio, velionio Rusijos magnato emigranto. Jis buvo marginalas – tarsi kokia įkyri sparva. Jeigu jį kas pritrėkš, niekas per daug neliūdės.

Ir vis dėlto našlė Marina Litvinenko bei jos sūnus Anatolijus visą tą laiką išliko stulbinamai orūs ir ryžtingi. Kad ir kokie būtų to vyro trūkumai, belieka tik žavėtis, kokią sutuoktinę jis pasirinko. Padedama puikaus teisininko – karališkojo advokato Beno Emmersono, dirbančio kontoroje „Matrix Chambers“ ir pasiūliusio neatlygintinas paslaugas – ji sugebėjo įveikti daugybę teisinių kliūčių, kurios, anot pareigūnų, trukdė pradėti išsamų tyrimą.

Kad ir kokių kitų pasekmių dar sukeltų sero Roberto Oweno ataskaita, ji mažų mažiausiai triuškinamai pateisina nepalenkiamos ponios Litvinenkos ir jos ištikimų sąjungininkų rato pastangas.

Dabar ji reikalauja, kad Britanija reaguotų į tą ataskaitą griežtomis sankcijomis Rusijai. Deja, labai tikėtina, kad ji bus nuvilta. Dauningo gatvėje ir Užsienio reikalų ministerijoje iškeltas viską nustelbiantis (nors ir klaidingas) prioritetas – užsitikrinti Rusijos palaikymą Sirijoje. Londone, Vašingtone ir kitose Vakarų šalių sostinėse galvojama, kad tik Kremlius gali padėti atvesti Basharo al Assado režimą Damaske prie derybų stalo.

Rusija tai žino. Ji naudojasi skerdynėmis Sirijoje, kad galėtų rėžti karštas nacionalistines kalbas namuose ir drumsti diplomatinius vandenis užsienyje. Ji apsimetinėja potencialia partnere, kurstydama viltis, kad padės išpešti nuolaidų. Bet iš tikrųjų Kremliaus ryšiai su žudikiška Sirijos vadovybe yra pagrindinė to karo priežastis, o ne potencialus sprendinys.

Tiesa, Britanijos politika Rusijos atžvilgiu per kelerius pastaruosius metus reikšmingai pasikeitė. Mes tvirtai palaikėme griežtesnį NATO požiūrį į pažeidžiamų paribio šalių Rytų Europoje gynybą. Britanija ketina pasiųsti 1 000 karių į Lenkiją (nors ne paskutinė tokio žingsnio priežastis – pono Camerono noras užsitikrinti Lenkijos palaikymą jo deryboms su Europos Sąjunga). Britanija padidino savo pastangas – savarankiškai ir su sąjungininkais – gaudydama Rusijos šnipus. Nors pavėluotai, bet pagirtinai ji pradėjo reaguoti į Rusijos propagandos puolimą Vakaruose.

Vidaus reikalų sekretorė Theresa May ketvirtadienį pasakė griežto tono kalbą Bendruomenių Rūmuose, nurodžiusi, kad bus įšaldytas dviejų asmenų, kurie tyrimo išvadose buvo įvardyti kaip A.Litvinenkos nužudymo vykdytojai, turtas. Tie žmonės – Dmitrijus Kovtunas ir Andrejus Lugovojus.

Vis dėlto mažai tikėtina, kad tiedu turi kokių nors sąskaitų Britanijos finansų sistemoje. Galbūt jie yra niekšai, bet ne kvailiai.

Kur kas veiksmingiau būtų pasidomėti Rusijos nešvarių pinigų srautais, čiurlenančiais Londono Sičio gatvėmis.

Mūsų svarbiausia bendrovė BP yra vienoje lovoje su naftos milžine „Rosneft“, kuri praktiškai neslepia esanti Rusijos valdžios įrankis. Jos turtų pagrindas yra vagystė: surežisuotas aukcionas, per kurį ji išgraibstė „Jukos“, buvusios Rusijos naftos sektoriaus lyderės, vertingiausius aktyvus.

„Jukos“ buvo pasmerkta, kai jos įkūrėjas Michailas Chodorkovskis viešai apkaltino Putiną korupciją. Naftininkas buvo pasiųstas į kalėjimą, o jo bendrovė buvo nuvaryta į bankrotą per virtinę parodomųjų finansinių teismų. „Rosneft“ už skatikus susirinko kas liko.

Vis dėlto Londono Sitis neįžvelgė nieko bloga, leisdamas „Rosneft“ listinguoti savo akcijas 2006 metais, praėjus vos kelioms savaitėms po pono Litvinenkos nužudymo. Toks žingsnis prilygsta leidimui užsieniečiams pardavinėti vogtus daiktus Londono gatvėse. Mūsų finansininkai toli gražu nepuolė šauktis policijos – jie išsirikiavo į eilę, kad pasipelnytų.

Toks elgesys ne vien korumpuoja mūsų sistemą: jis taip pat siunčia bjaurią žinią Rusijai. Rusijos vadovybė pradeda tikėti, kad mūsų santvarkoje nėra reikšmingų skirtumų, lyginant su jų sistema. Pinigai valdo, o stipresnis visada teisus. Mums tiesiog geriau sekasi tai dangstyti gausiomis kalbomis apie demokratiją ir įstatymų viršenybę.

Seras Robertas Owenas, pasižymintis įspūdingu intelektu ir teismo eksperto nuovoka, yra tikrosios Britanijos sistemos stiprybės simbolis. Jis parengė nepriekaištingą ataskaitą: aiškią, santūrią ir įtikinamą. Jos triuškinama, nepaneigiama išvada, kad ta žmogžudystė buvo įvykdyta valstybės užsakymu, mūsų vyriausybei sukels didelių nepatogumų. Neįmanoma įsivaizduoti, kad tai galėtų nutikti Rusijoje.

Deja, teisinis principingumas gali būti menka paguoda. Britanijos politinė vadovybė visokeriopai stengiasi, kad tik nereikėtų imtis jokių atsakomųjų veiksmų dėl pribloškiančio, įžūlaus nusikaltimo, įvykdyto šalies, kuri yra įsitikinusi – ir akivaizdžiai neklysta – kad dėl to nužudymo jai niekas negresia.

***

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius. E.Lucaso komentarą pateikia BNS naujienų agentūra.