Pabėgėliai plūsta į visas šalis, tačiau vengia Prancūzijos

Iš savo polietilenu apdengtos ir lentomis apkaltos lūšnelės Kalė miesto migrantų stovyklos pakraštyje Ahmedas puikiai mato blizgančius baltus gyvenamuosius konteinerius. Jie į stovyklą buvo atgabenti Prancūzijos vyriausybės nurodymu.

Konteineriai atsparūs drėgmei, šildomi. Jie tvarkingai sustatyti dviem eilėmis ir aptverti nauja žalia tvora. Lovose – nauji čiužiniai, švari, šiugždanti patalynė.

Bet Ahmedas, į „Džiunglėmis“ vadinamą migrantų stovyklą Kalė atvykęs po metų kelionės iš Sudano, tikina nė nemanantis įvertinti Prancūzijos valdžios svetingumo. Jis įžvelgia klastą.

„Ne, su ta vieta yra problema, – rodydamas į gyvenamuosius konteinerius paaiškino 28 metų sudanietis. – Jei aš sutiksiu ten apsigyventi, jie sužinos mano asmeninius duomenis.

Todėl kai vyksiu į Angliją, jie man pasakys, kad turiu grįžti į Prancūziją.“

Per 2015-uosius iš Vidurinių Rytų ir Šiaurės Afrikos į ES šalis atvyko daugiau nei 1 mln. migrantų.

Ir nors Europa dabar klampoja po didžiausią pabėgėlių krizę nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, atrodo, kad tik labai nedaug atvykėlių naujaisiais savo namais renkasi Prancūziją.

Pernai rugsėjį antrąją pagal dydį Europoje ekonomiką turinti valstybė migrantams pažadėjo 24 tūkst. vietų šalyje. Skelbta, kad Prancūzija iš stovyklų Graikijoje ir Italijoje pakvies pabėgėlių iš Eritrėjos, Irako bei Sirijos.

Tačiau iki praėjusios savaitės į Prancūziją buvo perkelta vos 19 atvykėlių. Visi jie – eritrėjiečiai, jau gyvenantys Nanto mieste šalies vakaruose.

„Žinoma, tai labai mažai, – pripažino Pascalis Brice’as, Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės tarnybos generalinis direktorius. – Jie nori vykti į Vokietiją, nes ten gera ekonominė situacija. Jiems neįdomios kitos ES šalys.“

Daugelis Prancūzijoje jau esančių, bet palikti šalį siekiančių migrantų tvirtina, kad juos atbaido sunki prancūzų kalba. Tačiau migracijos tendencijas „Sciences Po“ universitete tiriantis François Gemenne’as mano, kad svarbios ir kitos priežastys.

Viena jų – varginantis prieglobsčio suteikimo procesas. Nors praėjusiais metais procedūra buvo palengvinta, prieglobsčio prašytojai aiškaus atsakymo vis tiek sulaukia tik mažiausiai po 18 mėnesių. Be to, leidimas gyventi Prancūzijoje suteikiamas tik 30 proc. prašančiųjų.

„Prieglobsčio suteikimo mechanizmas iš esmės žlugęs, jam galima skelbti bankrotą“, – teigia F.Gemenne’as.

Situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad prieglobsčio šalyje pasiprašiusiems migrantams pirmuosius devynis mėnesius draudžiama dirbti – priešingai negu daugelyje kitų ES valstybių. Aišku, atvykėliai puikiai žino ir apie aukštą nedarbo lygį.

Galiausiai migrantus nuo noro vykti į Prancūziją ir čia pasilikti atbaido žmonių gabentojai, kuriems ši šalis nepelninga. Kalė vicemero Philippe’o Mignonet teigimu, „gabentojai nuolat manipuliuoja migrantais, nes pastarieji nuo jų priklausomi“.

Žinoma, yra išimčių. 25-erių sudanietis Saberas džiaugiasi atvykęs į Nantą ir laukia, kol jam bus suteiktas prieglobstis: „Manau, kad mano kelionė pagaliau baigėsi. Dabar esu saugus.“

Kitas atvykėlis Mohammedas į Nanto miestą persikraustė praėjusią savaitę. Prieš tai jis pusmetį praleido Kalė ir vis bandė patekti į Jungtinę Karalystę: „Tai per daug sudėtinga. Gal geriausia pasilikti Prancūzijoje.“

Ne tokios tragiškos gyvenimo sąlygos ir pačiose „Džiunglėse“.

Migrantų stovykla Kalė dabar jau primena daugmaž tvarkingą miestelį.

Prieš pusantrų metų migrantai čia daugiausia gyveno nailonu uždengtose palapinėse, o dabar daugelis lūšnų medinės, turi langus ir yra apsaugotos nuo vandens.

Netrukus bus galima įsikurti naujuose gyvenamuosiuose konteineriuose.

Klesti ir verslas – afganistanietis Mohebas stovykloje atidaręs restoraną, o netoliese kurdas iš Irako siūlo už 5 eurus apsikirpti. Veikia knygynas, mokykla, mečetė, net pirtis. („The Financial Times“, AP, LR)