Kas buvo tas L.Rochlinas ir kaip galėjo jis pakreipti Rusijos likimą?
Būsimasis generolas gimė 1947 m. žydų kilmės tremtinio ir rusės šeimoje. Įkalbėtas pažįstamo pasirinko studijas karo mokykloje, vėliau tarnavo Rytų Vokietijoje, vadovavo karo veiksmams Afganistane. Subyrėjus Sovietų Sąjungai liko tarnauti Rusijos kariuomenėje, 1994 – 1995 m., kaip korpuso vadas, „mėgino įvesti konstitucinę tvarką“ Čečėnijoje, kurią laikė neatsiejama Rusijos dalimi.
Kariškos hierarchijos laiptais pakilęs tremtinio sūnus garsėjo nostalgija sovietų imperijai bei agresyvia didžiavalstybine pasaulėžiūra. Buvo gana stačiokiško, netgi mužikiško būdo, jį pažinojusių teigimu, narsus, tačiau tuo pat metu – ūmus, netoliaregis žmogus.
Rinko šalininkus visoje šalyje Būtent toks generolas L.Rochlinas iš kariuomenės atėjo į politiką. Į Valstybės Dūmą jis pateko kiek nuosaikesnės partijos sąrašuose, tačiau netrukus įkūrė savo Kariuomenės, gynybos pramonės ir karo mokslo palaikymo judėjimą.
Po šios organizacijos sparneliu susibūrė ne tik buvę aukšti Sovietų Sąjungos funkcionieriai, įtakingi, plačiais ryšiais pagarsėję KGB bei Raudonosios armijos vadai, bet ir visas tuntas atviriausių politinių ekstremistų. Ir nors pagrindiniu savo tikslu Kariuomenės palaikymo judėjimas skelbė šalies „gynybinio potencialo“ atkūrimą, faktiškai jis virto pavojingu valdančio elito konkurentu.
Pats L.Rochlinas nuolat keliavo po visą šalį ir rinko pilnas aikštes šalininkų. Nuo tribūnos skambėjo atviriausi raginimai „liaudžiai vienytis su kariuomene ir nusukti galvas valdžioje esantiems nusikaltėliams“. Didžiausi Rochlino prakeiksmai bei grasinimai sklido tuometinio prezidento B. Jelcino adresu. Žinoma, Kremlius turėjo rimtai sunerimti: juk maištingąjį generolą palaikė ne tik daugelis aukščiausių šalies karininkų, bet ir karinės pramonės magnatai!
Bet ar tikrai 1998 m. Kariuomenės palaikymo judėjimo lyderis rengė ginkluotą perversmą?
Faktas tas, kad per tradicinius pasisėdėjimus pirtelėse kartu su savo bendražygiais generolas Rochlinas mėgo girtis, kad jam pakanka jėgų užgrobti Maskvą ginklu. Pavojingos išgėrusio, tačiau didžiulę įtaka visuomenėje turinčio karininko kalbos pasiekė Federalinės saugumo tarnybos darbuotojų ausis: generolą pradėjo sekti, įrašinėti jo pokalbius, o paskui nušalino nuo vadovavimo Gynybos komitetui Dūmoje.
Mirtis su kulka galvoje
1998 m. vasarą įvyko netikėta atomazga. Liepos 3 d. generolas L.Rochlinas buvo nušautas į galvą savo lovoje. Šūvio metu jis miegojo. Namų apsauga nieko įtartina nepastebėjo, o atvažiavusi milicija suėmė neblaivią L.Rochlino žmoną, kuri prisipažino nužudžiusi vyrą po tarpusavio barnio.
Keista ir netikėta maištingojo karininko mirtis pagimdė daugybę kalbų, kad su Rochlinu buvo susidorota asmeniniu B.Jelcino ar jo aplinkos įsakymu. Priežastis? Generolas ne tik kalbėjo apie valstybinį perversmą, bet ir rimtai jam rengėsi, ką vėliau Rusijos spaudai patvirtino ir buvę jo bendražygiai: pulkininkas Nikolajus Batalovas, generolas Vladislavas Ačalovas, papulkininkis Stanislavas Terechovas.
Viskas turėjo prasidėti 1998 m. liepos 20 d. Volgograde, miesto gatves užėmus Rochlinui ištikimam 8-ajam kariuomenės korpusui, kuriam generolas vadovavo ilgus metus. Iš Volgogrado numatyti išsiųsti pranešimai kitiems šalies daliniams, kurių vadovybės būtų prašoma paremti sukilimą arba bent netrukdyti jam.
Pasak pulkininko Batalovo, prieš organizuodamas perversmą L.Rochlinas stengėsi užsitikrinti pagrindinių karinių šalies pajėgų paramą, tai jam iš dalies pavyko.
Vėliau planuotas žaibiškas kelių tūkstančių ginkluotų karių permetimas iš Volgogrado ir Riazanės į Maskvą, kur, pakursčius visuomenės nepasitenkinimą esama valdžia ir užėmus visas pagrindines valstybės įstaigas, būtų paskelbta apie Boriso Jelcino atsistatydinimą (o vėliau ir suėmimą) įvedant šalyje laikiną karinį režimą. Batalovo teigimu, pučistai neabejojo sėkme, nors dabartiniai ekspertai perversmininkų galimybes vertina ne taip optimistiškai.
L.Rochliną rėmė daugybė generolų, bet toli gražu ne visi. O jeigu, pavyzdžiui, Maskvoje ar Pamaskvėje dislokuotos pajėgos ginklu stotų ginti teisėtos valdžios? Tokiu atveju vargu ar kas nuspėtų įvykių baigtį.
Užkirto kelią katastrofai?
Taigi iki galimai planuoto pučo dienos Rochlinui trūko beveik trijų savaičių. Akivaizdu, kad visą teisybę apie generolo žmogžudystės aplinkybes galėtų atvirai papasakoti jo žmona Tamara, tačiau dabar ji nuolat tvirtina vyro nežudžiusi, buvusi mirtinai įbauginta įsiveržusių nusikaltėlių, todėl pirminės apklausos metu liudijo prieš save.
Tamara Rochlina jau atliko teismo paskirtą bausmę ir šiuo metų gyvena laisvėje. Kremliaus pėdsakas šioje žmogžudystės byloje neįrodytas, tačiau mielai aptarinėjamas visuomenėje.
Ir vis dėlto, kas lauktų Rusijos, jei galimai rengtas perversmas būtų pavykęs? Faktas, kad, įsigalėjus L.Rochlino tipo asmenybėms, šalis, ko gero, nusiristų į autoritarizmą ir revanšizmą dar greičiau nei valdant Putinui. Tikėtina, pasaulis taip niekada ir nebūtų sužinojęs dabartinio Rusijos prezidento pavardės, užtat galbūt išvystų dar agresyvesnio neosovietinio monstro gimimą.
