Aljanso patikimumas tapo priklausomas nuo Estijos, Latvijos
ir Lietuvos suverenumo, laisvės ir teritorinio vientisumo. Vis dėlto
Aljansui stinga vietinių karinių raumenų, kad jas apgintų.
Šį faktą pabrėžė du įvykiai. Britanijos nacionalinis
transliuotojas BBC parodė įtaigų dokumentinį filmą „Trečiasis
pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ (World War Three:
Inside the War Room), kuriame nagrinėjami scenarijai, kaip
Jungtinėje Karalystėje sprendimus priimantys veikėjai galėtų
reaguoti į Kremliaus kurstomą sukilimą Latvijos rytuose, kuris
peraugtų į Rusijos branduolinę ataką prieš britų ir
amerikiečių karo laivus (atsakymas: Amerika panaudotų branduolinius
ginklus; Britanija to nepadarytų).
Tuo tarpu JAV analitinis centras „RAND Corporation“ pranešė
apie ilgai vykusį karinių veiksmų modeliavimą, kuriame buvo
nagrinėjama, kaip NATO reaguotų į staigų Rusijos puolimą Baltijos
šalyse (atsakymas: kad ir ką bedarytumėt, Rusija laimės per 60
valandų). Toje studijoje keliama mintis, kad Rusijos ataką galėtų
atgrasyti tik sprendimas Baltijos šalyse dislokuoti tris
šarvuotąsias kovines brigadas, kurių išlaikymas kainuotų 2,7
mlrd. JAV dolerių, taip pat dideli pokyčiai kitose srityse.
Kritikai sako, kad BBC ir RAND pasitarnavo Kremliaus tikslams.
Rusija nori, kad Baltijos šalys jaustųsi esančios silpnas NATO
sparnas. Ji taip pat siekia, kad kitos NATO šalys galvotų, jog
pastangos apginti šias tris paribio valstybes būtų bergždžias
reikalas. Tai būtų išankstinės sąlygos „realistinėms“
deryboms dėl Europos saugumo, kuriose Rusija atgautų kai kurias savo
valdas, prarastas subyrėjus sovietinei imperijai.
BBC laida ypač didelį pasipiktinimą sukėlė Latvijoje. Galiu
suprasti, kodėl: joje buvo perdėta separatizmo grėsmė skurdžioje
rytinėje šalies dalyje. Apmaudu matyti, kad kas nors (net jeigu jie
tėra aktoriai) degina jūsų vėliavą arba daužo jūsų šalies
herbą. Sprendimai dėl Latvijos ateities buvo priiminėjami buvusių
Britanijos pareigūnų, apsimetančių tikrais. Kai kurie jų atrodė
stulbinamai prastai informuoti ir nesimpatingi.
Tačiau televizijos laidos turi būti atkreipiančios dėmesį
(žinau, nes pats jas kurdavau). Be to, hipotetiniai scenarijai
būtinai apima ir tam tikrus išgalvotus dalykus – tai galima
suprasti iš paties laidos pavadinimo. Tikroji tos laidos pamoka –
ne faktas, kad Baltijos šalys yra pasmerktos, o kad nuolaidžiauti
Rusijai būtų klaida. Tie, kas laidos pradžioje pasisakė prieš
„perdėtą reakciją“ į mįslingus įvykius Rytų Latvijoje,
atrodė gana kvaili laidos pabaigoje. Tiesa, kad Britanija susimovė
šiame egzamine. Vis dėlto svarbiau, kad Amerika – bent jau kaip
vaizduoja to filmo scenarijaus kūrėjai – nenuvilia.
Žinoma, „Žvilgsnis iš vadavietės“ ir RAND studija kelia
nerimą. Jos kelia neatsakytų klausimų. Tačiau jie nėra neturintys
atsakymų. Mes galime apginti Baltijos šalis ir save. Mums tereikia
labiau pagalvoti, kaip tai padaryti.
Pradžiai turėtume kruopščiai įvertinti baimės kurstytojų
veiksmus. RAND jau sulaukė kritikos iš Samo Gardinerio (Semo
Gardinerio) – vieno iš labiausiai patyrusių Baltijos šalių
gynybos analitikų Amerikoje. Jo nuomone, ta studija tebuvo pinigų
švaistymas, nes joje per daug susitelkta į kovos veiksmus sausumoje
ir ignoruojamas jūrinės galios dėmuo.
Mano kritika kitokia. Visų pirma, toje studijoje Švedija minima
tik vienoje išnašoje, o Suomija liko apskritai nepaminėta.
Diskutuoti apie Baltijos šalių saugumą neatsižvelgiant į šias
dvi valstybes – nenormalu.
Studijoje taip pat ignoruojama žvalgyba: mes galime ir turėtume
žinoti, jei Rusija imtų telkti pajėgas prie sienos. Silpnėjant
netikėtumo veiksniui, Rusijos vietinis pranašumas nublanksta.
Dar svarbiau, kad Vakarų atsakas neturėtų būti apribotas
Baltijos veiksmų teatru ir neprivalo būti karinis. Viena įtaigi
žinia, kurią galėtume pasiųsti Vladimirui Putinui, kai pradėtų
bręsti neramumai – kad „mes turime jūsų pinigus, o jeigu norite
juos dar kada nors pamatyti, atsitraukite“. Tai puiki tema
televizijos laidai.
Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.