Dėl to susiklosto absurdiška padėtis:
Europa (500 mln. gyventojų, BVP – 20 trln. dolerių) skundžiasi,
kad Jungtinės Valstijos (300 mln. gyventojų; BVP – 17 trln.
dolerių) nepakankamai daro, kad stabilizuotų Siriją, Libiją ir
kitus neramius taškus.
Tokia padėtis negali tęstis. Amerikai tenka per didelė
finansinė ir karinė našta. Jeigu Europa nori, kad būtų surengta
intervencija jos kaimynystėje (kurią privalu surengti, jeigu ji nori
išgyventi), tuomet europiečiai turi būti pasiruošę skirti
pinigų, paaukoti gyvybių ir prisiimti riziką.
Geras pirmasis žingsnis šia linkme būtų Europos svetimšalių
legionas (ESL). Jis turėtų būti įkurtas skubiai. Jis būtų
atviras bet kuriam šaukiamojo amžiaus, fiziškai sveikam ir
kariškai nusiteikusiam asmeniui – ar jis būtų europietis, ar ne.
Ne ES piliečiams didelė paskata būtų pilietybė, suteikiama po,
tarkime, penkerių metų nepriekaištingos tarnybos. Prieglobsčio
ieškotojų ir ekonominių migrantų prašymai būtų mielai priimami.
Tokio dalinio pagrindinis vaidmuo būtų misijos neramiuose
taškuose: pavyzdžiui, palaikant saugumą prie Libijos krantų,
saugant Sirijos pabėgėlių stovyklas arba padedant Maliui kovoti su
teroristais. Tai nebūtų aukštųjų technologijų armija; ji taip
pat nebūtų naudojama itin intensyviose operacijose. Jos pagrindiniai
privalumai būtų greitis ir narsa: legionas galėtų būti
dislokuotas labai greitai, o jo kariai žinotų, kad galimybė patekti
į apšaudymą, žūti arba būti sužeistam yra sandorio dalis.
ESL būtų pigus: jo kariams nereikėtų lepinimo, kurį Europos
šalys turi pasiūlyti savo piliečiams, kad įtikintų juos
apsirengti uniformą. Pagrindinės pradinės išlaidos būtų mokymai
(ypač pratinimas pastebėti bet kokius radikalizacijos ženklus, taip
pat supažindinimas su ginkluotų konfliktų įstatymais). Jo
karininkai, bent jau iš pradžių, galėtų būti imami iš kitų
Europos šalių.
Vienas didelis klausimas – tai vadovavimas. Aš pirmiausiai
vadovauti paskirčiau Prancūziją. Jos Svetimšalių legionas –
labai sėkmingas. Tačiau atsiradus galimybei įtraukčiau ir kitas
šalis: tai būtų norinčių ir galinčių koalicija.
Kol kas laikyčiau ESL atokiai nuo Europos institucijų: jos
sprendimus priima per lėtai ir per baikščiai. Jeigu – kada nors
– didžiosios Europos šalys panorėtų turėti stiprų ir
veiksmingą aukštąjį atstovą ES išorės politikai, padėtis
galėtų pasikeisti.
Dar vienas tikėtinas prieštaravimas – kad toks legionas
atitrauktų išteklius nuo jau dabar nupiepusių Europos kariuomenių.
Žinoma, tikrai reikėtų išlaidų – įrangai, apgyvendinimui,
transportui – bet šios naujos pajėgos suteiktų aiškios naudos:
Europai nereikėtų kreiptis į Ameriką kaskart, kai jai skubiai
prisireiktų kovoti parengtų karių.
Esu neformaliai kalbėjęsis apie šį sumanymą su trimis
aukštas pareigas užimančiais amerikiečiais. Nei vienas iš jų
negalvojo, kad tokia idėja yra absurdiška savo esme arba gali
atsisukti kitu galu. Jų pagrindinė abejonė – ar tai būtų
įgyvendinama.
Pritariu jų skeptiškam požiūriui. Koks būtų to legiono
statusas pagal tarptautinius įstatymus? Kas spręstų, kada, kur ir
kiek laiko jį naudoti? Koks būtų jo statusas NATO atžvilgiu? Ką
daryti su veteranais? Kai kurie jų pasižymėtų puikiais
įgūdžiais ir galėtų gauti darbą. Tačiau kiti gali būti
traumuoti: įsivaizduokit būrį nusivylusių, darbo negalinčių
gauti musulmonų Rembo, įgudusių kautis. Kai kurie pagalvos, kad
tokia rizika – per didelė.
Tačiau alternatyva – dar blogesnė. Leisti nuobodžiaujantiems,
aktyviems jauniems vyrams nieko neveikti, kol biurokratai išnagrinės
jų prašymus suteikti prieglobstį, yra ne vien išteklių
švaistymas – tai nelaimės receptas. Na, o nesugebėjimas
užtikrinti Europos periferijos saugumo kelia grėsmę pačiam žemyno
išlikimui.
Europos svetimšalių legionas, jeigu jis būtų egzistavęs,
būtų galėjęs pasirūpinti Libijos saugumu nuvertus Kadhafi
(Kadafio) režimą. Galbūt jis būtų padėjęs sukurti saugias
prieglobsčio zonas pabėgėliams Sirijoje. Jis galėtų spausti
„Islamo valstybę“ Irake arba netgi Talibaną Afganistane. Visuose
šiuose frontuose Europos karinis neadekvatumas lėmė vieną
nesėkmę po kitos. Dar daugiau jų laukia priešakyje. Kas nors turi
geresnį pasiūlymą?
***
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.