G. Kasparovas: „V. Putino tikslas – Europos griūtis“

„Putinas neslepia, kad pagrindinis jo tikslas – Europos griūtis. Situacija su pabėgėliais, kuri buvo išprovokuota net ne „Islamo valstybės“, o būtent Sirijos prezidento Basharo al Assado, o po to ir Putino bombardavimais, leidžia jam palaikyti savo sąjungininkus Europoje – ultradešiniąsias organizacijas, kurios dėl migracijos krizės kraunasi politinį kapitalą“, – interviu BNS sakė Vilniuje viešėjęs Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis G.Kasparovas.

Jis teigė, kad Rusija gali silpninti NATO destabilizuodama padėtį Europos Sąjungoje, tačiau tiesioginis šalies konfliktas su NATO priklausančiomis Baltijos šalimis yra „mažai tikėtinas“, nes Rusija sulauktų karinio atsako iš viso Aljanso.

Kalbėdamas apie Rusijos opozicijos padėtį, G.Kasparovas sakė, kad pernai nužudžius vieną jos lyderių Borisą Nemcovą Rusija neteko paskutinio opozicionieriaus, nežaidžiančio pagal Kremliaus taisykles.

Šiemet vyksiančius Rusijos parlamento rinkimus šachmatų didmeistris lygino su rinkimais į nacistinės Vokietijos Reichstagą 1938 metais.

– Neseniai minėjome metus, kai buvo nužudytas vienas Rusijos opozicijos lyderių Borisas Nemcovas. Ką jūs manote apie šiandieninę opozicijos padėtį Rusijoje?

– Atrodo, kad tos žmogžudystės aplinkybės iš esmės ir atsako į klausimą apie opoziciją. Rusijoje leidžiama tik tai, ką leidžia Kremlius.

Štai, pavyzdžiui, dabar šie fiktyvūs rinkimai į parlamentą, kurie vyks šiemet. Kremliui reikia, kad ten dalyvautų vadinamosios opozicinės partijos, kurios tai darydamos de facto padeda pripažinti Krymo aneksiją.

Sąrašų iš Krymo dalyvavimas iš principo sukuria naują politinę situaciją, tokią kaip rinkimų į Vokietijos Reichstagą 1938 metais… Jie vyko tam, kad į Reichstagą būtų įtraukti deputatai iš Sudetų krašto.

Juk akivaizdu, kad šiandien bet kokia opozicinė veikla Rusijoje įmanoma tik su Kremliaus leidimu ir bet kokiu atveju rinkimų rezultatai neatspindės Rusijos žmonių nuomonės, nes bet koks politinis procesas Rusijoje yra visiškai kontroliuojamas dabartinės valdžios.

– Kaip pasikeitė Rusijos opozicija būtent per tuos metus po B.Nemcovo mirties?

– Kol B.Nemcovas buvo gyvas, egzistavo iliuzija, kad opozicija gali sau leisti peržengti tas ribas, kurias jai nubrėždavo Kremlius.

Jo žmogžudystė taip pat buvo galimybė pamatyti teisėsaugos institucijų darbą. Praėjus metams po žmogžudystės ji dar negalėjo žengti žingsnio link to, kad būtų išsiaiškinta, kas organizavo tą nužudymą.

Tai rodo, kad šiandien Rusijoje yra vienasmenė diktatūra su fašistiniu atspalviu. Kritika lyderiui joje neįmanoma, kaip neįmanomi ir evoliuciniai pokyčiai šalyje.

Vis dėlto Borisas iki paskutinės minutės tikėjo, kad visa tai įmanoma ir už tai sumokėjo brangiausiai.

Revoliucijos reikia vengti, nes tik per evoliuciją mes pasieksime savo tikslą. Tačiau dėl to, kad režimas nutraukė visus galimus evoliucijos kelius, niekas nežino, kada šie pasikeitimai įvyks. Ir V.Putinas pats nežino, tai bus staigmena visiems.

Deja, tokia situacija bus dar pavojingesnė nei 1991 metais. Rusijoje šiandien nėra legitimių kelių, kurie sudarytų galimybes veikti kitokiam valstybės pagrindui. Rusija gali susidurti su neprognozuojamomis ir rimtomis pasekmėmis.

– Ar teisingai suprantu jūsų mintį, kad tikros opozicijos Rusijoje nebeliko?

– Mes galime ginčytis dėl opozicijos sąvokos, bet mums nėra ko diskutuoti apie jos buvimą Rusijoje. Juk pagal opozicijos sampratą, ji valdžią nori pakeisti legitimiai.

Tačiau Rusijoje nėra tokių valdžios institucijų, kurios sukurtų galimybę opozicijai tai daryti. Jos pavirto širma, dengiančia Vladimiro Putino diktatūrą.

– Kaip vertinti Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo įkeltą vaizdo įrašą socialiniame tinkle, kuriame opozicinės „Parnas“ lyderis Michailas Kasjanovas ir jo pavaduotojas Vladimiras Kara – Murza buvo tarsi stebimi pro snaiperio taikiklį?

– R.Kadyrovas ir snaiperio taikiklis... Net jeigu tai pokštas, jį galima suprasti kaip grasinimą. Ar R.Kadyrovas galėtų nužudyti opozicionierių? Taip.

Nors mes ir nežinome kai kurių detalių, kas buvo pagrindinis B.Nemcovo žmogžudystės užsakovas, tikrai galime spėti, kad R.Kadyrovas buvo vienas iš jų.

– Ar, jūsų nuomone, priimdamas tokius sprendimus R.Kadyrovas buvo savarankiškas?

– Nemanau, kad R.Kadyrovas tai padarė pats, greičiausiai jis gavo paties V.Putino arba kito valdžios atstovo nurodymą. B.Nemcovas niekaip nebuvo susijęs su Čečėnija.

– Kita tema. Rusijai įsitraukus į karą Sirijoje, kai kurie apžvalgininkai teigia, kad toje valstybėje kilo Trečiojo pasaulinio karo židinys. Ar sutinkate su tokiu požiūriu?

– Na, iki Trečiojo pasaulinio mums dar toli, bet man keista, kai Vakaruose kalba apie tai, kad tuoj prasidės Šaltasis karas.

Deja, bet jis jau prasidėjo, ir jis ne tik šaltas, o kai kur jau ir labai karštas.

Į kitokią realybę įžengėme dar po Krymo aneksijos. Nuo 1945 metų ir po to, kai Sadamas Husseinas užpuolė Kuveitą, pasaulis gyveno pagal sutartas taisykles.

Tarptautinio saugumo pamatu tapo sienų neliečiamumas, išskyrus buvusią Jugoslaviją, bet ir ten Vakarai reikalavo, kad sienos būtų išsaugotos, išimtį taikant Kosovui.

Taigi, nuo Antrojo Pasaulinio karo pabaigos pasaulis gyveno sutardamas dėl sienų neliečiamumo. Po to, kai V.Putinas aneksavo Krymą ir pakurstė karą Rytų Ukrainoje, tapo aišku, kad susiduriame su nauja tarptautinio saugumo situacija – viena galingiausių pasaulio valstybių, kuriai priklauso gausiausias branduolinis arsenalas, atsisakė žaisti pagal pasaulio taisykles.

– Kodėl taip įvyko?

– V.Putinui konfrontacija su civilizuotu pasauliu tapo politinio išgyvenimo galimybe. Todėl ir Rusijos propaganda šiandien transliuoja žinias apie viską, išskyrus Rusijos situaciją.

Net “Russia Today“ nerodo nieko apie pačią Rusiją. Visos rusiškos televizijos, pokalbių laidos nukreiptos į likusį pasaulį, nes kalbėti apie Rusiją, kurios ekonominė padėtis prastėja, nesinori.

Be to, kaip mes žinome, paskutinis šiaudas diktatūrai – tai agresija. Diktatorius turi parodyti, kad jis vienintelis, kuris gali išgelbėti šalį nuo išorės priešų.

Rusijos įsitraukimas į karą Sirijoje patenka į visą šį kontekstą. Be to, būtina suprasti, kad ties Sirija V.Putinas nesustos, nes agresyvios propagandos dozę, kaip ir narkotikų, reikia didinti.

– Jūsų nuomone, kur tuomet tikėtis kitų Rusijos žingsnių?

– V.Putinas neslepia, kad pagrindinis jo tikslas – Europos griūtis. Situacija su pabėgėliais, kuri buvo išprovokuota net ne „Islamo valstybės“, o būtent Sirijos prezidento Basharo al Assado, o po to ir V.Putino bombardavimais, leidžia jam palaikyti savo sąjungininkus Europoje – ultradešiniąsias organizacijas, kurios dėl migracijos krizės kraunasi politinį kapitalą.

Kuo greičiau laisvasis pasaulis pripažins, kad ateityje galime susidurti su dar didesnėmis krizėmis, tuo daugiau galimybių, kad ši krizė bus išspręsta su mažesnėmis netektimis.

Diktatoriams prieštaraujantys sprendimai tampa brangesni su kiekviena diena. 2013 metais JAV prezidentas Barackas Obama jau galėjo sustabdyti karą Sirijoje, kai paaiškėjo, kad Sirijos prezidentas prieš gyventojus naudojo cheminį ginklą. Tai būtų buvę rizikinga, tačiau bombardavimų būtų užtekę.

Tuo metu Rusija sakė, kad nuo to bus tik blogiau. Kas blogiau? Šimtai tūkstančių žuvusių, milijonai pabėgėlių, dar nesibaigęs ir vis didesnę teritoriją apimantis karas? Tai neveikimo politika, kuri žudo. Juk galų gale vis tiek tenka veikti, tik dar labiau pavojingoje situacijoje.

– Jūs pasakėte, kad vienas iš Rusijos tikslų yra sunaikinti Europą. Kaip manote, ar ji neturi tikslo to paties padaryti su NATO, pradedant Baltijos šalimis?

– Ne, teritorijų užėmimas yra mažai tikėtinas scenarijus, nes nebūtų aišku, kaip tai Rusijai reikėtų pateisinti. Tačiau vienas iš tikslų, manau, yra naikinti institutus, kurie yra Europos Sąjungos stabilumo garantas ir NATO čia susijusi. ES sunaikinimas turėtų įtakos ir NATO destabilizavimui.

V.Putinas šiandien turi tikslą kenkti Europai iš vidaus, nes karinė konfrontacija… Juk suprantate, V.Putinas vis dėlto dirbo KGB. Jis suvokia, kad tiesiog gali susidurti su kariniu atsaku.