Naujausi Rusijos Levados centro sociologų tyrimai atskleidė, kad dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo apgailestauja 56 proc. apklaustųjų ir tik 28 proc. šio istorinio įvykio nelaiko priežastimi liūdėti.
Rezultatai buvo gauti apklausus 1,6 tūkstančio gyventojų iš 137 gyvenamųjų vietų 48 Rusijos regionuose.
Teigiama, kad labiausiai dėl SSRS subyrėjimo rusai apgailestavo 2000 metais – sovietmečio tada ilgėjosi 75 proc. O mažiausiai Sovietų Sąjungos žlugimo gedėjo 2012-aisiais – tai pareiškė 49 proc. apklaustųjų.
Dabar rusų, skanduojančių „Atgal į SSRS!“, gretos vėl išaugo.
Naujausia apklausa taip pat parodė, kad jau 44 proc. gyventojų ne tiktai apgailestauja dėl praeities, bet ir norėtų, kad būtų atkurtos Sovietų Sąjunga ir socialistinė sistema. Bet tai, jų nuomone, dabartiniu metu nėra realu.
Dar 14 proc. buvo už Sovietų Sąjungos atkūrimą, nes yra įsitikinę, kad tai visiškai įmanoma.
Ir tik mažiau negu trečdalis – 31 proc. respondentų – pasisakė prieš grįžimą į istorinę praeitį.
Levados centro sociologė Karina Pipija pažymėjo, kad dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir 2000-ųjų pradžioje užplūdusio subyrėjusios SSRS ilgesio priežastis – nusivylimas reformomis, kurios negalėjo patenkinti gyventojų materialinio aprūpinimo, užtikrinti deramo gyvenimo lygio ir kitokių poreikių.
Štai todėl esą ir sustiprėjo įsitikinimas, kad „be reikalo sugriovėme šalį“.
Pagausėjusias SSRS atkūrimo šalininkų gretas, kaip mano sociologė, lėmė tai, kad daug gyventojų palaiko dabartinę valdžią, kurios užsienio politikos žingsniai nulėmė pasididžiavimo savo šalimi antplūdį.
Populiarus Rusijos žurnalistas Michailas Taratuta mano, kad tautos pasąmonėje vis dar neišblėso prisiminimai apie Sovietų Sąjungos, kuri vairavo pusę planetos, didybę.
„Sovietų imperijos jau ketvirtį amžiaus nėra, bet skausmas dėl jos subyrėjimo išliko. Vis dar gajus noras priklausyti tam tikram labai dideliam, galingam dariniui, kuris įtvirtina ne tiktai pagarbą, bet ir baimę.
Dėl to, matyt, iki šiol vis dar neišgyvendintas pojūtis, kad buvusios mūsų respublikos, net tapusios savarankiškomis valstybėmis, turi įsiklausyti į Kremliaus žodį, dėl to kyla noras būtinai nubausti užsispyrėlius“, – tvirtino M.Taratuta.
Rašytojas satyrikas Viktoras Šenderovičius įsitikinęs, kad šios nuotaikos nėra atsitiktinės – jos yra aktyviai puoselėjamos Kremliaus. Taip Rusijos valdžia karštligiškai mėgina nukreipti gyventojų dėmesį nuo augančių ekonomikos problemų.
„Dabar Vladimirui Putinui nebeliko jokios kitos, išskyrus karą, išeities. Karas – vienintelė galimybė nukreipti žmonių dėmesį nuo augančių kainų, vis labiau šaunančių į viršų valiutos keitimo skaičių, nuskurdimo, gana greitai galinčio įvykti valstybės griuvimo. Niekas šiuo atveju negelbėja – tik karas. Patyrėme nesėkmę viename kare, tuojau pat pradėjome kitą. Vadovaujant V.Putinui, taikos negali būti“, – įsitikinęs V.Šenderovičius.
Politologas Glebas Pavlovskis mano, kad iš Rusijos politinėje sistemoje nuolatos kuriamos kritinės situacijos.
„Mūsų sukurtai politinei sistemai reikia nepaprastų situacijų. Ne todėl, kad nori užpudruoti smegenis, o dėl to, kad nemoka sąžiningai vadovauti.
Tai nėra nacionalinė valstybė tiesiogine šio žodžio prasme.
Ji neturi nei nuosavo biurokratinio, kaip jis įprastai įsivaizduojamas, nei valdymo aparato“, – sakė G.Pavlovskis.
