Vokietijos komiko Jano Böhmermanno eilėraštuko apie Turkijos prezidentą dalis jo tautiečių net negirdėjo, bet apie jį pastarąjį mėnesį kalbėjo visa Europa.
Dėl komiko patyčių iš R.T.Erdogano Vokietijoje vėl pradėta svarstyti apie tai, kas atrodė aišku: ar šalyje egzistuoja žodžio laisvė, jeigu senoviniai įstatymai leidžia bausti iš politiko pasišaipiusį juokdarį?
35 metų laidų vedėjas užvirė košę, kuri parodė ne tik Vokietijos įstatymų absurdiškumą, bet ir tai, kokia ribota yra kanclerės Angelos Merkel valdžia.
Vokietijos vadovė šiuo metu yra ypač priklausoma nuo R.T.Erdogano dėl kovą sudaryto susitarimo dėl migrantų grąžinimo į Turkiją.
O Ankara tuo apsukriai naudojasi. Pastaruoju metu tik iš tolo stebimi susidorojimai su žurnalistais Turkijoje, regis, pamažu gali virsti ir Europos tikrove.
J.Böhmermannas nėra vienintelis europietis, pastaruoju metu gavęs liniuote per pirštus dėl vaikiškų išdaigų.
Bet kritika nė neketina liautis – atrodo, kad draudimai paskatino tik dar daugiau patyčių.
Įžeisti draudė įstatymas
Kovo pabaigoje Vokietijos kanalo ZDF laidai „Neo Magazin Royale“ J.Böhmermannas sukurpė eilėraštuką, išjuokiantį Turkijos prezidentą.
Tiesa, jis jį padeklamavo puikiai suvokdamas, ką daro: prieš tai komikas laidoje garsiai pasvarstė apie tai, kas draudžiama Vokietijoje, ir nusprendė eilėmis išvardyti, kokios pašaipos patektų į šį sąrašą.
Kūrinyje J.Böhmermannas išvadino R.T.Erdoganą „kvailesniu už stulpą bailiu“ ir „utėlėtu zoofilu“, kuris „žiūrėdamas vaikų pornografiją spardo kurdus ir muša krikščionis“.
Nors iš pradžių už ZDF laidas atsakingi vadovai leido komikui laidoje padeklamuoti eilėraštuką, jau kitą dieną laidos įrašą pašalino iš interneto ir atsiribojo nuo pokštininko.
Bet greitai dėl įžeidimo sukilo ir Turkija. Tiesa, šalis tai padarė visiškai teisėtai.
Mat Vokietijos baudžiamajame kodekse vis dar yra kaizerio Vilhemo II laikus menantis 103-iasis straipsnis, pagal kurį užsienio šalies atstovą įžeidęs asmuo gali būti nubaustas pinigine bausme arba įkalinimu iki trejų metų.
„Man atrodo, kad tai – vienas didžiausių teisinių absurdų per pastaruosius penkerius metus.
Tai viduramžiškas požiūris, – „Lietuvos rytui“ teigė „Humoro klubo“ komikas Paulius Ambrazevičius. – Tradiciškai visose Vakarų kultūrose – net ir pas mus – politikai yra tie, iš kurių daugiausia juokiamasi, jie yra matomi ir turi būti atskaitingi žmonėms.“
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr.
Dvaras juokdario negelbėjo
Nežinia, ką apie J.Böhmermanno teisę juoktis iš politikų manė Vokietijos valdžia, bet ji tautiečio neišgelbėjo.
Kad dėl 103-iojo straipsnio būtų pradėtas teisinis procesas, turi pritarti ir šalies vyriausybė.
Pasikalbėjusi su Turkijos premjeru Ahmetu Davutoglu Vokietijos kanclerė išplatino nuomonę, kad J.Böhmermanno satyra „siekė tyčia įžeisti“.
Toks griežtas pareiškimas nustebino vokiečius, bet, regis, savu pabarimu A.Merkel norėjo užbėgti už akių R.T.Erdogano piktinimuisi.
Tačiau tai buvo klaida. Kai Ankara kreipėsi į Berlyną dėl R.T.Erdogano įžeidimo, kanclerei nebuvo kur trauktis – ji leido J.Böhmermanno bylai atsidurti teisme.
Akivaizdu, kad Vokietijos komiko atvejis tarptautinius vandenis sujudino itin nepalankiu A.Merkel metu.
Mat kanclerė dar visai neseniai iškovojo Europai susitarimą su Turkija dėl pabėgėlių ir jis, regis, sunkiai, bet vis dėlto veikia.
Pataikavo dėl pabėgėlių?
ES politikai jau kurį laiką džiaugiasi mažėjančiu migrantų srautu per Egėjo jūrą.
Žinoma, tuo pat metu daugėja kelionių kur kas pavojingesniu Viduržemio jūros maršrutu, tačiau tai – jau kitas klausimas.
Net ir susitarimą kritikavusiems politikams teko pripažinti, kad Turkija laikosi savo pažadų ir pastaruoju metu vis mažiau migrantų leidžiasi į pavojingą kelionę jūra link Graikijos.
Susitarimas tarp Vokietijos ir Turkijos – asmeninio A.Merkel darbo vaisius. Tad net ir menkiausia tikimybė, kad įžeistas R.T.Erdoganas apsigalvos ir nustos priiminėti Europos siunčiamus migrantus, galėtų suduoti mirtiną smūgį kanclerės politikai.
„Tai visiškai neeuropietiškas požiūris į komikus. Jeigu Europa dėl pabėgėlių nebūtų Turkijos įkaitė, jai būtų aiškiai pasakyta: „Mes darome, ką norime“, – svarstė P.Ambrazevičius.
J.Böhmermanno satyra A.Merkel pastatė tarp dviejų ugnių.
Vienoje pusėje gesinti Turkijos įsiūtį bandančią kanclerę iš kitos pusės svilina Europos politikai, kaltinantys ją išdavus Europos Sąjungos vertybes dėl politinio susitarimo.
„Mes jau atidavėme R.T.Erdoganui raktus nuo Europos vartų. Dabar ruošiamės atiduoti jam ir savo redakcijų raktus, kad jis galėtų kontroliuoti, kas dedasi mūsų žiniasklaidoje“, – įspėjo Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso pirmininkas Guy Verhofstadtas.
Juokeliai ir A.Merkel leidimas perduoti sprendimą teismui perpus padalijo ir Vokietiją. Vienoje dalyje susibūrė žmonės, laikantys J.Böhmermanną drąsiu ir kompromisų nepripažįstančiu menininku.
O tiems, kurie stovi kitoje tvoros pusėje, juokai apie orą gadinančias kiaules ar zoofiliją neleidžia įžvelgti komiko meninės gyslelės ir juo labiau jo ginti.
Turkijoje dar liūdniau
Tačiau didžiausia problema, žinoma, yra pats R.T.Erdoganas, kuris maišo kortas ne tik Vokietijai, bet ir visai Europai. O jo užmojai visai nejuokingi.
R.T.Erdogano kritikai Turkijoje yra vadinami teroristais, išdavikais, provokatoriais ir užsienio agentais.
Šalyje, kurioje dauguma žiūri tik valdžios kontroliuojamos televizijos žinias, dominuoja pasakojimai apie priešišką pasaulį, kuris kėsinasi į Turkijos laisvę.
Tad nenuostabu, kad tokioje atmosferoje net ir neapgalvotą žinutę socialiniame tinkle „Facebook“ parašęs moksleivis gali sulaukti policijos skambučio į duris.
Turkijoje J.Böhmermanno atvejis nesulauktų tokio dėmesio, nes tokių istorijų šalyje – šimtai. Komikai dirba tokiomis sąlygomis, kad apie jas net negali kalbėti viešai.
„Jeigu šiandien prabilsiu, rytoj mane palaidos, – žurnalui „Der Spiegel“ pasakojo vienas anonimu norėjęs likti Turkijos komikas. – Man užtenka, kad rizikuojame gyvybe savo piešiniais ir tekstais. Kalbėti su žurnalistais jau būtų per daug.“
Naujausioje organizacijos „Freedom House“ ataskaitoje skelbiama, kad žiniasklaidos laisvė pasaulyje pernai buvo labiausiai suvaržyta per 12 metų, o Turkija sulaukė atskiros kritikos.
„Turkijos valdžia naudoja tikras ir numanomas saugumo grėsmes, kad sustiprintų savo puolimą prieš žiniasklaidą“, – skelbia tyrėjai.
Tokia išvada turi pagrindo. Kovo pradžioje policija įsiveržė į opozicijos dienraščio „Zaman“ redakciją Stambule. Pareigūnų nesulaikė net ir protestuojančių turkų minios, kurias jie išvaikė guminėmis kulkomis ir ašarinėmis dujomis.
Policininkai apieškojo redakciją ir kantriai palaukė, kol keli likę neatleisti laikraščio darbuotojai paruošė naują numerį, kuriame nebuvo nė kvapo ankstesnio kritiško požiūrio į šalies vyriausybę.
Dabar Turkijoje dėl prezidento įžeidimo žurnalistams ir kitų profesijų atstovams yra iškelta apie 2 tūkstančius panašių bylų.
Nudegė daugiau europiečių
Tiesa, J.Böhmermanno eilėraštis – nors ir garsiausiai nuskambėjęs – nėra vienintelis europiečių juokelis arba kritikos žodis, šiais metais papiktinęs Ankarą.
Kovo viduryje Vokietijos kanalo NDR laidoje „Extra 3“ buvo parodytas maždaug dviejų minučių komiškas siužetas, kuriame pasišaipyta iš visagalio R.T.Erdogano.
„Iš tikrųjų mes tik apdainavome tikrovę. R.T.Erdogano karą su kurdais, jo požiūrį į opoziciją ir moterų teises – visi klausimai buvo paliesti“, – aiškino laidos vedėjas Christianas Ehringas.
„Bosforo bosu“ dainoje pavadinto prezidento atsako laukti ilgai nereikėjo – Vokietijos ambasadorius Ankaroje Martinas Erdmannas buvo iškviestas pasiaiškinti į Turkijos užsienio reikalų ministeriją.
Regis, diplomatas gerai žinojo, kas jo laukia: jau vasarį M.Erdmannas aiškinosi dėl Saksonijos žemės mokytojams platinamų brošiūrų, kuriose kalbama apie armėnų genocidą Pirmojo pasaulinio karo metais, kurio Turkija nepripažįsta.
Tad į susitikimą ambasadorius atvyko pasiruošęs. Gerą valandą ministerijos atstovams M.Erdmannas aiškino apie laisvą spaudą Vokietijoje, rodė turkišką šalies konstituciją ir porą ne pačių gražiausių A.Merkel pašiepiančių karikatūrų.
Kai žinia apie susitikimą pasiekė spaudą, R.T.Erdogano bandymai užčiaupti komikus atsisuko prieš jį patį. Internete pasipylė nauji bandymai pasijuokti iš Turkijos prezidento.
Laida „Extra 3“ jį išrinko mėnesio darbuotoju, o televizijos ZDF, kurioje dirba ir J.Böhmermannas, komikai tyčiojosi, kad R.T.Erdoganas iškvietė pasiaiškinti pilnatį – mat ji įžeidžia pusmėnulį vaizduojančią Turkijos vėliavą.
O Jungtinės Karalystės žurnalas „The Spectator“ paskelbė geriausio R.T.Erdoganą įžeisiančio eilėraščio konkursą, kurio nugalėtojui siūlo 1 tūkst. svarų (1282 eurų) prizą.
Užkabino ir olandus
Kritika R.T.Erdoganui tapo uždraustu vaisiumi ir kitų Europos šalių žurnalistams.
Antai Nyderlandų žurnalistė Ebru Umar dėl įžeidžių žinučių sulaukė ir policijos vizito.
Vėlų praėjusio šeštadienio vakarą ji buvo ištraukta iš lovos ir suimta savo namuose Kušadasyje, Turkijos vakaruose esančiame kurortiniame mieste, į kurį atvyko atostogų.
Policija 16 valandų ją tardė dėl dviejų žinučių tinkle „Twitter“, kuriose ji tyčiojosi iš R.T.Erdogano, ir kritiško straipsnio apie Turkijos konsulato Roterdame prašymą pranešti apie visus prezidento įžeidimo atvejus.
Tiesa, vėliau ambasada paaiškino: to prašantis laiškas buvo suprastas neteisingai, bet Nyderlanduose dėl Turkijos kišimosi kilo skandalas.
Pirmadienį skaitomiausias Nyderlandų dienraštis „De Telegraaf“ pirmajame savo puslapyje išspausdino karikatūrą „Ilgoji R.T.Erdogano ranka“. Joje beždžionė su R.T.Erdogano veidu prie žemės spaudžia į E.Umar panašią moterį, iliustratoriaus plunksną ir popieriaus lapą, ant kurio parašyta „Europa“.
Buvo mėginta užčiaupti ir šveicarus. Bet Ženevos pareigūnai atsisakė nukabinti Jungtinių Tautų būstinėje veikiančios parodos nuotrauką, kurioje R.T.Erdoganas kaltinamas dėl per protestus 2013 metais žuvusio berniuko mirties.
O Švedijos televizija TV4 iš Turkijos ambasados neseniai sulaukė paraginimo nerodyti dokumentinio filmo apie Osmanų imperijos vykdytas krikščionių asirų žudynes per Pirmąjį pasaulinį karą – dar vieną tragediją, kurią Ankara atsisako vadinti genocidu.
Nors Turkija jau nuo birželio reikalauja bevizio režimo su ES, o vėliau dairosi ir galimybės tapti Bendrijos nare.
Tačiau dabartinė šalies vadovo pozicija kol kas nespinduliuoja europietiškomis vertybėmis.
„Tai – viduramžių stilius, kai nieko negali pasakyti apie valdovą, o ne šiuolaikinės vakarietiškos valstybės, kuri nori tapti Europos Sąjungos nare, požiūris, – kalbėjo P.Ambrazevičius. – Vienintelė riba, kalbant apie politiką ar viešą asmenį, turėtų būti jo šeima. Bet viskam kitam jie turi būti pasiruošę.“
Iš dokų – į prezidento rūmus
R.T.Erdoganas Turkiją valdo jau daugiau nei 13 metų – pirmiausia kaip premjeras, o nuo 2014 metų užima prezidento postą. Iš pradžių Vakaruose laikytas moderniu reformų šalininku 62 metų politikas vėliau pradėjo kelti nerimą dėl savo griežtos politikos.
Priešingai nei dauguma aukštų Turkijos politikų, R.T.Erdoganas užaugo ne sekuliarioje elito šeimoje, o Stambulo uosto darbininko namuose Kasimpašos dokų – laivų statyklų – rajone. Uoliai tikintis tėvas būsimąjį prezidentą auklėjo griežtai. Gatvėse išmoktos pamokos padarė įtaką ir politiko stiliui – niekada neparodyti baimės ir nepasiduoti.
1994 metais tapęs Stambulo meru R.T.Erdoganas vėliau dėl islamistinės politikos, pažeidžiančios griežtai sekuliarią Turkijos tvarką, keturis mėnesius praleido kalėjime. Politikas buvo pašalintas iš posto ir negalėjo kandidatuoti į parlamentą iki pat 2003 metų.
Ruošdamasi 2023 metais švęsiamam Turkijos Respublikos šimtmečiui, R.T.Erdogano vyriausybė skatino derybas dėl ES narystės, dukart surengė referendumus dėl konstitucijos keitimo ir gaivino po finansų krizės palūžusią šalies ekonomiką.
Tačiau po 2014 metų prezidento rinkimų konservatyvių pažiūrų šalies vadovo politika pasikeitė. Anksčiau vykusias taikos derybas su šalies rytuose gyvenančiais kurdais pakeitė naujų susirėmimų virtinė, o ne mažiau kritikos R.T.Erdoganas sulaukė ir dėl 270 mln. kainavusių 1 tūkst. kambarių turinčių prezidento rūmų. Pastaruoju metu padaugėjo išpuolių prieš nepriklausomus Turkijos žurnalistus ir opozicijos leidinius. Dėl to Turkiją pradėjo kritikuoti partneriai Europoje ir už Atlanto.