Donaldas Heathfieldas ir Tracey Foley su dviem vaikais visiems pažįstamiems atrodė kaip paprasta šeima.
Abu jų sūnūs gimė porai dar gyvenant Kanadoje, o nuo 2000 metų šeima persikėlė į JAV Masačusetso valstiją.
D.Heathfieldas dirbo verslo analitiku Bostone, T.Foley rūpinosi vaikais, o vėliau tapo nekilnojamojo turto agente.
2010 metų birželio 27 dieną šeima šventė savo vyresniojo sūnaus Timo Foley dvidešimtmetį. Staiga jie išgirdo beldimą į duris.
Už jų laukė ne vakarėlio svečiai, o juodai vilkinčių ginkluotų Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų komanda. Ji su šūksmais įsiveržė į namą.
T.Foley kartu su 16-mečiu broliu Alexu su siaubu stebėjo, kaip jų tėvus pareigūnai surakino antrankiais, susodino į skirtingus juodus automobilius ir išvežė.
Agentai broliams paaiškino, kad jų namuose dabar reikės atlikti kratą, todėl jiems paruoštas kambarys viešbutyje.
Vienas agentas prasitarė, kad jų tėvai buvo suimti dėl įtarimų, jog jie neteisėtai dirba kitos šalies vyriausybei.
Iš pradžių vaikinai buvo įsitikinę, kad tai siaubinga klaida. Net ir tada, kai po kelių dienų per radiją išgirdo žinią, kad FTB per operaciją „Vaiduoklių istorijos“ visoje šalyje sulaikė dešimt Rusijos agentų, jie manė, kad jų tėvai šioje grupelėje atsidūrė per klaidą, rašo „The Guardian“.
Gyvenimas griuvo pernakt
Bet FTB jokios klaidos nepadarė. Timo ir Alexo tėvai ne tik tarnavo Rusijai, bet ir patys buvo gryniausi rusai, tik kelis dešimtmečius naudojosi mirusių kanadiečių vaikų tapatybe.
Agentai, kurių tikrieji vardai – Andrejus Bezrukovas ir Jelena Vavilova, gimė Sovietų Sąjungoje, buvo apmokyti KGB ir išsiųsti į užsienį kaip „nelegalų“ programos nariai.
Tyliai įsitvirtinę Šiaurės Amerikoje jie pradėjo tarnauti KGB pakeitusiai Rusijos Išorinės žvalgybos tarnybai (IŽT).
O vėliau šią porą kartu su aštuoniais kitais agentais išdavė į amerikiečių pusę perbėgęs jų kolega.
FTB tyrimas atskleidė, kad Rusijos agentų darbas JAV buvo kupinas Šaltojo karo metus menančių šnipų klišių – slaptų žinučių perdavimo ir skverbimosi į aukščiausius JAV valdžios sluoksnius.
Tačiau broliams Alexui ir Timui visi šie reikalai, prikaustę visuomenės dėmesį, atrodė nesvarbūs. Jiems tėvų areštas tapo tikra tragedija.
Mat broliai užaugo manydami, kad yra paprasti kanadiečiai, o staiga sužinojo, kad yra Rusijos šnipų vaikai.
Pernakt jie suvokė, kad iki šiol nė neįtarė, kas yra jų tėvai, kurių tikrųjų vardų netgi nemokėjo ištarti.
Slaptas šnipų rengimas
A.Bezrukovas gimė ne Kanadoje, o Krasnojarsko regione. Tiesa, tai gana sunku įtarti klausantis jo kalbant angliškai, mat rusiško akcento gaidelę jo švarioje kanadietiškoje šnekoje gali pagauti tik įgudusi ausis.
Apie J.Vavilovos gyvenimą Rusijoje žinoma taip pat nedaug.
„Į tarnybą juos pakvietė kartu, kaip porą. Jie buvo daug žadantys ir protingi jaunuoliai ir jų tiesiog paklausta, ar norėtų tarnauti savo šaliai. Jie sutiko ir ruošėsi tam metų metus“, – prisiminimus apie savo tėvų tarnybos metus žėrė sūnus A.Foley.
Šnipus rusai rengdavo „S departamente“ – slapčiausiame KGB skyriuje.
Aštuntojo dešimtmečio agentai prisimena, kad juos anglų kalbos kasdien mokydavo į sovietų pusę perbėgusi amerikietė. Taip pat jie buvo mokomi žvalgybos paslapčių ir naudotis slaptais kodais.
„Nelegalų“ programa buvo išskirtinė, nes kitos agentūros žvalgybai dažniausiai užverbuodavo užsienio piliečius, o Rusijoje patys rusai buvo mokomi apsimesti užsieniečiais.
Daugelis jų vykdavo į Kanadą, kur susikurdavo naują tapatybę, o vėliau vykdavo dirbti į JAV arba Jungtinę Karalystę.
Sovietų laikais agentų funkcijos buvo dvi: padėti bendrauti ambasadoje dirbantiems KGB pareigūnams ir jų šaltiniams JAV bei laukti galimo „specialaus periodo“, jeigu JAV ir Sovietų Sąjunga stotų į atvirą karą.
Šalis užsakovė žlugo
J.Vavilova su A.Bezrukovu lėtai, bet tvirtai kūrė savo naująją tapatybę.
Jų darbas tikrai nepriminė filmų agentų nuotykių, o veikiau lėtą ir nuobodų gyvenimą.
Vienas pirmųjų A.Foley prisiminimų yra jo tėvo sauskelnes gaminančios kompanijos „Diapers Direct“ sandėlis.
Vėliau pora gyveno Paryžiuje, mokėsi įvairiuose universitetuose, daug keliavo.
Bet kol agentai ruošė savo naująją gyvenimo istoriją, šalis, kuri juos užverbavo ir apmokė, žlugo, o baisioji KGB nustojo veikti.
Valdant Borisui Jelcinui posovietinė Rusija atrodė merdinti, kaip ir agentų viltis dar kada būti naudingiems savo šaliai. Bet kai A.Bezrukovas ir J.Vavilova 1999 metais ruošėsi iš Paryžiaus kraustytis į JAV, Kremliuje atsirado naujas prezidentas – Vladimiras Putinas, kuris pats buvo išugdytas KGB.
KGB sistemoje išugdyti specialistai vėl tapo reikalingi, todėl iš Prancūzijos į JAV atvykusi rusų pora pradėjo darbą kaip IŽT agentai. Tiesa, pora tarnavo nebe senajai sovietinei sistemai, kuri ją parengė, bet V.Putino Rusijai.
D.Heathfieldu ir T.Foley tapatybe toliau besidangstantys rusų šnipai vaikus leido į pusiau prancūzišką mokyklą Bostone, kad šie išlaikytų ryšį su Europa.
Mat jie negalėjo jų mokyti rusiškai, o tuo labiau pasakoti apie savo gimtąją šalį.
Šnipų sūnus Timas prisimena, kad jo šeima buvo niekuo neišsiskirianti: jie visi leisdavo savaitgalius kartu, o tėvai turėjo daug draugų.
Vaikinas nepamena, kad jie apskritai kada būtų aptarinėję Rusiją ar Sovietų Sąjungą, o labiausiai prie rusų kalbos jis buvo priartėjęs tik per mandagų jų mokyklose besimokantį berniuką iš Kazachstano.
Tėvai mažai kalbėdavo apie savo vaikystę, bet taip būdavo visada, todėl broliai pernelyg neklausinėjo.
„Niekada nieko neįtariau. Priešingai, jie kartais atrodė netgi per paprasti.
Man atrodė, jog visų mano draugų tėvų gyvenimas yra daug įdomesnis ir sėkmingesnis“, – teigė A.Foley.
JAV stebėjo žingsnius
Bet šeima nežinojo, kad A.Bezrukovą ir J.Vavilovą FTB pradėjo sekti iš karto po persikėlimo į JAV. Tikriausiai juos išdavė kitas Rusijos žvalgybos agentas.
A.Bezrukovas naudojosi savo verslo konsultanto darbu mėgindamas patekti į uždarus JAV politikų ir verslininkų ratus.
Neaišku, ar jam pavyko gauti kokios nors įslaptintos informacijos, bet FTB užfiksavo, kad jam pasisekė užmegzti ryšių su keliais valstybės tarnautojais.
Nors buvęs šnipas apie savo tarnybos metus viešai nėra daug kalbėjęs, iš jo paties pasakojimų atrodo, kad jo darbas labiau priminė analitiko, o ne nuotykius mėgstančio šnipo kasdienybę: „Jeigu elgtumeisi kaip Džeimsas Bondas, ištemptum pusdienį. Daugiausia dieną.
Filmuose dažnai rodomas seifas, kuriame slepiamos visos paslaptys, bet pusė jų rytoj jau būtų pasenusios ir nenaudingos.
Geriausia žvalgyba yra suprasti, ką priešininkas galvos rytoj, o ne sužinoti, ką jis mąstė vakar.“
A.Bezrukovas ir J.Vavilova su IŽT bendravo internetu siunčiamomis nuotraukomis, kurių pikseliuose būdavo užkoduotos slaptos žinutės.
Viena žinutė, kurią IŽT būstinė siuntė A.Bezrukovui, skambėjo taip: „Gavome jūsų raštelį ir signalą. Mūsų archyve nėra informacijos apie E.F., B.T., D.K., R.R. Sutinkame su pasiūlymu pasinaudoti Ūkininku kuriant studentų tinklą Vašingtone.
Jūsų ryšys su Papūga atrodo daug žadantis, gali pasiūlyti informacijos apie JAV galinguosius.
Prieš pradėdamas su juo dirbti pateikite mums visus duomenis apie jo kilmę, dabartinę poziciją, įpročius, kontaktus, galimybes ir t.t.“
Bet FTB viską žinojo. Dar 2001 metais biuro agentai apieškojo J.Vavilovai priklausiusią saugyklą, kurioje rado jos jaunystės nuotrauką su užrašais kirilica.
Šeimos pokalbių JAV klausėsi ilgus metus ir žinojo jų tapatybes. Bet amerikiečiai mieliau stebėjo Rusijos šnipų grupelę nei ėmėsi konkrečių veiksmų jai išardyti.
Neaišku, kodėl 2010-ųjų vasarą FTB pagaliau nusprendė surengti reidą ir suimti agentus.
Gali būti, kad IŽT pareigūnas Aleksandras Potejevas, kuris, kaip manoma, išdavė grupę amerikiečiams, jautė, kad jo priedanga gali sugriūti. Jis pabėgo į Rusiją likus kelioms dienoms iki suėmimo, bet čia buvo nuteistas 25 metus kalėti už valstybės išdavystę.
Kita teorija byloja, jog agentams galbūt pavyko prisikasti iki slaptos informacijos.
Mat nors ir puikiai užsimaskavę, jie iš tikrųjų nebuvo sumedžioję nieko, ko nebūtų galima rasti ieškant internete.
Todėl pajutę, kad šnipai pagaliau užčiuopė aukso gyslą, FTB agentai 2010 metų birželio pabaigoje surengė operaciją „Vaiduoklių istorijos“ ir išardė rusų šnipų žiedą.
JAV žiniasklaida citavo nežinomais norėjusius likti JAV pareigūnus, esą FTB blakės šnipų namuose užfiksavo, kaip A.Bezrukovas ir J.Vavilova atskleidė savo tapatybę vaikams ir net paragino juos ateityje tapti šnipais.
T.Foley, anot pasakojimų, sutiko vykti į Maskvą ir mokytis tapti IŽT agentu ir net „atidavė pagarbą motinai Rusijai“.
Tačiau pats Timas griežtai neigia šią istoriją.
„Kodėl visą gyvenimą kaip kanadietis augęs vaikas nuspręstų rizikuoti kalėjimu iki gyvos galvos dėl šalies, kurioje jis niekada nėra buvęs? Ir kodėl mano tėvai rizikuotų išsiduodami paaugliui?“ – klausė šnipų sūnus.
Neteko Kanados pilietybės
Nors nė vienas brolių apie tėvų darbą sako nieko nenutuokęs, šnipų suėmimas ir vėliau vykusi deportacija visiškai pakeitė vaikinų gyvenimą.
2010 metais iš JAV išsiųsti šnipai Rusijoje buvo sutikti kaip didvyriai.
A.Bezrukovas, J.Vavilova ir kiti agentai po apklausos IŽT būstinėje susitiko su tuomečiu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu ir už savo tarnybą gavo medalius.
Vėliau grupė susitiko ir su prezidentu V.Putinu, o valdžia agentus ir jų šeimas tada apvežiojo po visą Rusiją norėdami parodyti, kaip šalis pasikeitė.
Mat šnipai grįžo į visiškai kitokią šalį nei ta, kurią jie kadaise paliko.
Vyriausi žvalgybininkai iš aktyvaus darbo buvo pasitraukę jau dešimtmetį ir beveik nebemokėjo rusiškai.
Buvusiems šnipams buvo pasakyta, kad IŽT jie daugiau nebedirbs, – jiems buvo surastos darbo vietos valstybiniuose bankuose ir naftos kompanijose.
A.Bezrukovas gavo darbą prestižiniame Maskvos valstybiniame tarptautinių santykių institute. Tačiau jo sūnums viskas klostėsi sunkiau.
Timas ir Alexas Foley 2010 metų gruodį neteko turėtos Kanados ir JAV pilietybės, gavo rusiškus pasus ir staiga tapo Timofejumi ir Aleksandru Vavilovais.
„Vardai buvo visiškai nauji, nesuprantami ir net neištariami, – prisiminė T.Foley. – Tai buvo tikra tapatybės krizė.“
Vašingtono universitete studijas nutraukęs Timas paskutinius mokslo metus turėjo pabaigti Rusijos universitete. Vėliau jis išvyko mokytis į Londoną.
Jaunesniajam Alexui pasisekė mažiau.
Pabaigęs tarptautinę mokyklą Maskvoje vaikinas įstojo į Toronto universitetą, tačiau likus keturioms dienoms iki išvykimo, kai jis jau pakavosi daiktus ir susirašinėjo su savo būsimo bendrabučio kambario draugu, pranešta, kad vizos negaus.
Vėliau jis du kartus buvo priimtas į Londono ekonomikos mokyklą, bet negalėjo gauti ir Jungtinės Karalystės vizos.
Tiesa, jam vėliau pavyko išvykti mokytis į kitą Europos universitetą.
Tačiau brolių kova dėl Kanados pilietybės yra dar didesnė nei jų siekis grįžti į vakarietišką universitetą. Tai mūšis dėl prarastos tapatybės, kurios prarasti jie jaučiasi nenusipelnę.
„Dvidešimt metų gyvenau manydamas, kad esu kanadietis, ir vis dar tuo tikiu. Niekas negali to pakeisti.
Neturiu jokio prisirišimo prie Rusijos, nekalbu rusiškai, neturiu draugų, nesu čia ilgai gyvenęs ir tikrai nenoriu čia gyventi“, – po sulaikymo parodymuose Toronto teismui rašė T.Foley.
Tiesa, vaikinai Maskvoje daug laiko neleidžia. Čia jie atvyksta tik susitikti su savo tėvais ir visą gyvenimą nematytais tolimais giminaičiais.
Broliai prisipažįsta, kad kartais tėvams jautė pyktį ar net svarstė, kodėl jie iš viso nusprendė susilaukti vaikų.
„Džiaugiuosi, kad jie kai kuo tikėjo taip stipriai, bet jų pasirinkimai lėmė tai, kad aš nejaučiu jokio ryšio su šalimi, dėl kurios jie aukojosi.
Norėčiau, kad pasaulis nebaustų manęs už jų veiksmus“, – meldė šnipų sūnus.
Tačiau tiek Alexas, tiek Timas pripažįsta: kad ir kokias paslaptis slėpė jų tėvai, jie buvo tie žmonės, kurie vaikus augino su meile.
