V. Putino draugai įniko į keisčiausią Rusijos juodąją rinką

Praėjusių metų pabaigoje Rusiją apskriejo žinia, kad Valstybės Dūmos pirmininkas ir buvęs prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovas Sergejus Naryškinas daugiau nei pusę savo disertacijos puslapių nuplagijavo nuo kitų šaltinių, rašo „Lietuvos rytas“.

Rusus prajuokino ir tai, kad įtakingo valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ deputato daktaro laipsniui ginti skirtame darbe pasisavinta daugybė liberalaus ekonomisto Vladislavo Inozemcevo minčių.

„Smagu, kad mano straipsniai sudomino ir „Vieningosios Rusijos“ narį. Jis turbūt nusprendė, kad mano mintys vis dėlto yra vertingos“, – pokštavo V.Inozemcevas.

Žinoma, niekas nepatikėjo, kad pats S.Naryškinas skaitė ekonomisto tekstus ar pats juos kopijavo. Politikas veikiau sumokėjo tam, kuris disertaciją parašė už jį.

Valstybės Dūmos pirmininkas tikriausiai net neskaitė mokslinio darbo, kuris užtikrino jam mokslų daktaro laipsnį.

Kitoje šalyje toks skandalas parlamento pirmininką būtų greitai išspyręs iš posto, bet S.Naryškinas išsisuko visiškai nenukentėjęs.

Akivaizdu, kad kaltinimų plagijavimu sulaukęs politikas suprato, jog yra tik vienas iš tūkstančių įtakingų Rusijos žmonių, dėl kurių disertacijų tikrumo kilo abejonių. Bet rusams tai – nė motais.

Mokslų daktaro laipsnius sukčiavimo būdu pelniusių rusų medžiokle užsiima savanorių organizacija „Dissernet“.

Nuo 2013 metų šis mokslininkų ir žurnalistų įkurtas interneto puslapis gėdina įvairius Rusijos elito narius, kurių disertacijos buvo nuplagijuotos, arba akademikus, kurie leido jas apsiginti.

Tarp sukčiautojų – politikai, teisėjai, prokurorai, komisarai ir universitetų vadovai.

Per pastaruosius kelerius metus iškilo abejonių dėl Rusijos cirko pramonę prižiūrinčio biurokrato, kultūros ministro, Sankt Peterburgo gubernatoriaus ir Federalinio tyrimų komiteto vadovo mokslinių darbų.

Savanoriai naudoja programas, kurios tekstuose ieško anksčiau publikuotų straipsnių ištraukų, o tada patys tikrina, kiek teksto yra pavogta.

Iki šiol „Dissernet“ pavyko aptikti 5,6 tūkst. įtariamų sukčiautojų.

Pernai pateiktoje ataskaitoje savanoriai suskaičiavo, kad vienas iš devynių S.Naryškino vadovaujamos Valstybės Dūmos narių dideles savo disertacijos dalis nuplagijavo nuo kitų darbų ir tikriausiai sumokėjo už jos parašymą.

„Pastaruoju metu tikriname gydytojus. Mūsų mašina veikia visą parą, ieškodama panašumų 100 tūkst. disertacijų, apgintų per pastaruosius 15 metų, turinčioje duomenų bazėje. Šis procesas vyksta nenutrūkstamai“, – paaiškino vienas „Dissernet“ įkūrėjų Andrejus Rostovcevas.

Kai kurie savanorių aptikti plagiato atvejai kelia juoką. Antai Valstybės Dūmos narys Igoris Igošinas ekonomikos daktaro laipsnį pelnė paversdamas kažkieno kito mokslinį darbą apie Rusijos šokolado pramonę tyrimu apie mėsą.

Tekste kiekvieną kartą paminėtas „šokoladas“ buvo pakeistas žodžiu „jautiena“, „juodasis šokoladas“ – „rusiška jautiena“, o „baltasis šokoladas“ – importuota jautiena.

Visose lentelėse, grafikuose ir analizėje buvo palikti seni skaičiai, o pakeista tik tai, ką jie žymi.

Be to, „Dissernet“ savanoriai neseniai nustatė, kad onkologas Jurijus Carapkinas savo moksliniame darbe apie krūties vėžį visus duomenis nukopijavo nuo kito mokslininko darbo apie skrandžio vėžį. O šis savo ruožtu irgi buvo nuplagijuotas nuo trečio straipsnio apie šunų ir žiurkių vėžį.

Akademikai sukčiauja visame pasaulyje, bet tai, kokiu mastu tai daroma Rusijoje, kelia nuostabą.

Kaip pažymėjo Masačusetso technologijų instituto istorikė Lauren Graham, net ir V.Putinas 2006 metais buvo įtariamas nuo kito autoriaus nuplagijavęs dalį savo ekonomikos disertacijos.

„Tačiau tai nesulaukė jokio atgarsio. Ką tai sako apie Rusiją? Jeigu iš panašios bėdos gali išsisukti V.Putinas, kiti beveik nemato priežasčių nuo to susilaikyti“, – tikino amerikietė.

Sunku nustatyti, kiek Rusijoje apginamų mokslinių darbų yra plagijuoti. „Dissernet“ skaičiavimais, nesąžiningai „pasiskolintos“ medžiagos būtų galima surasti maždaug 4 proc. visų šalyje ginamų disertacijų.

O akademinę korupciją tiriančio Ararato Osipiano teigimu, nuo Sovietų Sąjungos griūties 20–30 proc. visų Rusijos universitetuose pabaigtų disertacijų buvo pirktos juodojoje rinkoje.

Kodėl Rusijoje tai taip populiaru? Ir kam politikams ar kitiems elito atstovams prisireikia disertacijų?

„Dissernet“ dirbančio žurnalisto Sergejaus Parchomenkos nuomone, biurokratai, teisininkai, gydytojai ir verslininkai mokslinį laipsnį vertina kaip dar vieną sėkmės lydimo žmogaus ženklą – kaip prašmatnius namus, ištaigingą automobilį, brangius papuošalus.

„Jeigu žmogus tiek pasiekė – sugebėjo išsikovoti šį laipsnį, tai reiškia, kad jis kai ką gyvenime nuveikė. Todėl jis nusipelno pagarbos“, – aiškino S.Pachomenka.

O bene geriausiai tai apibūdino kitas „Dissernet“ įkūrėjas Andrejus Zajakinas: „Jei Donaldas Trumpas būtų rusas, jis tikrai turėtų disertaciją – netgi dvi ar tris.“

„Netikros disertacijos yra dalis to, ką mes vadiname reputacijos katastrofa Rusijoje. Čia veikia režimas, kuriame daugiausia pasiekia ne tie, kurie to labiausiai verti, bet tie, kurie tokiais apsimeta“, – pripažino S.Parchomenka.

Tačiau kartais mokslinis laipsnis turi ir labai praktinių sumetimų. Kai kuriose srityse mokslų daktaro titulas gali duoti papildomų pajamų.

Papildomas raideles prie vardo prisirašę gydytojai gali brangiau parduoti savo paslaugas.

Politikams tai dar svarbiau. Palikę valstybinius postus mokslų daktarai gali pelnytis užimdami gerai apmokamas universitetų rektorių pozicijas arba dėstyti.

„Universitetas yra viena iš retų vietų, kuriose gali dirbti politikai. Jiems neleidžiama užsiimti verslu, bet rašyti knygas ar tapti dėstytoju niekas netrukdo. O tai yra ir puikus būdas plauti pinigus – visos nesąžiningai gautos pajamos gali būti pagrįstos paskaitomis, konsultacijomis ar kita akademine veikla“, – pažymėjo S.Parchomenka.

Tačiau korupciją universitetuose skatina ne tik godūs mokslų daktarais norintys tapti elito nariai – jiems kažkas išduoda diplomus, o šios gynimo tarybos dažnai taip pat nežiba teisuoliais.

Per pastaruosius 25 metus vis daugiau gynimo tarybų nesibodi imti kyšių ir štampuoti akivaizdžiai plagijuotų, pavogtų ar menkaverčių darbų.

„Visi nori savo kąsnio. Net ir nusipirkęs disertaciją dar turėsi sumokėti gynimo tarybai, kad ji patvirtintų darbo apgynimą. Universitetų darbuotojai persidirbę, jiems moka mažai, o pinigų reikia visiems“, – pripažino A.Osipianas.

Tiesa, didžiausia juodoji disertacijų rinka dūzgia už universiteto ribų. Internete lengvai galima rasti akademinių konsultacijų biurais apsimetusių įmonių, kurios užsiima disertacijų rašymu ir pardavimu.

Mokslinį darbą galima įsigyti už 100 tūkst. rublių (1,3 tūkst. eurų), o parašytą tekstą gauti jau po 30 dienų.

„Gautas darbas buvo puikios kokybės ir jį patvirtino visi ekspertai. Pats nebūčiau galėjęs jo parašyti geriau“, – viename tokios įmonės puslapyje komentuoja patenkintas klientas Olegas.

Disertacijų rašymo fabrikėliai veikia agresyviai – kaip tikros verslo įmonės: jeigu klientai neateina, jie patys jų susiranda.

„Jeigu tau priklauso drabužių parduotuvė, anksčiau ar vėliau į ją įžengs padoriai apsirengęs vyrukas ir tars: „Laikas jums tapti ekonomikos daktaru. Tai bus naudinga jūsų verslui.“

Tada jis išdėstys savo pasiūlymus su skirtingomis kainomis ir nuolaidomis – kaip įprastas draudimo brokeris“, – paaiškino S.Parchomenka.

Žurnalisto teigimu, už disertaciją galima pakloti ir 25 tūkst. JAV dolerių (22 tūkst. eurų), jeigu bendrovė parašo ne tik disertaciją, bet ir leidybai paruoštą monografiją ir ištisą netikrų straipsnių sąrašą: „Už padorią sumą jie net gali susitarti su atitinkama disertacijų gynimo taryba. Tokiu atveju galima susimokėti ir apie tai pamiršti, o vėliau darbas bus pristatytas paštu.“

Tačiau jeigu visi žino, kad disertacijas už atlygį rašo visai ne tie asmenys, kurie jas vėliau ginasi, o juodoji mokslinių darbų rinka yra vieša paslaptis, kodėl disertacijos ir toliau yra vertinamos?

„Keista, kad tie patys žmonės, kuriems nerūpi, ar mokslo laipsnis gautas sąžiningai, kartu tiki, kad jis suteikia prestižą. Jie prieštarauja patys sau, bet taip jau yra“, – pripažino L.Graham.

Tačiau didžiausia problema, su kuria susiduria „Dissernet“ aktyvistai, yra Rusijos žmonių abejingumas.

Nors jiems pavyko atskleisti, kad nemažai politikų savo mokslo laipsnius pelnė sukčiaudami, dažniausiai jie nepraranda nei savo postų parlamente, nei politinėje partijoje.

„Rusai gūžčioja pečiais: „Tai kas? Juk visi vagia. Jeigu kas nors nevagia, kaip jis gali būti viršininkas?“

Reputacija dabar nieko nereiškia, todėl grasinimas sugadinti ją ir apie tai paskelbti visiems nieko jau nebegąsdina“, – apgailestavo S.Parchomenka.

Tiesa, situacija po truputį keičiasi. Kai 2012 metais prestižinio matematikos instituto direktorius Andrejus Andrianovas sufabrikavo kelis straipsnius, Rusijos švietimo ir mokslo ministerija paleido tarybą, kurioje sukčiautojas apsigynė savo laipsnį.

Per kelerius metus valdžia nubaudė apie 800 gynimo tarybų. Tačiau „Dissernet“ kova nesibaigė – aktyvistai ir toliau stengiasi rusus įtikinti, kad akademinė korupcija yra didžiulė problema, kuri niekur nedingo.

„Yra didelis skirtumas tarp viešos paslapties ir atskleistos paslapties, – pabrėžė dar vienas „Dissernet“ įkūrėjas biologas Michailas Gelfandas. – Viena yra sakyti, kad visi žino, kad kai kurie žmonės turi meilužių, kita – parodyti tuo užsiimančio konkretaus žmogaus nuotrauką.“ („Slate“, LR)

Rusijos disertacijų juodosios rinkos šaknys siekia dar Sovietų Sąjungos laikus. Nors anuomet nemažai Komunistų partijos vadų diplomus gaudavo ne pačiais švariausiais būdais, plagiatų bumas išaugo po Sovietų Sąjungos griūties. Tačiau sovietmečio palikimas daugiausia prisidėjo prie vėlesnės disertacijų paklausos.

„Sovietų Sąjungoje matematika, fizika, chemija, biochemija ir biologija buvo laikomos prestižinėmis sritimis. Jose buvo atliekami tikri tyrimai, o mokslininkai laikyti garbingais žmonėmis“, – aiškino A.Osipianas.

Be aukščiausių Rusijos valdžios atstovų, abejonių šešėlis taip pat yra kritęs ant Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo. Šalies žiniasklaidoje dažnai pasirodo užuominų, kad gausybė jo titulų, ordinų ir ekonomikos mokslų daktaro laipsnis gali būti pelnytas ne jo paties darbu.

Problemų kyla ir kitų buvusių sovietinių valstybių politikams. Antai buvęs Rumunijos ministras pirmininkas prieš ketverius metus sulaukė kaltinimų dėl nuplagijuotos disertacijos. Disertaciją apie Tarptautinį baudžiamąjį teismą Bukarešto universitete politikas apsigynė 2003 metais, bet vėliau paaiškėjo, kad jis daugiau nei pusėje savo darbo rėmėsi kitų Rumunijos teisininkų mintimis. Po dvejų metų pats V.Ponta atsisakė savo daktaro laipsnio.

Buvęs Vokietijos gynybos ministras Karlas Theodoras zu Guttenbergas taip pat neteko daktaro laipsnio, kai Bairoito universitetas nustatė, kad didiko darbe buvo cituojamos nepaminėtų autorių mintys, nors K.Th.zu Guttenbergas neigė tyčia plagijavęs, o vėliau atsiprašė už prastą savo darbą. Universitetui atėmus iš jo daktaro laipsnį, Angelos Merkel patikėtinis atsistatydino iš visų politinių postų.

Laipsnį dėl plagiatų prarado ir vienas Lietuvos mokslininkas. Buvęs Kauno technologijos universiteto (KTU) dėstytojas Paulius Banevičius prieš kelerius metus nesugebėjo teisme susigrąžinti neva neteisėtai atimto daktaro laipsnio. KTU dar 2002 metais paskelbė, kad savo darbą P.Banevičius nuplagijavo nuo dar 1984 metais docentės Zitos Migonienės apgintos disertacijos, o po dešimtmečio iš jo atimtas ir mokslo laipsnis.