Debatai dėl „Brexit“ (santrumpa iš dviejų angliškų žodžių: „Britain“ ir „exit“) paskutinius tris mėnesius verda kone kiekvieno brito namuose, darbovietėse, aludėse ir kavinėse.
Aistringi debatai dėl „Brexit“ šį birželį nurungė netgi futbolą, nors referendumas vyksta per patį „Euro 2016“ įkarštį, o turnyro pirmajame etape dalyvauja net trys „namų“ rinktinės: Velsas, Šiaurės Airija ir Anglija.
Tiesa, kurį laiką referendumo stovyklų ginčai nutils: po parlamentarės Jo Cox nužudymo kampanija laikinai sustabdyta.
Vis dėlto net patys aršiausi abiejų stovyklų – „Remain“ („Pasilikime“) ir „Leave“ („Išeikime“) – atstovai sutaria dėl vieno: birželio 23-iąją Jungtinės Karalystės elektoratas dalyvaus bene svarbiausiame balsavime per beveik pusės amžiaus laikotarpį šių dienų šalies istorijoje.
Balsavimo biuletenyje tebus vienas klausimas: „Ar Jungtinė Karalystė turėtų likti ES nare, ar išeiti iš ES?“
Galimi tik 2 atsakymai – „Likti“ ir „Išeiti“.
Ties vienu iš jų apie 40 milijonų rinkėjų turės galimybę padėti kryžiuką. Kad ir koks būtų anglų, škotų, velsiečių ir šiaurės airių verdiktas, jis taps kelrodžiu, nulemiančiu nuo 1707-ųjų gyvuojančios jungtinės valstybės ateitį ateinantiems dviem ar trims dešimtmečiams.
Negana to, šis referendumas potencialiai gali virsti nauju Damoklo kardu pačiai Karalystei.
Įgriso imigrantai
Užkalbintas per pietų pertrauką 29-erių elektrikas Joginderis Patelis padėjo į šoną laikraštį su riebia juoda antrašte: „Tikėkime Jungtine Karalyste. Išeikime iš ES!“.
Jis nė neabejoja, už ką balsuos ateinančio ketvirtadienio referendume.
„Už pasitraukimą iš ES. Atėjo laikas pasakyti „ne“ nekontroliuojamai imigracijai iš Rytų Europos“, – karštai įsitikinęs Šiaurės Vakarų Londono priemiestyje gimęs ir dabar ten tebegyvenantis J.Patelis.
Į klausimą, iš kokios šalies į Jungtinę Karalystę atvyko jo tėvai, J.Patelis „Lietuvos rytui“ atsako ilgu paaiškinimu. Matyt, kartojamu jau nebe pirmąkart.
„Iš Indijos. Bet tai įvyko prieš beveik pusę amžiaus.
Tuomet britai patys masiškai kvietėsi imigrantus – juk reikėjo atstatyti po karo atsigaunančią valstybę.
Mano tėvai atvyko jau neblogai mokėdami angliškai. Jie iškart ėmėsi darbų ir nieko nereikalavo iš šalies mokesčių mokėtojų. Viską savo prakaitu uždirbo, o mus, vaikus, užaugino lojaliais Jungtinės Karalystės piliečiais“, – užtikrino J.Patelis.
Į pastabą, kad „naujosios bangos“ imigrantai lenkai arba lietuviai taip pat greitai pramoksta angliškai, uoliai dirba, retas kuris gviešiasi socialinių išmokų, indų kilmės britas atšauna: „Būtent! Rytų europiečiai dirba daugybę valandų.
Dar blogiau – už mažesnį atlygį nei mes. Jie atima darbo vietas iš vietinių.
Yra didelis skirtumas tarp XX amžiaus antrosios pusės reguliuojamos migracijos ir nekontroliuojamo antplūdžio, kurio sulaukėme neseniai. Užteks. Laikas pasakyti: „Sudie, ES.“
Dėl balso dvejoja
Kiti Vemblio rajono centrinės gatvės darbininkų kavinėje „Lietuvos ryto“ užkalbinti britai irgi nedegė didžiule meile ES, bet ir nesilaikė atvirai priešiškos nuomonės.
„Dėl ES referendumo aš vis dar svarstau. Nenoriu, kad sumenktų mano šeimos pajamos. Ką tik su žmona paėmėme paskolą butui. Daug kas sako, kad jei išstotume, teks susiveržti diržus bent penkeriems metams. Ar aš to noriu? Greičiausiai, kad ne“, – sakė 34-erių statybos inžinierius Mattas Woolleris.
„ES yra biurokratinė organizacija. Man ji nelabai patinka.
Tačiau man patinka, kad galiu su šeima nebrangiai atostogauti Kosta del Solyje ir Maljorkoje. Kad mano dukra ir žentas galėjo pasiimti ilgas motinystės ir tėvystės atostogas.
Ar trenkti durimis yra protingiausia išeitis? Abejoju. Dar liko kelios dienos pasvarstyti.
Aš vis dar neapsisprendžiau“, – prisipažino iš Velso kilusi kavinės savininkė Ruth Moore.
Lems neapsisprendusieji?
Ketvirtadienį vyksiančiame referendume savo žodį tarti galės Jungtinės Karalystės pilietybę turintys žmonės, taip pat ir nuolat Jungtinėje Karalystėje reziduojantys Britų Sandraugos valstybių piliečiai.
Balso teisę referendume turės ir trijų ES šalių – Airijos, Maltos ir Kipro – piliečiai, nuolat gyvenantys Jungtinėje Karalystėje. Čia reziduojantys imigrantai iš kitų ES valstybių – tarp jų ir Lietuvos, referendume dalyvauti negalės.
Balso teisę „Brexit“ referendume taip pat turi ir per tris milijonus britų, gyvenančių bet kurioje pasaulio valstybėje.
Bet šie piliečiai per pastaruosius 15 metų turėjo būti bent kartą įtraukti į nacionalinį rinkėjų registrą.
Birželio pradžioje atliktos apklausos parodė, kad 80 procentų Ispanijoje ar Prancūzijoje įsikūrusių britų nori pasilikti ES.
Tik vienas iš penkių būtų linkęs išstoti iš Bendrijos.
O pačioje Jungtinėje Karalystėje visuomenės apklausos jau gerą pusmetį balansuoja ties tais pačiais neaiškiais skaičiais.
Abiejų stovyklų jėgos yra apylygės. Nuo sausio mėnesio žinomos sociologų kompanijos „YouGov“, ICM, TNS, „Opinium“, „Survation“ ir „Populus“ atliko per pusantro šimto telefoninių ar internetinių apklausų.
Visos rodo tą patį balansavimą ant skustuvo ašmenų. Maždaug 40–45 proc. remia arba euroentuziastus, arba euroskeptikus.
Tiesa, pastarąsias dvi savaites „Leave“ kampanija sumaniai žaidžia imigrantams priešiška korta ir kelia savo reitingą: birželio 8–15 dienomis atlikti tyrimai rodo 3–6 proc. persvarą euroskeptikų naudai.
Esant tokiam mažam skirtumui, beveik automatiškai lemiama rinkėjų grupe tampa tie 10–20 proc. neapsisprendusiųjų. Būtent jų balsai lems, kuri stovykla triumfuos.
Pasaulinė referendumų praktika rodo, kad vieno klausimo plebiscituose dauguma abejojančiųjų dažniausiai linksta prie status quo išlaikymo.
Nerūpi ekspertų perspėjimai
Racionalumu ir finansiniu raštingumu šiaip jau garsėjantys britai pastaruosius tris mėnesius jokio dėmesio nekreipia į įtakingiausių pasaulio tarptautinių organizacijų ir ekonomistų perspėjimus.
Kai Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Centrinis Anglijos bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ar prestižinės nepriklausomos akademinės institucijos pateikia konkrečius skaičius, rodančius, kad išstojimas iš ES reikš savanorišką „šuolį į juodąją skylę“, didelė dalis britų tik atsainiai numoja ranka.
Taip daro ir bemaž pusė valdančiosios Konservatorių partijos parlamentarų Bendruomenių rūmuose ir net penki dabartinės vyriausybės nariai.
Prestižinės Londono ekonomikos mokyklos analitikai Thomas Sampsonas ir Swati Dhingra dar vasario mėnesį konkrečiais modeliais ir skaičiais parodė, kas laukia Jungtinės Karalystės, jei ji pasirinks vienišiaus dalią.
„Jei tai įvyktų, ateitis bus labai miglota. „Vienišosios“ Jungtinės Karalystės ekonomika patirs šoką ir nuosmukį bet kokiu atveju. Kalbant paprastai, visi šalies žmonės taps neturtingesni.
Geriausiu atveju kiekviena šeima per metus praras 850 svarų (apie tūkstantį eurų). Pesimistinis scenarijus kainuos britų šeimai apie 1,7 tūkst. svarų (2,1 tūkst. eurų) kasmet. Daug kas priklausys nuo to, kokį santykių su ES variantą po skyrybų pasirinks Londonas. Galimi trys pasirinkimai: Norvegijos variantas, Šveicarijos variantas arba Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) variantas“, – „Lietuvos rytui“ sakė T.Sampsonas.
Pasirinkusi Norvegijos variantą, Jungtinė Karalystė sutiktų tapti Europos ekonominės zonos nare. Ji netektų kėdės prie ES diskusijų stalo ir turėtų laikytis bemaž visų Bendrijos normų.
Mainais už laisvą priėjimą prie 500 milijonų vartotojų turinčios ES rinkos Londonas turėtų mokėti įnašus į Briuselio biudžetą.
Tiesa, ši įmoka bus kiek mažesnė nei dabartinė: sutaupyti 2 mlrd. svarų (2,5 mlrd. eurų) tesudaro 0,1 procento metinio Jungtinės Karalystės BVP. O praradimai būtų kur kas didesni: didesnė infliacija, kylančios maisto ir būtinųjų prekių kainos, brangesnės būsto paskolos.
„Šveicarijos modelis daugeliui euroskeptikų atrodo priimtinesnis. Ši šalis turi išsiderėjusi visą šūsnį dvišalių sutarčių su ES. Šveicarai į Briuselio biudžetą moka tik 40 procentų to, ką kasmet sumoka britai. Tačiau Šveicarija teturi teisę tik į laisvą prekių, bet ne paslaugų judėjimą. O finansinių ir teisinių paslaugų eksportas itin svarbus Londonui.
Išstojimas iš Bendrijos leis britams turėti daugiau suverenumo ir vienašališkai tartis dėl prekybos su ekonominėmis gigantėmis – Indija ar Kinija.
Tačiau be ES užnugario Londonas bus traktuojamas kaip mažasis partneris, turintis silpnesnes kortas“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Londono ekonomikos mokyklos ekspertė S.Dhingra.
Britai neišvengiamai nuskurs
Ekonomistai svarsto ne tai, ar britai nuskurs, tačiau kiek jie nuskurs.
Tiesa, vienišas vilkas tarp būrio neigiamai nusiteikusių ekspertų yra Kardifo universiteto ekonomikos profesorius Patrickas Minfordas. Jis teigia, kad nusimetęs ES reguliavimo pančius Londonas galėtų vienašališkai, per PPO, panaikinti visus importo tarifus.
Tokiu būdu šalies ekonomikai būtų suteikti sparnai, beveik garantuojantys sveiką 4 procentų BVP augimą.
Tačiau pats P. Minfordas pripažįsta, kad jo pateikiamas modelis suduotų itin skaudų smūgį nacionalinei pramonei. Tokia vienašališka liberalizacija kainuotų dešimtis tūkstančių prarastų darbo vietų. Ypač nukentėtų tie, kurie dirba ir taip vos galą su galu suduriančiose pramonės segmentuose: pavyzdžiui, metalurgijos pramonėje.
„Leave“ kampanija, kuriai nuo kovo pradžios vadovauja charizmatiškas ir populiarus 52-ejų konservatorius Borisas Johnsonas, per daug neslepia, kad ekonominį ginčą su savo oponentais iš „Remain“ jie nuolat pralaimi.
Bet ypač gerą politinę uoslę turintis, aštuonerius metus Londono meru buvęs B.Johnsonas puikiai suvokia, kad jo kampanijos koziriai – žaidimas britų patriotiniais jausmais ir pažadas sugrąžinti didingą valstybės praeitį, kai tik ši išsivaduos iš nedemokratiškos ES jungo.
„Mums sakoma: „ES projektas nėra idealus, bet jis yra vienintelis.“ O aš sakau, kad mes turime alternatyvą, ir ji – didi. Mūsų oponentų kampanijoje nėra nė kruopelės idealizmo. Nė vienas iš jų nepripažįsta, kad ES – politinis projektas. Nė vienas jų neatsistos ir nepasakys: „Žinai ką, man patinka federalinės Europos idėja.“ O jie turėtų taip padaryti, nes jų pozicijos logika yra būtent tokia“, – vienoje iš savo ugningų kalbų teigė B.Johnsonas.
Šis politikas nė neslepia ambicijų tapti konservatorių vadovu ir netolimoje ateityje kovoti dėl pagrindinio politinio prizo – šalies premjero kėdės.
„BoJo“, kaip jį pavadino britų žiniasklaida, referendumo kampanijos metu ne kartą pasiūlė rinkėjams numoti ranka į niurgzlių perspėjimus ir „susigrąžinti savo šalies suverenitetą“.
Baubas – atvykėliai
Tūzas „Leave“ kampanijos kortų malkoje yra imigracijos tema. Per 2015 metų parlamentinius rinkimus prieš migrantus nusistačiusi UKIP partija, kuriai vadovauja patyręs populistas Nigelas Farage’as, susirinko bemaž penktadalį balsų.
Būtent norėdamas apriboti kaip ant mielių kylantį UKIP populiarumą tuomet D.Cameronas ir pažadėjo rinkėjams, kad iki 2017-ųjų bus surengtas referendumas dėl „Brexit“.
Apklausos rodo, kad britų rinkėjams didelį nerimą kelia imigracija iš Rytų Europos. Septyni iš dešimties šalies gyventojų įsitikinę, kad imigracija yra „nekontroliuojama“, mat naujųjų ES narių piliečiai gali nevaržomi atvykti ir įsikurti Jungtinėje Karalystėje.
Nors iš tiesų iš 100 imigrantų, atvykstančių į Jungtinę Karalystę, tik ketvirtadalis yra išeiviai iš ES naujųjų narių, o kiti – atvykėliai iš Indijos, Pakistano ir Kinijos, itin gajus stereotipas apie „lenkus statybininkus“ ar „slovakes aukles“.
„Leave“ kampanijai itin gerai talkina populiarūs sensacijų besivaikantys Londono dienraščiai. Naujausias jų sukurtas baubas britams gąsdinti – turkų imigrantų ordos, kurios esą atvyks, kai tik Ankara susitars su ES dėl bevizio režimo.
Siūlo taškų sistemą
„Leave“ kampanija rinkėjams siūlo iš pirmo žvilgsnio patrauklų sprendimą: kontroliuoti sienas ir įsileisti tik tuos atvykėlius, kurių šalies darbo rinkai išties reikia. Atvykėlių statistiką nuo šimtų tūkstančių žadama sumažinti iki vos 50–60 tūkstančių.
Norima įdiegti Australijoje veikiančią vadinamąją taškų sistemą, pagal kurią asmens šansai imigruoti didėja priklausomai nuo jo išsilavinimo, profesijos, šeiminės padėties ir kitų veiksnių.
Anot „Leave“, sistema nediskriminuos absoliučiai nieko: šansai imigruoti bus vienodi ES šalių atstovams, indams, kinams, Lotynų Amerikos ar Afrikos šalių piliečiams.
Tokia iniciatyva skamba labai patraukliai dviem svarbioms demografinėms britų elektorato grupėms: menkiau išsilavinusiai darbininkų klasei ir šalies pensininkams. Būtent į šiuos visuomenės segmentus ir yra nusitaikę „Brexit“ šalininkai.
Mat jaunimas, verslininkai, gerą išsilavinimą turintys britai ir didžiųjų miestų gyventojai žada nemaža persvara balsuoti už pasilikimą ES.
„Remain“ kampanija suvokia, kad imigracijos debatus ji beviltiškai pralaimi. D.Cameronas dar praėjusį vasarį iš ES lyderių išsikovojo specialių nuolaidų, tarp kurių yra ir viena, skirta dėl migracijos sunerimusiems britams apraminti.
Bet ši nuolaida – ketverių metų socialinių išmokų embargas visiems naujai atvykstantiems ES piliečiams – yra „per mažai ir per vėlai“, teigia apklausos.
Regionų bruzdesio koziris
Tačiau už likimą ES esanti stovykla irgi turi savo „atominį“ argumentą, nors jį naudoja labai nenoriai.
Tai – Škotijos nepriklausomybės korta.
2014-ųjų rugsėjį 55 procentai škotų referendume nusprendė pasilikti Jungtinės Karalystės dalimi.
Šio plebiscito metu abi kampanijos akcentavo, kad škotai yra proeuropietiškai nusiteikusi tauta. Visos penkios Edinburgo parlamento partijos remia narystę ES, ir net iki 75 procengtai škotų žada balsuoti už pasilikimą 28 valstybių klube. ES atžvilgiu teigiamai nusiteikę ir kiti du istoriniai regionai: Šiaurės Airija ir Velsas.
Bet kas bus, jei po birželio 23-iosios išryškės priešprieša: euroskeptiška Anglija prieš eurofilų Škotiją?
Nicola Sturgeon, Škotijos autonominės vyriausybės vadovė ir nacionalistinės Škotų nacionalinės partijos lyderė, jau pareiškė, kad tokia situacija reikš „esminį konstitucinį pasikeitimą“, dėl kurio būtų galima rengti naują nepriklausomybės referendumą.
O šį kartą jame nugalėti škotų nacionalistų šansai būtų nepalyginamai didesni.
Ne mažiau keblioje situacijoje atsidurtų ir Šiaurės Airija. Nuo 1998-ųjų Didžiojo Penktadienio taikos sutarties tarp visų konfliktavusių pusių ES struktūrinių fondų lėšos į šį atsilikusį regioną plūdo milijardais.
Jei nugalėtų „Brexit“ šalininkai, kiltų dar vien didžiulė problema: dėl 480 kilometrų sienos tarp Šiaurės Airijos ir Airijos Respublikos.
Nuo pat 1922-ųjų metų ši siena yra atvira, tačiau ji akimirksniu taptų ES išorine siena, kurią vėl reikėtų kontroliuoti.
Antrasis britų sprendimas
Artėjantis birželio 23-iosios ES referendumas – jau antrasis tiems britų rinkėjams, kuriems per 60 metų.
1975-aisiais, kamuojamas labai didelių nesutarimų dėl Europos savo partijos viduje, tuometis leiboristų premjeras Haroldas Wilsonas sušaukė nacionalinį plebiscitą.
Kampanijai už sąjungą su Europa (tada struktūra vadinosi Europos Ekonomine Bendrija) bene aktyviausiai vadovavo tuometė kylanti Konservatorių partijos žvaigždė – Margaret Thatcher.
„Aš manau, kad yra be galo svarbu, kad žmonės ateitų į šį referendumą ir kad jie balsuotų už mūsų pasilikimą Europoje.
Tik taip ši problema bus pagaliau išspręsta“, – argumentavo savo proeuropietišką pasirinkimą būsimoji Geležinė Ledi.
1975-ųjų plebiscite net 67 proc. britų rinkėjų balsavo už buvimą bendroje europinėje erdvėje.
Ar bus M.Thatcher žodžiai, ištarti prieš daugiau nei keturis dešimtmečius, išgirsti ir dabartinėje Jungtinės Karalystės visuomenėje? Atsakymo laukti liko nedaug.
Pasitraukimas Lietuvai nenaudingas
Jei britai per referendumą birželio 23-iąją nuspręstų trauktis, Lietuvai ir Bendrijai tai būtų liūdna žinia, teigė mūsų šalies politikai – Liberalų sąjūdžio atstovas europarlamentaras Petras Auštrevičius ir Seimo Europos reikalų komiteto (ERK) pirmininkas socialdemokratas Gediminas Kirkilas.
„Jei taip atsitiktų, ES susilpnėtų, ir tai būtų tiesioginis poveikis Lietuvai, nes mūsų šaliai reikia stiprios ir veikiančios ES, su stipriais transatlantiniais ryšiais. Neaiškumų yra daugiau, nei reikia, todėl tikiuosi, kad vis dėlto britai nubalsuos už pasilikimą“, – agentūrai BNS kalbėjo P.Auštrevičius.
Seimo ERK vadovas G.Kirkilas sako, kad prognozuoti referendumo rezultatus šiuo metu būtų sudėtinga, o britų pasitraukimo atveju Bendrija pajustų ir politines, ir finansines pasekmes.
„Mums svarbiausia, kad Jungtinė Karalystė liktų ES, nes poveikis jai atsiskyrus, ir politinis, ir finansinis, būtų milžiniškas. Mes suinteresuoti, kad Jungtinė Karalystė liktų, o jei atsitiktų priešingai, aišku, ES nesugriūtų, bet sumažėtų biudžetas. O tai reiškia, kad sumažėtų ir išmokos, ir tai turėtų tiesioginį poveikį Lietuvai bei valstybėms, kurios vis dar gauna paramą iš ES. Finansiniu požiūriu britų pasitraukimas būtų negatyvus, o politiškai tai gerokai susilpnintų ES“, – kalbėjo G.Kirkilas.