2012 m. K. Kudzmanas paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Turkijoje, o nuo 2013 m. balandžio mėn. – ir Pakistane bei Irane. Ilgą laiką jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane ir Turkmėnistane, tad kalbėdamas apie šio regiono politinę atmosferą pabrėžė, kad padėtis Rytų šalyse pasikeitusi ir sunkiai kontroliuojama.
– Kiek metų dirbote Turkijoje ir Artimųjų Rytų regione?
– Penkerius metus dirbau ambasadoriumi Azerbaidžane ir Turkmėnistane, o paskui dar trejus ėjau ambasadoriaus Turkijai, Iranui ir Pakistanui pareigas.
Patį regioną apibūdinčiau kaip išskirtinai islamišką – vienose šalyse dominavo musulmonai sunintai, o kitose – ir sunitai, ir šiitai. Net ir tokia religinių krypčių takoskyra skatino įvairias įtampas tiek tarp šalių, tiek šalių viduje.
– Kas lėmė, kad šis regionas tapo tokia atvira žaizda?
– Visas regionas paskutinį šimtmetį yra tarsi katilas, kupinas suspaustos įtampos, kuri laikas nuo laiko prasiveržia. Istoriškai taip susiklostė, kad Osmanų imperija buvo padalinta nubraižant sienas aklai ir taip vienoje šalyje atsidūrė ir sunitai, ir šiitai, ir arabai ir kurdai.
Byrant Osmanų imperijai susikūrė naujos valstybės neatsižvelgiant nei į religinį ar etninį bendrumą. Galiausiai vienoje valstybėje atsirado ir skirtingos etninės grupės ir religinės bendruomenės – taip atsirado stambūs įtampos židiniai.
Natūralu, kad pastaruosius dešimtmečius regiono šalis valdė diktatoriai, nes tik taip buvo galima suvaldyti skirtingų etninių grupių, skirtingų interesų ir santvarkų bendruomenes. Laisvėjant diktatūrai, atėjus demokratijai daug kur įtampos židiniai sprogo – per šalis nusirito „arabų pavasaris“, kuris pasiekė Turkijos kaimynes – Siriją, Iraką.
Neramumų fone susikūrė „Islamo valstybė“. Situacijai daug įtakos turėjo ir tai, kad prie jos prisidėjo nemažai Irako kare kariavusių karių ir visas procesas virsta masine tragedija.
Tai sukėlė įtampą ne tik išoriniuose židiniuose, tokiuose kaip Sirija ir Irakas, bet įtampos daug ir pačioje Turkijoje. Šalyje esama didelės kurdų bendruomenės, tad jaučiame įtampa tarp Kurdistano darbo partijos, kuri kovoja dėl autonomijos, taip pat daug kurdų yra Sirijoje ir Irake, kur jau susikūrusi de facto kurdų autonomija. Laikui bėgant išoriniai įtampos židiniai tampa vidiniais.
Turkijos viduje taip pat vyko įvairūs procesai, kurie prisidėjo prie įtampos augimo. Pavyzdžiui, vadinamoji generolų byla, kai buvo įkalinti šimtai generolų už sąmokslo valstybėje rengimą ir kt. Turkijoje yra toks judėjimas „Hizmet“ (liet. tarnystė), kuriam, kaip neoficialiai kalbama, priklauso daugiau nei milijonas Turkijos gyventojų.
Kuri valdančioji partija buvo kartu su šiuo judėjimu, o dabar premjeras R.Erdoganas skelbia, kad šis judėjimas yra jėga, destabilizuojanti Turkiją ir kuria valstybę valstybėje skelbia kovą prieš judėjimo lyderį Fethullah Guleną. Turkijoje esama ir reginio susiskaldymo – nors daugiausiai turkų yra sunitai, esama didelės alevitų bendruomenės, kuri nustumta į šalį. Vidiniai ir išoriniai įtampos židiniai yra persipynę ir visa tai tarsi perkaitęs katilas, kurio garas išsiveržia sprogimais ir teroro aktais.
– Ar per tuos metus, kai ėjote ambasadoriaus pareigas, pasitaikė panašaus masto incidentų kaip išpuolis Stambulo oro uoste?
– Per visą laiką, kiek teko dirbti tuose kraštuose, įtampa tik augo ir augo. Turkija nėra tai, ką matote Antalijos ar Alanijos, Bodrumo paplūdimiuose. Tai ramybės oazės, o vykstant toliau į Rytus pajauti, kad Turkija tikrai nėra vienalytė.
Kai vykau teikti kadencijos raštų Pakistano prezidentui, kaip tik tuo metu islamistai kalnuose sušaudė turistų grupę Pakistano kalnuose. Tarp jų buvo ir lietuvis Ernestas Markšaitis.
Tuomet susitikau su Pakistano vyriausybės atstovais, likusiais gyvais alpinistais, bet situacija buvo tokia įtempta, kad važiuojant gatve būdavau vis įspėjamas, kad „štai čia vakar buvo sprogimas, žuvo 30 žmonių“. Aplink – smėlių, maišų barikados, visi kariai su automatais, o lydinti apsauga – ne paprastas automobilis, bet tanketė su kulkosvaidininkais.
– Stambulas buvo laikomas vienu europietiškiausių Turkijos miestų – ar jis tebėra saugus?
– Tai vertinti nelengva, bet matote, kad sienos atviros ir iš konfliktų zonų į šalį plūsta milijonai pabėgėlių. Kartu su jais gali atvykti ir buvę bei esami „Islamo valstybės“ kovotojai – teroristai su specialiomis užduotimis.
To kontroliuoti neįmanoma. Ir kur jie atsidurs – Stambule, Ankaroje, ar kurioje nors iš Europos sostinių – labai sunku nuspėti. Turime būti pasiruošę reaguoti, nes situacija iš esmės yra pasikeitusi. Jau nėra svarbu, ar kalbame apie Stambulą, ar kurį nors Europos miestą – viskas labai arti.
– Kaip šie įvykiai paveiks Turkijos turizmo sektorių?
– Turistų srautai labai sumažėjo, tai didelis smūgis Turkijos turizmo įvaizdžiui. Jau matome, kad turistų srautai iš Turkijos ir Egipto persikelia į Dubajų, kur kol kas dar nebuvo jokių incidentų. Turizmo rinka greitai persiorientuoja ir reaguoja į realias grėsmes.
Džiugu bent tai, kad kol kas lietuvių mėgstamuose kurortuose Turkijoje incidentų nėra užfiksuota, bet turistus nuraminti, sakant, kad kažkur saugu, o kažkur ne, niekas negali. Kasmet šią šalį aplanko daugybė turistų, ji mums labai arti ir visi šie dalykai vyksta šalia.
– Kodėl teroristų taikiniu taip dažnai tampa islamiška valstybė?
– Terorizmas neturi loginių argumentų. Tai gali būti noras atkreipti dėmesį, destabilizuoti padėtį. Turkija yra europietiškiausia regiono valstybė, vienintelė NATO narė regione, pateikusi paraišką stoti į Europos Sąjungą.
Tokia šalies kryptis veikiausiai kai kam nepatinka, nes teroristai nusitaikę į Vakarų civilizaciją ir taip Turkijai siunčia perspėjimus, kelia įtampą.