Europos Sąjunga yra
gyvybiškai svarbi partnerė (nors ankstesniais laikais Turkija būtų
dėl to niršusi). Atgrasymas gali būti vykdomas ne vien karinėmis
priemonėmis (NATO anksčiau atrodydavo, kad kalbėti apie
informacinį ir kibernetinį karą beveik neįmanoma).
Jis nebuvo visiškai tobulas. Lenkijos politinė scena –
tulžinga ir susipriešinusi – buvo nedžiuginantis fonas. Man buvo
liūdna matyti „istorinę“ ekspoziciją, kurioje politikos
galiūnų, atvedusių Lenkiją į Vakarų šalių aljansą, vaidmuo
buvo nutylėtas.
Išlaidos gynybai daugelyje šalių pernelyg menkos.
Siunčiama žinia tebėra prieštaringa: įtakingas Estijos veikėjas
Juri Luikas griežtai atkirto vokiečių ir kitiems politikams,
viešai smerkiantiems karines pratybas, kuriose dalyvauja jų pačių
šalys. Buvo pernelyg mažai pasiūlyta Ukrainai; taip pat nuskambėjo
nuviliantis retorinis atkirtis Gruzijai.
Visų blogiausias buvo šešėlis, metamas „Brexit“ (būsimo
Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos) – didžiausios
pačių pasidarytos žaizdos per mano šalies naujausių laikų
istoriją. Galbūt jis toks pats blogas kaip nevykusi Sueco avantiūra
1956-aisiais arba dar blogesnis.
Mūsų dienomis sunku būti britu
tarptautinėse saugumo konferencijose: tenka daug laiko sugaišti
atsiprašinėjant ir išklausant daugybę asmeninių užuojautų,
persipynusių su menkai slepiamu įtūžiu dėl mūsų sukeltų
papildomų rūpesčių. Kadaise Britanija eksportuodavo stabilumą.
Dabar mes eksportuojam nestabilumą.
Tačiau svarbiausias Varšuvos susitikimo akcentas – kad mūsų
kelionės kryptis dabar yra gana gera, bet kelionės tikslo dar
nepasiekėme. Anksčiau buvome palikę duris atviras, rodydami savo
kaimynams, kad jais pasitikime, po to jas uždarėme, įstatėme
spyną, o dabar dar įvedėm signalizaciją ir pastatėm sargybinį.
Vis dėlto iki šiol neaišku, kas būtų, jeigu ta signalizacija
išties įsijungtų. Teoriškai NATO turi itin greito reagavimo
pajėgas, kurias būtų galima dislokuoti per kelias valandas. Tačiau
jos kol kas egzistuoja daugiausiai tik popieriuje. Kai kurios detalės
dar nėra suderintos.
Politinių sprendimų priėmimo mechanizmas,
turintis suteikti leidimą panaudoti tas pajėgas, nėra išbandytas.
Kokius nurodymus būsimasis (Vokietijos) kancleris (Frankas-Walteris)
Steinmeieris duotų savo diplomatams prie NATO? Kaip pasielgtų (JAV)
prezidentas (Donaldas) Trumpas? Ir kaip Rusijos grasinimas panaudoti
branduolinius ginklus atsilieptų Aljanso pasitarimams?
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Tačiau didžiausia NATO grėsmė kyla iš vidaus. Tik nedaugelis
viršūnių susitikime dalyvavusių politikų atrodė turintys ką
pasakyti dešimtims milijonų rinkėjų Vakaruose, kuriems iki gyvo
kaulo įgriso pastarųjų 25 metų ekonomikos ir politikos
tendencijos.
Visa tai pabrėžia didžiulę priklausomybę nuo Angelos
Merkel. Kol ji tvirtai vadovauja Berlyne, tiek NATO, tiek ES padėtis
bus pakankamai gera. Jeigu jos nebeliks, mūsų popieriai prasti.
Pagrindo per daug nusiraminti nėra. Užkulisiuose vyksta daug
daugiau negu suvokia visuomenė. Ko gera, įdomiausias gandas per šį
viršūnių susitikimą buvo kalbos apie Lenkijos ir Rusijos
povandenių laivų susidūrimą Baltijos jūroje prieš kelis
mėnesius.
Pareigūnai tylėjo tarsi vandens į burną prisisėmę,
bet tas incidentas galėjo būti priežastis pastarajam niekaip kitaip
nepaaiškinamam aukščiausios vadovybės valymui Rusijos Baltijos
laivyne (kitas veiksnys galėjo būti didelio masto gintaro
kontrabanda, supykdžiusi Kremliaus šulus).
Nustekentų Rusijos karinių jūrų pajėgų buvimas Baltijos
jūroje pastaruosius kelerius metus didesnių rūpesčių nekėlė.
Jeigu padėtį į savo rankas perims nauja aktyvesnė vadovybė, mums
iškils naujų rūpesčių, papildysiančių tuos, kurių jau dabar
apsčiai turime.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius