Santūria kalbos maniera garsėjanti buvusi kariškė praėjusį savaitgalį tūkstantinei Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo auditorijai kalbėjo jautriai: „Kaip niekas kitas jaučiate mūsų skausmą ir mums padedate – už tai esu jums dėkinga.
Ir mūsų, ir jūsų tauta supranta, kad už laisvę reikia kovoti, šioje kovoje praliejant kraują. Kiekviena jauna karta turi vertinti laisvę, dėl kurios kovojo jos tėvai ir proseneliai.
Istorinė atmintis dažnai būna trumpa ir karai kartkartėmis kartojasi.
Būtent tai ir vyksta šiandien Ukrainoje. Mes vėl giname savo laisvę ir linkiu, kad nežinotumėte, kaip tai fiziškai reikia daryti“, – kalbėjo N.Savčenko.
Beveik visi 35-erių pilotės ateities planai dabar skirti gimtajai Ukrainai. Jais ji sutiko pasidalyti ir su „Lietuvos rytu“.
Ir keikta, ir aukštinta
Tapti pilote N.Savčenko nutarė būdama 16-os. Ukrainietė įstojo į kariuomenę, mokėsi būti radijo operatore ir parašiutininke.
Vėliau ji tapo pirmąja moterimi, priimta į prestižinę karinių oro pajėgų mokyklą Charkove.
Baigusi mokslus ji ėmėsi pilotuoti karinius sraigtasparnius. O kai Ukraina siuntė beveik 1,7 tūkst. karių, kurie parėmė JAV operaciją Irake, tarp jų buvo vienintelė moteris – N.Savčenko.
Ukrainoje laikoma didvyre, o rusų vadinama žudike pilotė Donecko teismo buvo nuteista kalėti 22 metus už tai, kad neva dėl jos Kijevo pajėgoms perduotų duomenų 2014-ųjų liepą žuvo du Rusijos žurnalistai.
N.Savčenko jai mestus kaltinimus neigė, o visą teismo procesą atvirai vadino farsu, posėdžių metu nevengdavo keiktis ir demonstruoti nepadorių gestų, o skaitant teismo nuosprendį užtraukė patriotinę ukrainiečių dainą.
Rusijos kalėjime N.Savčenko skelbė bado streikus: vienas jų truko net 83 dienas ir per tą laiką ji neteko 20 kilogramų.
Dar kalinama pilotė buvo išrinkta į Aukščiausiąją Radą su buvusios premjerės Julijos Tymošenko bloku, bet tai nepadėjo paspartinti jos išlaisvinimo proceso.
Kai po įtemptų derybų šįmet gegužę galiausiai Rusija sutiko iškeisti ukrainiečių pilotę į du rusų karius, ji, vos išlipusi iš lėktuvo Kijeve, sakė: „Noriu paprašyti atleidimo už tai, kad iki šiol esu gyva. Atsiprašau tų motinų, kurių vaikai dabar yra nelaisvėje.“
Sesuo niekur nesitraukė
Nors niekada viešai nebuvo kalbėjusi apie Dievą ar tikėjimą, lankydamasi Lietuvoje N.Savčenko viename privačių pokalbių pripažino, kad tuos dvejus įkalinimo metus ją palaikė vidinis tikėjimas savo jėgomis, o naktimis sapnuodavosi laisvė. Pilotė pasakojo, kad sapnuose matydavo, jog jai pavyksta pabėgti iš kalėjimo.
N.Savčenko atvirai pasakojo, kad stiprybė kyla iš šeimos, o jos pačios atveju stipriai padėjo išlikti išskirtinis ryšys su seserimi ir motina.
„Mano šeima parodė, kaip atkakliai galima kovoti už tą žmogų, kurį myli. Mūsų stiprybė – vienybė“, – kalbėjo pilotė.
Vizitų Lenkijoje ir Lietuvoje metu N.Savčenko visur lydėjo jos sesuo Vira Savčenko.
Būtent V.Savčenko nepavargdama rengė įvairias akcijas, Rusiją smerkiantis pilotės sesers laiškas buvo perskaitytas Jungtinių Tautų moterų lyderių renginyje Niujorke, Vira nuolat važinėjo į Rusiją, kur siekė pasimatyti su kalinama N.Savčenko.
Pilotė gyrė Lietuvą
Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu viešėdama Lietuvoje N.Savčenko ne tik sakė kalbą Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime, bet ir buvo priimta prezidentės Dalios Grybauskaitės, ji taip pat susitiko su mūsų šalyje gydomais Ukrainos kariais.
Nors vizito Lietuvoje metu daug laiko bendrauti su žiniasklaida Aukščiausiosios Rados narė N.Savčenko neskyrė, ji atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.
– Ar Lietuva yra pirmoji šalis, kurioje lankotės po išlaisvinimo? – paklausėme N.Savčenko.
– Atgavusi laisvę pirmiausia apsilankiau Strasbūre, o čia atvykau iš Lenkijos, kur dalyvavau NATO viršūnių susitikime, tad Lietuva yra trečioji mano aplankyta šalis.
– Kaip manote, ar šiandien, kai jūs laisvėje, tebėra reikalingas vadinamasis Savčenko sąrašas?
– Buvo įvykdytas nusikaltimas ir kaltieji turi būti nubausti. Tokių sąrašų turėtų būti ne vienas, o po vieną kiekvienam įkalintajam. Kai žmogus pagrobiamas, kalėjime kankinamas – nejaugi nėra kaltų?
Stengiuosi, kad įvyktų procesai Strasbūro teisme ir Hagos tribunole. Jei nusikaltėliai liks nenubausti, jie savo darbus tęs.
– Kokią matote Ukrainos ateitį ir santykius su Rusija?
– Tai ramus, šaltas ir nuotolinis bendravimas. Mums reikia išlaisvinti savo sąmonę ir pasąmonę nuo Rusijos propagandos, kuria ilgus metus buvome kankinami. Turime kurti ekonominius santykius su visais savo kaimynais – tai būtų teisinga.
– Ar nemanote, kad Vakarai santykiuose su Rusija Ukrainą paliko dreifuoti vieną?
– Nesutinku, kad mes buvome palikti. Sulaukėme pagalbos, o tarp ją suteikusių viena pirmųjų buvo Lietuva, už tai esu jums dėkinga.
Labai tikiuosi, kad Europa ir visas pasaulis supras, kad reikalavimai Rusijai turi būti labai tikslūs ir konkretesni negu dabar – kitaip viskas gali labai ilgai užsitęsti.
Mums reikia laikytis kartu, nes pasaulyje negali būti vienpoliškumo. Jeigu Rusija mano, kad pasaulyje yra tik dvi valstybės – ji pati ir JAV, o visa kita kita – tik jų interesų zona, aš su tuo nesutinku.
Esame mažesnės šalys, bet turime savo savastį, mentalitetą ir ginsime save, jei reikės, ir ginklu, kad duotume atkirtį priešams.
– Kaip vertinate šiandienę situaciją prie fronto linijos Rytų Ukrainoje, ar pakankamai dedama pastangų, kad būtų suvaldytas kraujo praliejimas?
– Fronto linijoje ir toliau žūva žmonės, tačiau tikiuosi, kad po NATO viršūnių susitikimo bus pasiekta geresnių rezultatų ir bus prieita prie to, ko laukia visas pasaulis.
– Dvejus metus buvote kalinama Rusijoje? Kaip manote, ar išlaisvinimo procesas buvo greitas? Ar tikėjotės, kad jis gali užsitęsti?
– Mane nuteisė 22 metams, o išėjau po dvejų, tad, matyt, procesas buvo greitas. Tie dveji metai kalėjime buvo visa amžinybė.
Žinojau, kad būsiu laisva bet kokiu atveju, net ir mirusi būčiau grįžusi laisva ir nenugalėta.
Kadangi su manimi buvo kalinami dar du labai silpnos sveikatos žmonės, tad pati Rusija, nenorėdama grąžinti jų jau mirusių ir taip pakenkti savo įvaizdžiui, nusprendė paspartinti šį procesą.
– Spaudoje buvo pasirodžiusi informacija, kad jūs pati planuojate tiesiogines derybas su separatistais dėl apsikeitimo belaisviais. Ar tai – tiesa?
– Šio ketinimo neišsižadu, nors esu už tai nemenkai kritikuojama. Kol kas tokios derybos dar nevyko, susitikimų nebuvo, bet juos reikia rengti, juk žmogaus gyvybė – pats brangiausias dalykas.
Ir jeigu norime iškeisti visus turimus belaisvius į visus paimtus mūsiškius, kalbėtis reikės. Tai ne politiniai, o humanitariniai klausimai.
Tikiuosi, kada nors ateis tokia diena, kai bus išlaisvinti ir kiti žmonės, šiuo metu kalinami Rusijoje ir okupuotame Kryme.
– Kokių planų turite ateityje?
– Tiesiog gyventi ir dirbti savo šaliai. Saugojau ją ir gyniau tada, kai buvau kariškė, o dabar tą patį darau kitokiomis priemonėmis. Į politiką žvelgiu ne kaip į kokį nors tikslą.
Tai labai įvairiapusis gyvenimas, kuriame galima daryti labai daug dalykų. Ukrainai labai svarbu išspręsti savo vidaus problemas, stiprinti gynybą, tad šia linkme ir ketinu dirbti.
– Po tokių sukrečiančių patirčių žmonės parašo knygas. Ar tokių planų turite jūs?
– Kol buvau kalinama, parašiau knygą. Tada turėjau daug lako ir bijojau, kad galiu numirti, norėjau, kad žmonės žinotų tiesą apie mane ir tai, kas nutiko.
– Buvote užsiminusi apie galimą kandidatavimą į Ukrainos prezidento postą – ar ketinate tai daryti?
– Matau Ukrainos ateitį kaip laimingos šalies, ir visai nesvarbu, kas taps prezidentu. Visi turi stengtis dėl to, kad Ukrainoje būtų gera gyventi.
– Kokį įspūdį jums padarė Lietuva ir jaunimas, su kuriuo susitikote?
– Lietuva yra labai graži šalis. Džiugu, kad žmonės iš viso pasaulio gali suvažiuoti čia ir pajusti, jog yra namie.
Mes Ukrainoje neturime tokios dienos, kai galime vieningai susirinkti ir pasidalyti. Pamačiau jūsų tautą ir jūsų tautos laisvės troškimą. Suvokiu, kiek Lietuvos valdžia padarė dėl Ukrainos ir dėl manęs.
Lietuva – pirmoji šalis, kuriai padedant mus pradėjo girdėti ir mūsų nepamiršo. Mes, ukrainiečiai, turime ko iš jūsų mokytis.
Esame kaip du toje pačioje mokykloje besimokantys mokiniai – pirmūnas ir trejetukininkas, kuriam dabar teks išmokti praleistas pamokas.
