Nepavykęs perversmas paskatino Sovietų Sąjungos griuvimą. O ant tanko užsilipęs tuometis Rusijos SSR prezidentas Borisas Jelcinas atsidūrė dėmesio centre.
Politikas sugebėjo užgožti net ir SSRS lyderį Michailą Gorbačiovą, po pučo tapo neginčijamu naujosios Rusijos lyderiu, o vėliau – ir demokratiškai išrinktu pirmuoju prezidentu.
Tiesa, nepavykusiam pučui už savo postą galėtų dėkoti ir dabartinis Rusijos vadovas Vladimiras Putinas, kuris vėliau poste pakeitė B.Jelciną.
Tačiau prezidentas dabar yra dažniau linkęs apraudoti Sovietų Sąjungos griūtį kaip didžiausią XX amžiaus geopolitinę katastrofą.
Tankai pasuko į Maskvą
1991 metų vasarą M.Gorbačiovas griebėsi paskutinio šiaudo norėdamas išlaikyti SSRS nesuirusią: pasiūlė pripažinti Rusijos ir kitų 14 sovietinių respublikų nepriklausomybę mainais į paramą centrinei Sąjungos valdžiai.
Sutartis turėjo būti pasirašyta rugpjūčio 20 dieną, bet prieš ją sukilo perversmininkai.
KGB vadovo Vladimiro Kriučkovo vadovaujamas Valstybinis ypatingosios padėties komitetas (GKČP) rugpjūčio 19-osios paryčiais paskelbė, kad Kryme atostogaujantis M.Gorbačiovas dėl prastos sveikatos nebegali eiti savo pareigų.
O iš tiesų SSRS prezidentas buvo suimtas. Pučistų aštuonetas ketino sulaikyti M.Gorbačiovo perestroiką, kuri, jų nuomone, Sovietų Sąjungą pasmerkė pražūčiai.
Sutrikę rusai televizorių ekranuose pamatė Piotro Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“.Vadinasi, šalyje kažkas vyksta.
Link Maskvos pradėjo važiuoti šimtai šarvuotų transporto priemonių. B.Jelcinas, jo saugumo vadovas Aleksandras Koržakovas ir kiti artimiausi patikėtiniai ilgai nedelsė – susėdo į automobilius ir patraukė link Baltųjų Rūmų – valdžios būstinės.
A.Koržakovas prisiminė, kaip pasikeitė nuotaika, kai pralenkę kelis tankus jie prie pastato pamatė susirinkusius valdžios šalininkus: „Visi staiga pasijutome ramesni, nes maskviečiai stojo į mūsų pusę.“
Tądien tarp protestuotojų buvo ir aštuoniolikmetis geologijos studentas Leonidas Ragozinas. Vaikinas tądien nepakluso tėvų raginimams pasilikti namuose.
„Kai pasiekiau Baltuosius Rūmus, pamačiau tūkstančius žmonių, kurie ratais juosė pastatą“, – naujienų agentūrai „The Associated Press“ pasakojo rusas.
L.Ragozino teigimu, tą dieną labai lijo, bet aplink vaikščiojo šimtai žmonių su arbatos termosais ir puodais maisto, kad protestuotojai nesušaltų.
Pučistai uždraudė žinias pranešti ir televizijai, ir laikraščiams, tad B.Jelcinui buvo sunku pasauliui pranešti apie savo pasipriešinimą.
Nepakluso pučistų įsakymams
1991 metų rugpjūtį atostogavęs KGB majoras Valerijus Širiajevas paryčiais išgirdo radijo žinutę, pranešančią apie nepaprastąją padėtį. Be to, žinutėje buvo ir užkoduota slapta žinutė, liepianti visiems žvalgybos pareigūnams tuojau prisistatyti į savo postus.
Atvykęs į Maskvą majoras susitiko su savo vadovu. Tačiau šis dėl perversmo galvos nesuko: „Šie žmonės nežino, ką daro. Jie pasmerkti. Pučas baigsis po dviejų dienų.“
Pasirodo, V.Širiajevo viršininkas buvo teisus.
Tiesa, pačiam majorui iškilo dilema: jis formaliai atostogavo, todėl neprivalėjo suiminėti prie Baltųjų Rūmų susirinkusių žmonių, net jeigu tokį nurodymą gavo kiti kariškiai.
Bet perversmininkų įsakymams nenorėję paklusti kariai turėjo sugalvoti būdą, kaip išvengti pralieto tautiečių kraujo.
„Greitai suradome žmonių, kurie šventė gimtadienį ir prisigėrėme. Tai buvo tikrai rusiškas problemos sprendimas, – šyptelėjo V.Širiajevas. – Kaip jie galėjo mus nubausti už gėrimą tarnybos metu? Žinoma, galėjome sulaukti įspėjimo, prarasti karinį laipsnį ar net visą karjerą, bet kalėjime tikrai negalėjome atsidurti.“
Dešimtys karių apgirto arba pranešė susirgę, kad tik nereikėtų dalyvauti perversme, kurį laikė beprasmiu.
„Visi suprato, kad tai katastrofa. Buvome verčiami klausyti visai neteisėtų įsakymų, kurie būtų privedę prie pilietinio karo Rusijoje“, – tikino V.Širiajevas.
Prisimena vis mažiau
Po dviejų dienų nepaklusniųjų padaugėjo tiek, kad KGB vadovas V.Kriučkovas sulaukė kitų pučistų skambučio: viskas krypsta bloga linkme.
Pučistų planas žlugo, o patys perversmininkai buvo suimti. O praėjus vos keliems mėnesiams, 1991 metų gruodį, Sovietų Sąjunga oficialiai žlugo.
Tiesa, praėjus ketvirčiui amžiaus, Rusija yra visai kitokia, negu pirmaisiais nepriklausomybės metais.
V.Putino režimas nuo demokratijos pajudėjo atgal link autoritarinio valdymo. Be to, prezidentas nuolat mėgina susigrąžinti senosios sovietinės imperijos elementus: centralizuotą valdžią, žiniasklaidos kontrolę ir globalias ambicijas.
Tiesa, pučą prisimenantys liudininkai teigė, kad dabartinė Rusijos sistema vis tiek nė iš tolo neprimena sovietmečio.
„Dabartinė valdžia nėra laisva, bet laisvė nėra vien galimybė balsuoti už politines partijas, – tikino dabar žurnalistu dirbantis L.Ragozinas. – Tai reiškia galimybę pasirinkti savo gyvenimo kelią, profesiją, keliauti.“ O ir pučas Rusijoje dabar prisimenamas kitaip nei prieš du dešimtmečius. Jo minėjimai šalyje yra palyginti ramūs ir nė iš tolo neprimena pompastiškų Pergalės dienos iškilmių.
