Lygiai prieš 25 metus iškovota pergale prieš režimą nuversti mėginusius pučistus nesidžiaugia ir paprasti rusai.
Praėjusiais metais Jurijaus Levados sociologijos centro atliktos apklausos (šiemet jos dar nebuvo) duomenimis, 1991-ųjų rugpjūčio pučą 41 proc. rusų laiko tragišku įvykiu, kuris turėjo pražūtingų pasekmių valstybei ir tautai.
O prieš 20 metų tokios nuomonės laikėsi tik 27 proc. rusų. Be to, pernai šiuos įvykius daugiau nei trečdalis apklaustųjų laikė tik Rusijos politinio elito kovos dėl valdžios epizodu.
Ir tik 9 proc. – demokratinės revoliucijos pergale, kuri padarė galą Sovietų Sąjungos komunistų partijos valdžiai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą taip pat nuolat vadina XX a. tragedija.
„Visi apgailestauja dėl SSRS žlugimo“, – aiškina Rusijos prezidentas.
Bet, anot laikraščio „Komersant“, kurio pagrindinę skaitytojų dalį sudaro labiau išsilavinusi ir nepriklausoma visuomenės dalis, 74 proc. žmonių atsakė, jog per nuo pučo praėjusius 25 metus šalis praleido galimybę vystytis.
Šis požiūris daug ką paaiškina: žmonės nepatenkinti ne tuo, kas įvyko per pučą, o tuo, kas buvo po to.
Skirtingai mena įvykius
Pergalė prieš pučistus Rusijoje nėra oficiali šventė, tačiau rugpjūčio 22-ąją yra minima Rusijos Federacijos valstybinės vėliavos diena.
Tiesa, šiemet buvo sukurta iniciatyvinė grupė, turinti suorganizuoti kai kuriuos renginius, susijusius su 1991 m. rugpjūčio išbandymu.
Numatytos ir gedulingos mišios už žuvusius Baltųjų rūmų gynėjus – Dmitrijų Komarį, Vladimirą Usovą ir Ilją Kričevskį.
Bet per šiuos renginius nelaukiama nei aukštų valstybės valdininkų, nei partinių vadovų.
Užtat Liberaldemokratų partijos įkūrėjas ir lyderis Vladimiras Žirinovskis paskelbė, kad jo partija ketina visoje Rusijoje surengti mitingus, skirtus Valstybinio nepaprastosios padėties komiteto (GKČP) metinėms.
„Mūsų pozicija tvirta: tuo metu mes vieninteliai gynėme SSRS“, – aiškino Rusijos Valstybės Dūmos vicepirmininkas.
O tokie žodžiai ir dabartinė Rusijos padėtis visai kitokius jausmus kelia prie šalies išėjimo iš Sovietų Sąjungos prisidėjusiam politikui Grigorijui Javlinskiui.
„Apgailestauju, kad mano šalyje nėra tikrų rinkimų. Apgailestauju, kad iš šalies išvyksta daug žmonių. Apgailestauju, kad per pastaruosius metus šalyje atsiranda vis mažiau žmonių, kurie nori pasukti į politiką, spręsti savo ateities klausimus“, – niūriai svarstė partijos „Jabloko“ įkūrėjas.
Politikas su širdgėla kalba apie tokių nuotaikų ir elgesio priežastis: „Tie, kurie tapo elitu anais laikais, ir tie, kuriuos įprasta vadinti inteligentija, savo padėtį tiesiog iškeitė į pinigus, nuosavybę, labai abejotiną valdžią. Jie žinojo, kaip reikia elgtis, kai remiamasi sąžine ir principais, o elgėsi kitaip.“
Seka pučistų pėdomis
Dabar daugelis žiniasklaidos priemonių vėl abejoja: kas išties laimėjo Rusijoje – demokratai ar GKČP?
Šį klausimą rašytojas Viktoras Šenderovičius laiko retoriniu: „Šalis, kurioje po 24 metų rimtai svarstoma atstatyti paminklą (bolševikų slaptosios policijos įkūrėjui. – Red.) Feliksui Dzeržinskiui, – tuo pasakyta viskas. Siaubingas idėjų atgaivinimas, nes švytuoklė gali nukrypti dar labiau. Iš gūdaus brežneviško sąstingio – į naują represyvią fazę.“
Buvęs Rusijos žurnalistų sąjungos generalinis sekretorius Igoris Jakovenka GKČP tikslus lygina ir su realiais V.Putino darbais.
„GKČP norėjo atkurti šalyje tvarką ir drausmę griežtais policiniais metodais, įvesti cenzūrą ir žiniasklaidos kontrolę, išsaugoti Sovietų Sąjungą ir likviduoti tuos pertvarkos žingsnius, kurie nepatiko valdovams“, – tvirtina žurnalistas.
Anot I.Jakovenkos, V.Putinas visa tai beveik įgyvendino: „Rinkimų institucijos Rusijoje faktiškai nėra. Savivalda neegzistuoja. Teisminės nepriklausomos valdžios nėra. Dar daug ką galima vardinti.
Vienintelis pučistų tikslas, kurio nepajėgė įvykdyti V.Putinas, – atkurti SSRS. Bet ir šia kryptimi jis dirba. Manau, kad V.Putinas labai sėkmingai įkūnijo tuos idealus, kuriuos jam įdiegė aukštoji KGB mokykla.“
Tačiau, politologo Stanislavo Belkovskio teigimu, viskas painiau: dabartinė Rusijos valdžia tebėra ištikima tiek revoliucijos, tiek GKČP idealams.
„Ištikimybė revoliucijai pasireiškia kleptokratijos, sukurtos Rusijos prezidento Boriso Jelcino laikais, principų tęsiniu.
O GKČP – visiška cenzūra, politinių laisvių neigimu ir kelio užkirtimu bet kokiems masiniams piliečių renginiams. Tai – klasikinis dvigalvis erelis“, – aiškino politologas.
Šaknis regi Vilniuje
Opozicionieriaus Leonido Gozmano nuomone, 1991 metų rugpjūčio pučo šaknys slypi visai ne ten, kur galima pamanyti.
„Echo Moskvy“ tinklaraštininkas tikino, kad įvykiai prasidėjo nuo Lietuvos televizijos bokšto.
„Prieš 25 metus nutiko vienas svarbiausių mūsų naujausios istorijos įvykių. Į Vilnių buvo įvesta kariuomenė ir 1991 metų sausio 13-ąją grupė „Alfa“ šturmu užgrobė Vilniaus televizijos bokštą.
Tas pats būrys „Alfa“ rugpjūčio pučo dienomis atsisakė užgrobti Baltuosius rūmus Maskvoje.
13 žuvusiųjų, sužeistieji, šokas Lietuvoje ir visame pasaulyje. Komunistai dar kartą pamėgino laiką pasukti atgal.
Jie manė, kad jei privers Lietuvos televiziją netarti žodžių apie nepriklausomybę, tai ir žmonės visa tai pamirš ir viskas nurims. Komunistai buvo ne tik nusikaltėliai, bet ir idiotai, nesuprantantys, kas vyksta aplink.
Bet lietuviai neišsigando. Didžiulės žuvusiųjų laidotuvės tapo susitelkimo išraiška. Baltijos šalių atsiskyrimo procesas, kuris ir iki šturmo jau buvo negrįžtamas, dar labiau paspartėjo.
Maskvoje, Maniežo aikštėje, įvyko mitingas, kuriame dalyvavo mažiausiai 500 tūkst. žmonių. Mitingas Lietuvai apginti, bet, svarbiausia, laisvei – tiek jų, tiek ir mūsų – apginti. Frazė „Už mūsų ir jūsų laisvę“ įgavo konkrečią, aiškią prasmę.
13 lietuvių tuomet žuvo ne tik dėl to, kad Lietuva išsilaisvintų iš Sovietų Sąjungos, bet ir dėl to, kad laisva nuo savivalės, prievartos, melo taptų Rusija.
Lietuvai pavyko, bet mums kol kas nelabai. Bet laikas vis dėlto mūsų naudai“, – vylėsi L.Gozmanas.
Jaunoji karta išvažiuoja
Tačiau po 25 metų Rusijos gyventojai iki šiol nėra tikri dėl savo ateities.
Levados centro nuolat rengiamos Rusijos gyventojų apklausos byloja, kad dabar beveik pusė rusų nežino, kas vyks netgi per artimiausius mėnesius, trečdalis gali planuoti daugiausia dvejus metus, kas dešimtas kuria planus 5–6 metams ir tik 5 proc. rusų planai siekia daugelį metų į priekį.
Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose įsižiebusioje diskusijoje galima rasti ir niūrių prognozių: „Mes galime išvykti į užsienį. Ir blogiausia, kad dabar tai pats geriausias variantas.
Iš šalies išvyksta aktyviausi ir gabiausi jaunuoliai. Aukštųjų mokyklų apklausos rodo, kad 45 proc. absolventų neatmeta galimybės išvykti, o beveik ketvirtadalis – tvirtai apsisprendę.
Šalį palieka ne tik studentai. Leidimą gyventi Europos Sąjungos šalyse ir JAV jau turi apie 4 mln. rusų. Rusams priklauso daugiau nei 400 tūkst. namų ir butų Jungtinėje Karalystėje, apie 350 tūkst. – Vokietijoje, mažiausiai 250 tūkst. – Prancūzijoje.
O mažiau turto užgyvenę, bet lygiai taip pat trokštantys sukurti nedidelį verslą – atidaryti restoraną ar viešbutį – išvyksta į Juodkalniją, Bulgariją, Kroatiją ar Slovėniją.
Negana to, kad per 80 metų trukusį sovietmetį Rusija neteko dešimčių milijonų geriausių piliečių dėl emigracijos, pilietinio karo, represijų, tremčių, Antrojo pasaulinio karo, dabar šalį palieka jauniausi ir geriausi. Baugu, kad tai tapo negrįžtamu procesu.
Pučas truko tris dienas
1991 metų rugpjūčio 19-osios rytą iš miego pakirdę Sovietų Sąjungos piliečiai įsijungę televizorių išvydo baleto spektaklį „Gulbių ežeras“, kuris įprastai reikšdavo valdžios pokyčius. Netrukus pasigirdo kalbų, kad SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas nušalintas, o miestų gatvėmis važinėja tankai.
Pirmoji oficiali žinia apie pučą pasirodė 6.20 val. – valstybinė naujienų agentūra TASS pranešė, kad M.Gorbačiovas pasitraukė „dėl sveikatos“. Tai paskelbęs Valstybinis nepaprastosios padėties komitetas (GKČP) nurodė, kad prezidento mėginimai vykdyti reformas pateko į aklavietę.
GKČP, kurį sudarė aštuoni nariai, tarp jų SSRS viceprezidentas Genadijus Janajevas, KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas, vidaus reikalų ministras Borisas Pugo ir gynybos ministras Dmitrijus Jazovas, pasiskelbė kitus šešis mėnesius vadovausiantys Sovietų Sąjungai.
Tačiau šiems asmenims nepakako ryžto savo tikslui įgyvendinti, o jų įsakymai nebuvo įvykdyti. Pasirodžius kariuomenei, civiliai žmonės drąsiai lipo ant tankų ir kišo gėles į jų bokštelius, o šie vaizdai daugumai įsirėžė giliai į atmintį.
Tuo metu Baltuosiuose rūmuose kitoje Maskvos pusėje tuometis sovietinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas užsiropštė ant tanko, pasmerkė GKČP veiksmus kaip perversmą ir paragino visuomenę nepaklusti.
Visuomenės ir kariškių pasipriešinimas leido M.Gorbačiovui po trijų dienų iš Krymo, kur jis atostogavo, sugrįžti į Maskvą, ir pučas žlugo. Tačiau tuo metu Sovietų Sąjunga jau buvo per silpna sustabdyti savo byrėjimą.
