„Viskas įvyko taip staiga. Per 20 minučių mano savijauta pasikeitė iš visiškai normalios į siaubingą: pradėjo daužytis širdis, kaktą išmušė prakaitas, susuko pilvą, pradėjau vemti ir praradau sąmonę“, – prisiminė rusas.
V.Kara-Murza savaitei paniro į komą. Jam atsibudus gydytojai pripažino, kad opozicionierius buvo apnuodytas, tačiau jokių nuodų pėdsakų aptikti nepavyko.
Nors šiam Kremliaus kritikui pasisekė, kitiems į panašią kovą stojusiems rusams likimas nebuvo toks dosnus. V.Kara-Murzos įsitikinimu, jį apnuodijo Rusijos saugumo tarnybos.
Kaip rašo „The New York Times“, Sovietų Sąjungos laikais dažnai taikyta politinių žmogžudysčių taktika ir vėl vaidina svarbų vaidmenį Rusijos užsienio politikoje, norint pagrasinti arba nutildyti priešus.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas savo siekiui sugrąžinti Rusijai vietą tarp galingiausių pasaulio valstybių netaupo nei pinigų, nei energijos.
Tik metodai – gąsdinantys. Šalies vadovo taktika – sukurti stiprią Rusiją, kurios įvaizdis ryškiai skirtųsi nuo Vakarų demokratijų, kurias politikas vaizduoja silpnomis, žlungančiomis ir pasimetusiomis.
O tokį įvaizdį Kremlius kuria gąsdindamas žurnalistus, žmogaus teisių aktyvistus, opozicijos lyderius ir kitus, kurie trukdo. Jie yra įkalinami dėl išgalvotų nusikaltimų, apšmeižiami, o jei to nepakanka – nužudomi.
Bijo dėl savo gyvybės
Politinės žmogžudystės, ypač apnuodijimai, Rusijoje nėra naujiena. Susidorojimai dažniausiai nenuveda prie jokių įtariamųjų, o juos karštai neigia ir valdžios atstovai, tačiau retai kada kyla abejonių, kad prie to nagus prikišo būtent šalies politikos viršūnės.
„Nors tai nuolat vaizduojama populiariojoje kultūroje, profesionalių samdomų žudikų nenusisamdysi. Jeigu tai gerai atliktas darbas, vadinasi, pasidarbavo valdžia“, – tikino Niujorko universiteto profesorius ir Rusijos ekspertas Markas Galeotti.
Jokia kita pasaulio valstybė neužsiima tokiu sistemišku susidorojimu. Ryškiausia tokių apnuodijimų istorija – 2006 metais Londone nužudytas buvęs šnipas ir V.Putino priešas Aleksandras Litvinenka.
Nors Kremlius nuolat neigė visus kaltinimus prisidėjus prie ruso mirties, vis daugiau opozicijos atstovų bėga iš Rusijos ir slepia savo buvimo vietą, bijodami, kad ir juos gali pasivyti poloniu apnuodyti arbatos puodeliai.
Vienas tokių bėglių – Rusijos sporte paplitusio dopingo vartojimo mastą atskleidęs Grigorijus Rodčenkovas.
Regis, tam yra priežasčių. Mat atskleidus, kad į dopingo skandalą buvo įsivėlusios Rusijos valstybės institucijos, mįslingomis aplinkybėmis mirė jau du apie sistemą žinoję pareigūnai. O neseniai apie dopingo vartojimo mastą pranešusi lengvaatletė Julija Stepanova su vyru turėjo pakeisti gyvenamąją vietą JAV, nes bijojo, kad programišiai ją ras.
„Jeigu man kas nors nutiks, žinokite, kad tai ne nelaimingas atsitikimas“, – grėsmingai pranešė sportininkė.
Mirčių virtinė
Neseniai paaiškėjo ir tai, kad pernai Vašingtono viešbučio kambaryje mirusio Kremliaus valdininko Michailo Lesino žūties priežastis buvo ne širdies smūgis, o buku daiktu padaryta žaizda galvoje.
Liepą Rusijos naujienų agentūra „Interfax“ pranešė, kad kelių Rusijos šnipų išdavimu amerikiečiams kaltintas 64 metų žvalgybos pareigūnas Aleksandras Potejevas mirė JAV.
Bet daugiausia mirčių, regis, pareikalavo Sergejaus Magnitskio atskleista korupcijos byla. Pats teisininkas mirė Rusijos kalėjime po to, kai jam nebuvo suteikta esminės medicinos pagalbos.
Penki žmonės, kurie arba jam perdavė svarbią informaciją apie institucijose išsikerojusią korupciją, arba turėjo apie ją liudyti, jau yra paslaptingai mirę.
Vienas jų – Valerijus Kuročkinas spėjo pabėgti į Ukrainą, tačiau čia mirė dėl kepenų veiklos sutrikimo. Vyrui buvo 43 metai.
O vertingos informacijos turėjusį pateikti Oktajų Gasanovą širdies smūgis ištiko 53-ejų. Dar vienas liudininkas iškrito per balkoną.
Bankininkui Aleksandrui Perepiličniui pavyko išvykti į Londoną. Tačiau 44-erių visiškai sveiką vyrą 2012 metais širdies smūgis ištiko bėgiojant.
Gydytojai, atlikdami krūmuose rasto kūno skrodimą, nieko neaptiko. Tačiau 2015 metais vienam botanikui pavyko išsiaiškinti tikrąją A.Perepiličnio mirties priežastį.
Bankininko skrandyje rasta reto ir nuodingo Himalajuose augančio augalo kumpotrio pėdsakų.
„Tai skamba kaip sąmokslo teorijos. Bet pernelyg daug svarbių žmonių tai patyrė. Pramonininkai ir teisininkai Vakaruose taip nekrinta į kairę ir dešinę“, – pažymėjo su S.Magnitskiu dirbęs JAV finansininkas Williamas Browderis.
Pakirto įvairūs nuodai
Nuodai Rusijos žvalgybos mėgstamiausias ginklas yra jau šimtmetį. Dar 1928 metais biochemikas Grigorijus Mairanovskis slapta dirbo ieškodamas bekvapių, beskonių ir bespalvių nuodų.
O 1954 metais pabėgęs KGB pareigūnas atskleidė, kad tarnybos būstinėje buvo atliekami eksperimentai su gyvais žmonėmis.
Nuodų arsenalas – platus. 2002 metais vieną teroristą Čečėnijoje pasivijo nervus paralyžiuojančiu zarinu išteptas laiškas.
1995 metais Rusijos bankininkas Ivanas Kivelidis mirė palietęs kadmį. Tie patys simptomai pražudė ir jo sekretorę, nes nuodingos medžiagos pėdsakų liko ant telefono aparato.
2008 metais Rusijos teisininkė Karina Moskalenko apsinuodijo automobilyje paslėptu gyvsidabriu.
Ne visi bandymai pavyksta
Tiesa, ne visi apnuodijimai buvo sėkmingi. 1971-aisiais, praėjus metams po paskirtos Nobelio literatūros premijos, apnuodijimą išgyveno rašytojas Aleksandras Solženicynas.
Buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos veidą dėl mėginimo apnuodyti dioksinu išvagojo randai. Prezidentas pasikėsinimą nužudyti taip pat priskyrė Rusijai.
2004 metais žurnalistė Ana Politkovskaja oro linijų „Aeroflot“ skrydyje išgėrė apnuodytos arbatos, tačiau liko gyva. Po dvejų metų žudiko kulka ją pasivijo prie pat namų durų.
„Kaip galima apsisaugoti? Nevalgyti? Visur nešiotis savo maistą? Kaip nuspėti, kad tave nori nunuodyti?“ – klausė V.Kara-Murzos žmona.
Tiesa, kai kurie stengiasi. Šachmatų čempionas ir V.Putino kritikas Garis Kasparovas ilgai vaikščiojo su apsauginiais, neatidarytais geriamo vandens buteliukais ir paruoštu maistu.
