Ji išties pavojinga. Todėl NATO, Europa, Skandinavija ir JAV turi ruoštis karui su Rusija.
Ruoštis taip, kad Rusijos karinių raumenų rodymas atitiktų silpnos Šiaurės Korėjos modelį: daug triukšmo dėl nieko.
Jeigu Rusija būtų tokia galinga, kaip ji bando parodyti, Ukraina jau būtų praryta be jokių Rusijai skaudesnių politinių pasekmių pasaulinėje arenoje.
Todėl tas triukšmas greičiausiai skirtas vidiniam naudojimui. Pozityviai mąstant, V.Putino režimui svarbiausia, kad savi, tai yra Rusijos visuomenė, būtų užimta kitais klausimais nei kaip išgyventi nuo ryto iki vakaro ir nepyktų ant valdžios.
„Neo imperinės“ Rusijos po imperialistinės aspiracijos yra niekas kita, kaip vaidyba vidaus rinkai ir šantažas Vaakarams.
Jau kuris laikas Rusijos valdžia eina link va bank situacijos su Vakarais. Tai rimta. Nesvarbu, kad Ukrainoje įstrigo, nesvarbu, kad Sirijos miestus pavertė skerdynių poligonais, kuriame naudojamos uždraustos bombos bei cheminiai ginklai, nesvarbu, kad naikinamos ligoninės.
B.Assado režimas dalį Sirijos jau prarado. Svarbiausia, parodyti Vakarams rusiškąjį nesiskaitymą su žmonių gyvybėmis. Šitas „mes naikinam viską su visu tuo, ką turime“ yra niekas kita, kaip žinia Vakarams laikytis atokiau nuo Rusijos, jeigu nenori matyti savo miestų sulygintais su žeme.
Rusija jau šiandien grasina Sirijoje naikinti JAV naikintuvus, jeigu JAV nuspręstų smogti Sirijos daliniams. JAV nieko nebeliks, kaip parodyti eilinį piktą susirūpinimą... Izraelio nausėdijų statybų programa Vakarų Krante.
Rusija žudo Sirijoje nesiskaitydama su žmonių gyvybėmis. Nesiskaito, nes žino, kad niekas nepajudins piršto.
B.Obamos vyriausybė savo bejėgiškumą Sirijoje rodo kiekvieną dieną. Laikas, kai JAV galėjo reaguoti Sirijoje, diktuoti savo poziciją nestabdoma, praėjo. Nuo to laiko žuvo dar dešimtys tūkstančių nieko dėtų žmonių su milijonais pabėgėlių užplūstančiais Europą.
Todėl nekaltų žmonių kraujais suteptos ir Taikos Nobelio premijos laureato JAV prezidento B. Obamos rankos. Abu, B.Obamą ir V.Putiną, reikėtų nutempti į Hagos teismą.
Žmogus, turintis galios sustabdyti nusikaltimą, bet tos galios nerodantis, tampa nusikaltėlio bendrininku.
Rusija stipri tiek, kiek jai leidžiama būti stipriai. Pastarųjų metų stambūs Rusijos kariuomenės manevrai prie Vakarų sienų danguje, jūroje, po vandeniu ir ant žemės, įžūlus Rusijos naikintuvų elgesys Baltijos, Šiaurės, Juodosios ir Viduržemio jūrose, totalinės civilinės gynybos pratybos rodo ne Rusijos karinę galią, bet egzistencinę Rusijos vadovų baimę savo tautai. Katastrofišką Rusijos ekonomikos padėtį bei galimą žmonių nepasitenkinimą valdžia, siekiama nukreipti kita kryptimi.
Ji vadinasi: „Pasaulis prieš mus, mums reikia gintis. Todėl mes turime gyventi apsiaustos tvirtovės sąlygomis“.
Vidinė tokios virtualios tikrovės logika ir iš jos išplaukianti psichozinė būsena reikalauja karo stovio šalyje bei pastovių grasinimų kaimynams. Sovietai taip pat grasino Vakarams penkiasdešimt metų, tačiau V. Putino režimas daug nekantresnis už senąjį sovietinį. Tame nekantrume glūdi dar viena reali grėsmė kaimynams.
Problema, tačiau, ne Rusijos karinė galia (jos nemenkinant), bet Vakarų negebėjimas brėžti Rusijai raudonų linijų.
Tai leidžia Rusijos režimui kurti sau ir aplinkiniams virtualią tikrovę, kurią bet kokia pavojinga Rusijos vidaus politikoje situacija gali paversti tikru karu prieš Vakarus. Štai šito Vakarams ir reikia bijoti. Šiame kontekste būtina traktuoti Rusijos karinių raumenų rodymą kaip jos ruošimąsi tikram karui.
Spėliot ar tai tiesa, ar ne jau nebelieka laiko. Kiekviena neadekvačiai maža Rusijos ginklavimuisi NATO ir JAV investicija į Rytų Europos sienų gynimą rodo V. Putino strategams Vakarų nenorą erzinti Rusijos. Tas nenoras, Rusijos vadovų pačių sukeltos psichozės logikos dėsniais remiantis, rodo, kad plėstis dar yra kur.
Todėl būtina Baltijos valstybėse dislokuoti ne po batalioną, bet po brigadą, rimtas prieš raketines, prieš lėktuvines, prieš tankines gynybos pajėgas.
Didžiulės ir galingos Vakarų pajėgos visu Šaltojo karo metu buvo dislokuotos palei visas Varšuvos pakto narių sienas. Rusijos putojimasis, neva NATO artėja prie Rusijos sienų yra niekas kita, kaip krokodilo ašaros.
Su šiandienos karinėmis technologijomis ypač Baltijos jūros regione, kalbant apie oro ir raketines pajėgas, atstumai veik nebeturi prasmės.
Baltijos valstybių atžvilgiu Rusijoje vis dar dvejojama NATO – visų pirma Vokietijos ir Prancūzijos – noru rimtai jas ginti. JAV ir NATO brigadų dislokacijos mūsų valstybėse įkaltų vinį į jų dvejones.
Kalba, akivaizdu, vyksta apie atgrąsymo politiką. Prieš kalbant apie ją, būtina suprasti viena: atgrąsymo politika, nesiremianti fizine karine galia bei politine valia ją naudoti, pradangina bet kokias galimybes politiniam laviravimui, galimo konflikto valdymui ar efektyvių nekarinių priemonių paieškai konfliktui išvengti.
Tai žinodama, Rusija siekia agresyviai perimti iniciatyvą paveikiant Vakarų politikus ir visuomenes taip, kad jiems neatsirastų noras dislokuoti Baltijos valstybėse galingas karines pajėgas.
Tai patvirtina vakar ir šiandien, 7 spalio, penktadienį, Rusijos karinių oro pajėgų orlaivių Suomijos ir Estijos oro erdvės pažeidimai. Taip pat ir Iskander balistinių raketų dislokavimas Karaliaučiuje.
Rusija agresyviai investuoja milijardus į dezinformaciją, grasinimus, nesibodima net nužudyti vieną ar kitą savo pabėgusį agentą. Aktyviai Rusijos žvalgybų remiamos neonacistinės ir antieuropietiškos partijos skleidžią bendrą nepasitenkinimo demokratija triukšmą siekiant parodyti neva visa Europa nusivylusi demokratinėmis institucijomis.
Šiems tikslams pasiekti naudojamasi Vakarų demokratijų silpnosiomis vietomis, tomis, kurias mes Vakaruose traktuojame kaip galią.
Taip, laisva visuomenė, jos laisva spauda, atviri informacijos šaltiniai, teisė į bet kokią nuomonę ir jos politinę išraišką tikrai yra galia. Bet kaip ir minėjau, turintis galią ir ją nesinaudojantis virsta nusikaltėlio bendrininku.
Kaip elgiasi įtakingiausios ES valstybės tokiomis aplinkybėmis? Rodo pavojingai neadekvatų susirūpinimą.
Šiame kontekste Vakarų atsisakymas dislokuoti rimtas karines pajėgas Baltijos valstybėse reiškia, kad Vakarai žaidžia pagal Rusijos žaidimo taisykles. Tai reiškia, kad Vakarai sutinka de facto su teise Rusijai diktuoti Vakarams savo karinę politiką Baltijos valstybių regione naudingą tik Rusijai.
Taip Rusija provokuojama galimam Baltijos šalių puolimui, kuriam Rusija jau senai ruošiasi.
Tai nepaneigiamas faktas. Dislokavimas po NATO batalioną bei karinės technikos kiekvienoje Baltijos valstybėje yra simbolinė Rusiją vis dar neįtikinanti taktika. Stambių karinių pajėgų dislokavimą Baltijos valstybėse Rusija priimtų kaip fait accompli, tai yra visiškai taip, kaip Vakarai traktuoja Karaliaučių.
Todėl keistai atrodo JAV žaidimas su V. Putino režimu. Juk JAV karinės pajėgos dislokuotos Japonijoje, Pietų Korėjoje. Kinija taip pat turi visą branduolinių ginklų arsenalą, bet JAV be problemų skraido virš Kinijos ginčijamos Pietų jūros teritorijos dalies. Tad dėl kokių priežasčių toks skirtingas požiūris į Rusiją?
Nenorėdami „provokuoti“ Rusijos, Vakarai praleidžia momentum –akimirką, kai dar galima veikti palyginus laisvai mūsų regione. Bet Rusija jau perima iniciatyvą. Rusijos Iskander raketų dislokavimas Karaliaučiuje turi būti suprantamas kaip neabejotinas ženklas NATO veikti ir veikti labai greitai.
Jeigu NATO ir JAV vadovai mano, kad su Rusija vis dar galima šnekėtis, tai kol jie kontempliuoja šia tema, Rusija veikia naudodamasi ta ilga kontempliacija savo naudai.
Kame V.Putino režimo nekantrumo priežastis? Galimai jis nėra įsitikinęs, kad D.Trumpui atiteks JAV prezidento postas.
Todėl logiška naudotis proga vis dar valdant silpnam ir neryžtingam B.Obamai imtis rusiškų atgrąsymo priemonių. Agresyvus Rusijos karinės galios naudojimas mūsų periferijoje ir yra tas įrankis, kurio taip bijo Vokietija ir Prancūzija.
Jos vis dar gyvena bailiose biurgerio iliuzijose. Antraip, nei Baltijos valstybės, Švedija, Suomija, Lenkija. Tai šalys, neturinčios jokių iliuzijų dėl šiandienės Rusijos vadovų agresyvių tikslų. Rusija išties ruošiasi karui. Ar dar kas kvestionuoja šį faktą?