Praėjo jau beveik 30 metų, kai šis nerimas sumažėjo, o dabar
auga šių rūpesčių nebeprisimenanti karta – jiems tai atrodo
sunkiai įsivaizduojama. Visi trys sovietinės santvarkos elementai
(planinė ekonomika, vienpartinė valstybė ir Kremliaus imperinis
valdymas) atrodo mažiau blogi, kai blėsta prisiminimai ir didėja
nepasitenkinimas.
Visuose trijuose frontuose dabar apstu kitų nerimą keliančių
dalykų. Akivaizdus laisvosios rinko kapitalizmo nesugebėjimas
dalytis klestėjimo vaisiais ir pažaboti beatodairiško finansininkų
godumo verčia žmones manyti, kad didesnis valstybės vaidmuo
ekonomikoje yra būtinas ir pageidautinas.
Liberaliosios demokratines santvarkos ydos – nesugebėjimas planuoti ilguoju laikotarpiu ir nuo
tikrovės atitrūkusio elito įsigalėjimas – skatina žmones
svarstyti, kad politikai galbūt reikia stiprios rankos.
Antiamerikietiškos nuotaikos daugelį Vakaruose verčia galvoti, kad
stipresnis Rusijos balsas pasaulio reikaluose atsveria Vašingtone
sprendimus priimančių veikėjų aroganciją.
Žmonių pasipiktinimas yra teisingas, bet sprendiniai iš
praeities padėtį tik pablogins, o ne pagerins. Valstybės
kontroliuojamos ekonomikos ne suvaržo sistemos viduje besisukančių
veikėjų galią, o ją įtvirtina. Jeigu jums nepatinka, kad Vakarų
elitas paverčia svarbius ryšius turtu – tiesiog prisiminkite, ką
Milovanas Džilasas (Jugoslovijos komunizmo kritikas) vadino
„Naująja klase“: partijos bosus, kurie mėgaudavosi fantastiškų
privilegijų kupinu gyvenimu, nors ir skelbė proletarų
internacionalizmo vertybes. Nomenklatūrininkų galią – tiek
ekonomikoje, tiek politikoje – galima pažaboti užtikrinant
didesnę konkurenciją, o ne suteikiant daugiau privilegijų.
Taip pat nėra išmintinga trokšti stiprių lyderių – ar jie
būtų Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas, Marine Le Pen, ar kas
nors kitas iš šios padermės – jeigu jie nusiteikę sutrypti
įstatymus bei institucijas, turinčias apsaugoti silpnuosius ir
pažaboti galinguosius. Demokratijoje iškyla daug problemų, bet tai
yra argumentas ją taisyti, o ne žlugdyti.
Svarbiausias Vakarų sistemos elementas – galimybė užginčyti
priimamus sprendimus. Šis principas lemia, kad esantieji valdžioje
turi nerimauti dėl rinkimų, teisinių bylų, visuomenės protestų
ir žiniasklaidos dėmesio prieš priimdami sprendimus ir juos
priėmę.
Tai negarantuoja gerų rezultatų, bet šalies vadovai negali
įsivaizduoti esantys nebaudžiami. Geriausia gero valdymo garantija
– ne tai, kad rinkimus laimės tinkami politikai, o kad
laimėjusiųjų galios yra suvaržytos stiprių nepriklausomų
institucijų, vadovaujamų sąžiningų žmonių.
Taip pat nėra išmintinga siekti pasaulio be Amerikos
lyderystės. Žinoma, Jungtinės Valstijos anksčiau yra padariusios
baisių klaidų, ir neabejotinai dar padarys jų ateityje. Šis faktas
yra argumentas jų sąjungininkėms Europoje ir kitus kuo uoliausiai
atlikti savo vaidmenį, priimant sprendimus Vakarų užsienio
politikoje ir juos įgyvendinant.
Šis procesas bus keblus. Tačiau nusišalinti nuo atsakomybės
– dar blogiau, kaip dabar matom iš padėties Sirijoje. Jeigu su
panieka vertinate Amerikos lyderystę, negyvensite pasaulyje,
besilaikančiame malonių liberalių europietiškųjų taisyklių.
Jums vadovaus Putinas, Bashiras al Assadas ir Kinijos komunistai
vergvaldžiai.
Mums reikia prisiminti dvi svarbias Šaltojo karo pamokas. Viena
reakcija į sovietų grėsmę buvo skirti daug pinigų gynybai.
Europiečiams vėl reikia to griebtis.
Visgi dar svarbesnis elementas buvo ryžtas padaryti mūsų
pačių visuomenes geriau veikiančias. Tai padėjo mums tapti
atspariems sovietų grėsmei – ir tai galiausiai ją sunaikino.