Kodėl taip yra? Teikti apibendrinimus apie nacionalinį
charakterį – rizikinga, ypač politinio korektiškumo laikais. Vis
dėlto rimti Rusijos reikalų žinovai jau seniai gvildena šią
problemą. Vienas iš labiausiai įsimintinų – JAV Valstybės
departamento pareigūnas Raymondas F.Smithas, klasika tapusios
Šaltojo karo laikų knygos „Derybos su sovietais“ (Negotiating
with the Soviets) autorius.
R.F.Smithas aiškino, kaip suvienijus marksizmo-leninizmo dogmas
ir carizmo laikų feodalinę mąstyseną buvo sukurtas naujo
pobūdžio mąstymas. Visų pirma sovietai netikėjo derybomis, per
kurias laimėtų abi pusės (jie retai susidurdavo su tokiais
scenarijais). Antra, vadinamasis vranjo (mulkinimas) buvo itin svarbus
socialinių ir verslo gyvenime tepalas. Trečia – svarbiausia –
taisyklės tėra priemonės varžovams ir priešininkams suvaržyti ir
įveikti.
Tai, reikia, kad kitų žmonių taisykles galima laužyti kada
panorėjus, atvirai arba slaptai – nelygu aplinkybės. Moralės
normos čia netaikomos.
Be to, jeigu nustatai taisykles, jas reikia pakreipti savo naudai
ir uoliai jų laikytis. Galima jas apipavidalinti kokiomis nors
nepriklausomomis ginčų sprendimo procedūromis ir kitais teisinio
proceso elementais. Tai irgi yra vranyo, kurio neverta vertinti
rimtai.
Toks buvo sovietų metodas. Užsienyje jie pasisakydavo už
antiimperializmą, bet negailestingai triuškindavo nepaklusnumo
apraiškas savo imperijoje. Teoriškai SSRS įstatymai ir konstitucija
užtikrino laisvę ir teisingumą. Tikrovėje sovietų teisinė
sistema priversdavo gyventojus paklusti. Disidentai būdavo baudžiami
už politinius nusikaltimus arba, kai būdavo paliekami be galimybės
įsidarbinti – už „parazitavimą“. Be to, juos buvo galima
uždaryti į psichiatrinę ligoninę ir laikyti apkvaitintus stipraus
poveikio preparatais.
Visa tai buvo daroma griežtai laikantis įstatymų. Tačiau
tikruosius sprendimus priimdavo ne teisėjai arba gydytojai, o jų
politiniai šeimininkai, paprastai perduodavę savo nurodymus
telefonu. Jokių dokumentų – jokių rūpesčių.
Ideologinis fasadas pasikeitė: mūsų dienų Rusijoje niekada
nebestudijuoja sunkiai suvokiamos ir kadaise buvusios privalomos
dialektinio materializmo pseudofilosofijos. Visgi seni įpročiai
išlieka.
Rusijoje sprendimus priimantys veikėjai, kaip ir jų pirmtakai
Sovietų Sąjungoje, įsitikinę, kad pasaulyje viešpatauja
negailestinga kova už būvį, daugiausiai lemiama Amerikos ir jos
prekybos bei geopolitinių interesų. Kalbos apie taisyklėmis
pagrįstą daugiašale sistemą, tarptautines žmogaus teises arba
žmonių vyriausybę žmonėms tėra apgaulė. Vienintelis svarbus
dalykas – galia. Amerika kabinėjosi prie Kubos. Taigi, Rusija gali
lygiai taip pat elgtis su Ukraina.
Ši mąstysena pritaikoma ne vien geopolitikoje. Rusai
nuoširdžiai įsitikinę, kad Vakarų šalių sportininkai irgi
sukčiauja. Tiesiog jie nebūna sugaunami – arba dėl to, kad yra
apsukrūs, arba dėl to, kad taisyklės taikomos pasirinktinai.
Dopingo skandalas tėra dar kitokio pobūdžio Vakarų sankcijos,
taikomos Rusijai už karą Ukrainoje.
Ši pasaulėžiūra gali būti iškreipta, bet ji nėra visiškas
pramanas. Visiškai suprantama, kodėl rusai, dirbę Londono Sityje
arba Volstrite, ciniškai vertina tarptautinės finansų sistemos
veiklą. Kodėl gerai plauti džihadą eksportuojančių Saudo
Arabijos princų arba Afrikos kleptokratų pinigus, bet blogai
talkinti Kremliaus bičiuliams?
Jeigu Vakarai nori, kad Rusija laikytųsi mūsų taisyklių, mums
vertėtų pradėti nuo to, kad patys jų uoliau laikytumės. Galbūt
Kremliaus tai nepakeis, bet akivaizdžiai sustiprintų mūsų pačių
moralinį stuburą.