Didžiosios Britanijos referendumo rezultatas dėl
išstojimo iš ES bei D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose ne
tik nustebino daugelį politikos stebėtojų ir dalyvių, bet ir
suteikė pagrindą apibendrinimams apie liberalios Vakarų pasaulio
tvarkos krizę.
Tokius apibendrinimus paprastai palydi nerimastingos
prognozės apie galimus netikėtumus šiemet įvyksiančiuose
Olandijos ir Vokietijos parlamentų rinkimuose bei Prancūzijos
prezidento rinkimuose.
Europos šalyse vyksiančių rinkimų rezultatus prognozuoti
vertėtų atsargiau. Be to, jau dabar fiksuojamas vadinamųjų
nesisteminių partijų populiarumas savaime turėtų būti rimtu
įspėjimu dėl vykdomos politikos ir jos komunikacijos. Vis dėlto
išlieka didelė tikimybė, kad po jų visose minėtose šalyse
nesisteminės partijos ir toliau liks opozicijoje, o jei ir taps
valdančiomis, neaišku, ar sugebės pasiūlyti geresnes alternatyvas
savo šalių gyventojams, norintiems didesnio saugumo ir ekonominės
gerovės.
Prieštaringi Th.May vyriausybės pasisakymai dėl
Jungtinės Karalystės ekonominės politikos, kuriuose girdimas ir
pažadas labiau atsiverti globaliai prekybai, ir tuo pačiu
susigrąžinti sienų kontrolę, D.Trumpo žinutės apie
protekcionizmą JAV užsienio prekyboje ir ekonomikos dereguliavimą
šalies viduje kol kas nesuteikia pagrindo kalbėti apie kokią nors
nuoseklią alternatyvą pokario pasaulio tvarkai.
Tad kol kas tik galima konstatuoti, jog susilpnėjo konsensusas
dėl to, kad tarptautinių ekonominių ryšių – prekybos,
investicijų ir kitų – plėtra yra naudinga visoms juose
dalyvaujančioms šalims, o su didesnės konkurencijos pasekmėmis
geriau tvarkytis šalies viduje numatant paramą dėl konkurencijos
netekusiems darbo ir siūlant švietimo bei persikvalifikavimo
galimybes, bet ne ribojant tarptautinę konkurenciją.
Tiesa, ir šis konsensusas susilpnėjęs tik kai kuriose turtingose šalyse, kuriose
daugelio gyventojų vidutinės pajamos neaugo. Tuo tarpu Kinijoje ir
Indijoje šimtais milijonų skaičiuojami gyventojai, kurie
globalizacijos dėka pastaraisiais dešimtmečiais iškilo iš
ekstremalaus skurdo ir pagerino savo gyvenimo sąlygas.
Todėl neatsitiktinai šiandien prasidedančiame Pasaulio
ekonomikos forumo Davose metiniam susitikime ypač daug dėmesio
sulaukia gausi Kinijos delegacija, kuriai vadovauja šalies
prezidentas. Kinijos politiniai vadovai turėtų ypač nerimauti dėl
D.Trumpo pasisakymų, nes būtent jų šalis sugebėjo gauti
didžiulę naudą iš esamos pasaulio ekonominės tvarkos.
Beje, šiuo atžvilgiu Kinijos interesai visiškai skiriasi nuo Rusijos vadovybės
vykdomos politikos, pastaraisiais metais vis labiau ribojančios
ekonominius ryšius su Vakarais. Kita vertus, jei D. Trumpo
administracija iš tiesų imsis protekcionistinių priemonių,
atsisakys ketinimų dėl transatlantinės prekybos ir investicijų
sutarties su ES bei susitelks į dvišalius santykius ir šalies
vidaus reikalus, Kinijai atsivers papildomos galimybės stiprinti savo
vaidmenį pasaulio politikoje.
Susitikimo Davose dalyviai ir darbotvarkės temos įdomios ir dar
keliais požiūriais. Jame nedalyvauja D. Trumpo komandos nariai ir
tai nesunku suprasti – pats Davoso formatas veikiausiai simbolizuoja
tai, ką viešai kritikuoja D.Trumpas, nors dar vienas paradoksas yra
tai, kad į savo administraciją jis pakvietė dirbti kaip reta daug
buvusių „Goldman Sachs“ ir kitų stambių kompanijų vadovų ar
partnerių.
Šiemet Davose yra mažiau Europos šalių vadovų,
nedalyvauja Vokietijos kanclerė A. Merkel, o jos vyriausybei
atstovaus finansų ministras. Gausesniu dalyvavimu išsiskiria
Jungtinės Karalystės Vyriausybė su pirmininke Th. May, kuri turbūt
taip nori parodyti, jog Jungtinė Karalystė sieks didesnio
atsivėrimo pasaulio ekonomikai už ES ribų, taip mėgindama
sušvelninti neigiamas išstojimo iš ES pasekmes šalies ekonomikai
ir stiprinti savo pozicijas būsimose derybose su ES.
Davoso susitikime dominuoja aktualios – kai kas sakytų
politiškai korektiškos – temos: ketvirtoji industrinė
revoliucija, atsakinga politinė lyderystė, globalus
bendradarbiavimas, pozityvaus identiteto kūrimas, rinkos kapitalizmo
trūkumų taisymas bei ekonomikos augimo atkūrimas. Šiomis temomis
diskutuos žinomi akademikai ir verslo atstovai. Vis dėlto
svarbiausias klausimas – ar daug Davoso idėjų sulauks politikų
dėmesio ir bus įgyvendintos.
Politinė konkurencija artėjant
rinkimams stumia politikus link pataikavimo rinkėjams ir „atpirkimo
ožių“ – elito, tarptautinių organizacijų, rinkų ar Kinijos
– paieškų, o ne atviro kalbėjimo apie nepatogius, bet reikalingus
sprendimus bei savo klaidų pripažinimo. Tačiau būtent pastarųjų
dalykų labiausiai reikėtų tam, kad būtų atkurtas pasitikėjimas
ir ekonomikos augimas bei parodyta politinė lyderystė.
Tradicinės valdančiosios partijos ES šalyse šiemet mėgins
perimti dalį temų iš savo nesisteminių konkurentų, akcentuodamos
saugumo, ypač išorės sienų apsaugos, ekonominės gerovės ir
panašius klausimus. Tai neišvengiamai ribos jų galimybes imtis
tarptautinių iniciatyvų, įskaitant ir tokias Lietuvai svarbias
priemones kaip intensyvesnė parama Ukrainai, Gruzijai ir kitoms Rytų
partnerystės šalims.
Kita vertus, Jungtinės Karalystės ir JAV
vadovybė turbūt nepasiūlys nuoseklios alternatyvios pasaulio
tvarkos vizijos. Be to, nereikėtų sureikšminti ir pastaraisiais
dešimtmečiais vykdytos užsienio ekonominės politikos nuoseklumo.
Juk JAV ir ES tradiciškai buvo aktyviausios protekcionistinių
priemonių, ypač antidempingo muitų iniciatorės PPO, o derybos dėl
prekybos liberalizavimo PPO jau seniai stringa. Apskritai,
deklaracijos politikoje skiriasi nuo praktinių sprendimų, todėl
nereikėtų nei demonizuoti, nei idealizuoti iki šiol vykdytos
Vakarų šalių politikos.
O adekvačiai vertinant politinius
pokyčius Vakarų šalyse, svarbu nepamiršti ir skirtumų tarp
demokratijų ir autoritarinių valstybių.
Visa tai reiškia, kad vienintelis aiškus dalykas yra tai, kad
pasaulio reikaluose ir toliau bus didžiulis neapibrėžtumas. Dar
galima spėti, kad sustiprės JAV ir Jungtinės Karalystės polinkis
į vienašališkas priemones bei dvišalius ginčų sprendimus,
skiriant mažiau dėmesio galiojančioms tarptautinius santykius
reguliuojančioms taisyklėms.
Tai nebūtų gera žinia Lietuvai.
Tokioms mažoms atviros ekonomikos šalims kaip Lietuva tarptautinių
taisyklių laikymasis yra ypač svarbus, nes būtent tokios šalys
turi mažesnę derybinę galią ir labiau nukenčia sustiprėjus
neapibrėžtumui.
Tai dar svarbiau saugumo srityje, nes suverenitetą
saugančių tarptautinių taisyklių laikymasis naudingiausias tiems,
kas turi mažiau išteklių ir karinių pajėgumų. Narystė tokiose
organizacijose kaip NATO ar ES irgi gali būti laikoma priemone
suverenitetui apsaugoti. Klausimas, kiek vidaus politikos procesai
JAV, Britanijoje ir kitose ES šalyse paveiks minėtų organizacijų
veiksmingumą ir patikimumą, bus vienas svarbiausių šiais metais.