Slaptą informaciją viešinanti interneto svetainė „WikiLeaks“ paskelbė turinti įdomios medžiagos apie tris pagrindinius balandį ir gegužę vyksiančių Prancūzijos prezidento rinkimų kandidatus.
Šios svetainės įkūrėjas Julianas Assange’as pažadėjo šliūkštelėti alyvos į ugnį ir taip kone kasdien staigmenų pateikiančioje rinkimų kampanijoje.
Pasaulis sukluso. Mat daugelis atsimena, kad praėjusiais metais „WikiLeaks“ sugebėjo sumaišyti kortas ir JAV rinkimų kandidatei Hillary Clinton.
Skaidrumo siekį skelbianti grupuotė paviešino Demokratų nacionalinio komiteto darbuotojų elektroninius laiškus, o išsipūtęs skandalas Donaldo Trumpo varžovės nepaleido iki pat pralaimėjimo rinkimuose.
Nerimą anuomet sukėlė JAV žvalgybos agentūrų žinia, kad šiuos elektroninius laiškus iš Vašingtono nugvelbė ir „WikiLeaks“ perdavė būtent Rusijos programišiai.
Tad ir dabar svarstoma: negi vėlyvą pavasarį Prancūzijos prezidento rinkimus taip pat mėgins sujaukti Maskvos ranka?
J.Assange’as teigia nedirbantis niekam, tik viešinantis tai, ką gauna. Bet, kaip pripažįsta ekspertai, nors „WikiLeaks“ tikriausiai viešina tikrus dokumentus, yra priežastis, kodėl kažkas nori, kad jie išvystų dienos šviesą.
Kam iš tikrųjų dirba anksčiau daugybės slaptų diplomatų ir aukšto rango pareigūnų susirašinėjimą ar vaizdo įrašų apie JAV kariuomenės žudomus civilius ir žurnalistus paskelbę aktyvistai?
Baiminasi kišimosi į rinkimus
„WikiLeaks“ savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje neseniai priminė savo archyvuose turintys 3,6 tūkst. dokumentų apie kandidatą į Prancūzijos prezidento postą François Filloną.
Juodi debesys pakibo ir virš nepriklausomo kandidato Emannuelio Macrono galvos. Dėmesio neišvengė ir kraštutinių dešiniųjų pažiūrų „Nacionalinio fronto“ lyderė Marine Le Pen.
Tiesa, apie šią kandidatę kalbama kiek švelniau – tekstai apie jos pirmavimą visuomenės nuomonės apklausose nėra itin žalinga slapta informacija.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
„Galbūt tai sutapimas, bet keista, kad J.Assange’as daugiausia dalijasi informacija apie kandidatus, kurie labiausiai kenkia Maskvai“, – pažymėjo BBC žurnalistas Nickas Robinsonas.
Regis, buvęs ekonomikos ministras E.Macronas dėmesio sulaukė netikėtai. Iki šiol prezidento postas jam atrodė nepasiekiamas, tačiau po F.Filloną aptalžiusių skandalų dėl neteisėtai įdarbintų šeimos narių 39 metų centristas šovė į reitingų viršūnes.
Tad į jį dėmesį atkreipė ir „WikiLeaks“.
E.Macroną išskyrė ir J.Assange’as, Rusijos dienraščiui „Izvestija“ pareiškęs, kad turi įdomios informacijos apie jį.
„Gavome duomenų iš asmeninio susirašinėjimo su buvusia JAV valstybės sekretore H.Clinton“, – tikino „WikiLeaks“ įkūrėjas, regis, taip susiedamas prancūzą su demokrate, kuri irgi buvo puolama šių aktyvistų.
Kad riesta gali būti ne visiems kandidatams, įsitikinęs ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Nerijus Maliukevičius.
„Atrodo, kol kas apie M.Le Pen mes nieko negirdime, o dėmesys yra kreipiamas į E.Macroną“, – teigė N.Maliukevičius.
Apie tai, kad į rinkimus Prancūzijoje gali būti kišamasi „iš šono“, prabilo ir šalies gynybos ministras Jeanas Yves’as Le Drianas: „Prancūzija yra ne ką mažiau pažeidžiama už JAV.“
Jo žodžius pakartojo ir tyrimų instituto „Europeum“ direktoriaus pavaduotojas Martinas Michelot, pareiškęs, jog egzistuoja grėsmė, kad „WikiLeaks“ bandys paveikti rinkimus Prancūzijoje.
„Nors tokie veikėjai kaip „WikiLeaks“ yra svarbūs ir gali daryti įtaką visuomenei, net keisti jos nuomonę, ne jie nulemia rinkimų rezultatą. Tiesa, pastaruoju metu rinkimai laimimi nedidele persvara, tad kitų šalių skleidžiama informacija gali netgi tapti lemiamu veiksniu“, – kalbėjo N.Maliukevičius.
Tapo padėties įkaitu
Bet kam „WikiLeaks“ bandyti „kompromatu“ gąsdinti F.Filloną ar E.Macroną? Gali būti, kad taip sustiprėtų M.Le Pen šansai tapti naująja Prancūzijos lydere.
Ne paslaptis, kad „Nacionalinio fronto“ lyderė simpatizuoja Maskvai. Tai įrodo ir jos nuolat kartojami pareiškimai, kad Krymas teisėtai priklauso Rusijai.
Už gąsdinimų gali slypėti artimi J.Assange’o ryšiai su Rusija. Todėl, pasak ekspertų, M.Le Pen pergalė rinkimuose – ne pačios organizacijos, o Kremliaus interesas, kuriam, regis, „WikiLeaks“ pastaruoju metu jei ne tarnauja, tai bent jau tikrai padeda.
Paviešindamas JAV ir kitoms Vakarų valstybėms nepatogią informaciją, „WikiLeaks“ įkūrėjas J.Assange’as užsitraukė jų nemalonę ir taip po truputį pats save įstūmė į Maskvos glėbį.
Nuo 2012 metų Ekvadoro ambasadoje Londone besislepiančiam australui priešų netrūksta.
Prieš 11 metų jo įkurta organizacija „WikiLeaks“ skelbėsi paviešinsianti bet kokius jiems atsiųstus slaptus duomenis.
O daugiausia dėmesio ši svetainė sulaukė 2010 metais, kai paviešino tūkstančius diplomatų susirašinėjimo laiškų ir vaizdo įrašą, kuriame JAV kariai iš sraigtasparnio apšaudo civilių grupelę.
Praėjus vos metams J.Assange’as buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje, nes Švedija išplatino tarptautinį jo arešto orderį dėl išprievartavimo.
Pats australas neigė kaltinimus, kad viešėdamas Stokholme išprievartavo dvi moteris, ir kovojo, kad nebūtų išduotas Švedijai. Pralaimėjęs kovą jis paprašė Ekvadoro politinio prieglobsčio.
Beje, jo viešnagė Kitui jau kiek įgriso. Antai naujuoju Ekvadoro prezidentu siekiantis tapti Guillermo Lasso pareiškė, kad J.Assange’as turėtų būti išprašytas iš ambasados, nes jo išlaikymas pernelyg daug kainuoja ekvadoriečiams.
Įgijo naujų priešų
Tarp keturių sienų užsidaręs J.Assange’as iš dalies jau pats tapo įkaitu.
Savo veiklos pradžioje jis siekė įkąsti globalizacija ir kapitalizmu alsuojantiems Vakarams, o vėliau nė pats nepajuto, kaip atsidūrė Maskvos rankose.
„Bėgdamas nuo teisingumo ir galiausiai pasiprašęs prieglobsčio Ekvadoro ambasadoje J.Assange’as save iš dalies izoliavo.
Jau kurį laiką „WikiLeaks“ ir pats J.Assange’as nesibodėjo net bendradarbiauti ir su Rusijos saugumo tarnybomis“, – tikino N.Maliukevičius.
Be to, australas turėjo ir savo laidą Kremliaus ruporu vadinamame naujienų kanale „Russia Today“.
Tiesa, kaip teigia N.Maliukevičius, nors „WikiLeaks“ platinama informacija ir pranešimai atitinka Kremliaus nuomonę, vienareikšmiškai apie jų bendradarbiavimą kalbėti gali būti per drąsu.
„Bet kuriuo atveju „WikiLeaks“ įsitraukimas į tam tikrus politinius procesus – JAV ir Prancūzijos rinkimus – tarytum įžiebia raudoną lemputę. Atidžiau tai stebintys ekspertai iškart gali užduoti klausimą, ar už to neslypi Rusija ir jos interesai“, – pabrėžė politologas.
Spalvinga asmenybė
„WikiLeaks“ įkūręs australas – prieštaringai vertinama asmenybė, tačiau neigti, kad J.Assange’as padarė tai, ko iki tol nepavyko kitiems, būtų keista.
Didžiausio populiarumo laikais į „WikiLeaks“ pusę stojo ne vienas žurnalistas, sukilo už skaidrią valdžios struktūrą ir asmens privatumą kovojantys aktyvistai, o galingiausių šalių lyderiai sustingo iš siaubo.
Regis, ši galia patiko J.Assange’ui, nes ja jis vėliau nustojo dalintis su kitais savo bendraminčiais, padėjusiais sukurti „WikiLeaks“.
Organizaciją palikę jo kolegos tikina, kad dabar 45 metų J.Assange’as mėgina kelti bangas vien tam, kad vėl būtų pastebėtas, nes „WikiLeaks“ nebepritraukia dėmesio ir neatrodo nepriklausoma.
„Aš esu šios organizacijos širdis ir siela, jos įkūrėjas, filosofas, programuotojas, organizatorius, finansininkas. Jeigu tau kas nors nepatinka, eik po velnių“, – taip kartą vienam savo kritikui rašė J.Assange’as.
Skirtingai apie baltaplaukį kovotoją atsiliepia ir jo buvę ar esami kolegos. „WikiLeaks“ informacijos tikrintojų komandoje dirbęs Danielis Domscheitas-Bergas tikino, kad jo buvęs vadovas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie tikrai tiki, kad pasaulis gali pasikeisti į gera.
„Jo darbas jam taip rūpi, kad J.Assange’as pasiryžęs net suklysti, bet dėl to nenustos viešinti informacijos“, – teigė vokietis.
Panašiai Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“yra kalbėjęs ir pats australas: „Tikime tuo, ką darome. Jei tave spaudžia – ir tu spaudi. Atakos mus tik sustiprina.“
Tačiau netrūksta ir kritikuojančiųjų jo veiklos metodus. Buvęs „WikiLeaks“ bendradarbis ir dienraščio „The Guardian“ žurnalistas Jamesas Ballas prisipažino pasitraukęs iš organizacijos, nes jam visko buvo per daug.
„Tai buvo novatoriška, svarbi žurnalistika. Bet ji buvo kuriama pažeidžiant etikos normas, be reikalo stumiant žmones į pavojų“, – sakė J.Ballas ir pridūrė, jog vėliau esą sulaukė „WikiLeaks“ kaltinimų pavogus jų informaciją.
Pasak N.Maliukevičiaus, „WikiLeaks“ steigėsi, kad taptų savotiška laisvo žodžio platforma įvairiems informacijos nutekinimams, bet siekius temdė nesutarimai: „Jau nuo pat pradžių matėme, kaip konfliktiškai J.Assange’as bendravo su kitais „Wikileaks“ steigėjais. Kai kurie jų turėjo trauktis, nenorėjo su juo turėti nieko bendra.“
J.Assange’as ne kartą tvirtino niekada nepaviešinęs klaidingų faktų. Nesutikti su tuo būtų sunku, nors patys buvę „WikiLeaks“ darbuotojai patvirtina, jog gautų dokumentų tikrinimas dažniausiai nebūdavo labai kruopštus.
Faktus pateikia tikslingai
Pastaruoju metu kyla vis daugiau klausimų ir dėl pateikiamos informacijos tikslingo atrinkimo. Mat informacijos apie Rusiją ir įvairius Kremliaus veikėjus „WikiLeaks“ žadėjo paviešinti jau seniai, tačiau to taip ir nepadarė.
Klausimų N.Maliukevičiui kelia ir „WikiLeaks“ pareiškimai apie kandidatus į Prancūzijos prezidento postą.
„Kompromatas“ yra teisingos, tačiau nepalankios informacijos paviešinimas. Atrodo, dabar atsirenkami tam tikri kandidatai ir bandoma sužlugdyti jų reputaciją.
„WikiLeaks“ teigs, kad informacija apie prancūzus – jos veiklos tęsinys, bet matome, kad apie Rusiją informacijas tiek nebuvo. Tad panašu, kad visa tai daroma tikslingai ir suplanuotai“, – įsitikinęs politologas.
JAV žvalgyba po demokratų elektroninių laiškų paviešinimo taip pat pareiškė, kad tai ne tiktai „WikiLeaks“, bet ir Rusijos vyriausybės darbas, nors ir J.Assange’as tai neigė.
Amerikos žvalgybų išvados buvo griežtos – programišių atakos, kurių metu iš demokratų serverių buvo nugvelbta ši medžiaga, o vėliau atiduota „WikiLeaks“, vertinama kaip Kremliaus kibernetinė ataka.
„Dėl H.Clinton laiškų istorijos daroma prielaida, kad juos J.Assange’ui įteikė programišių grupės, kurios yra susijusios su Rusijos specialiosiomis tarnybomis“, – sakė N.Maliukevičius.
Tai gali būti naudinga abiem pusėms – tiek programišiai, tiek „WikiLeaks“ išvengia visiškos atsakomybės už nešlovę užtraukiančių dokumentų paviešinimą.
„Kas Rusijai yra „WikiLeaks“? Tai tam tikras įrankis, per kurį galima išmesti tam tikrą informaciją, kuri gaunama kibernetinių atakų būdu.
Jeigu informaciją paviešina dešimtmetį egzistuojanti „WikiLeaks“, atsakomybė nekris nei ant Kremliaus, nei ant programišių pečių“, – įsitikinęs politologas.
„WikiLeaks“ viešinama informacija skuba pasinaudoti ir propagandinė Rusijos spauda – užsienio rinkoms skirtas žiniasklaidos kanalas „Sputnik“.
Viename savo straipsnių apie „WikiLeaks“ ir artėjančius rinkimus Prancūzijoje „Sputnik“ klausia: „Kas yra tikrasis Kremliaus agentas?“
Atsakymo tekste rasti nepavyks. Bet jame pašaipiai primenama, kad „WikiLeaks“ nuolatos metami kaltinimai pataikaujant Rusijos valdžiai.
Džiaugėsi informatorės paleidimu
Pastaruoju metu pradėta tikėtis, kad J.Assange’as galėtų pasiduoti JAV. Tai jis pažadėjo padaryti, jeigu Baltieji rūmai sutrumpins kalėjimo bausmę už dokumentų „WikiLeaks“ nutekinimą kalinčiai Chelsea Manning.
Ji, anksčiau žinoma kaip kariuomenės analitikas Bradley Manningas, buvo nuteista 35 metų laisvės atėmimo bausme už didžiulio kiekio slaptų dokumentų nutekinimą. Bet buvęs JAV prezidentas Barackas Obama prieš palikdamas postą jai suteikė malonę.
Tarp Ch.Manning nutekintų konfidencialių dokumentų buvo kariuomenės bylos, susijusios su karu Irake ir Afganistane, ir diplomatinės depešos su itin tiesmukais ir kritiškais atsiliepimais apie užsienio lyderius ir pasaulio įvykius.
Toks B.Obamos žingsnis nudžiugino „WikiLeaks“ įkūrėją Julianą Assange’ą. Jo vardu „WikiLeaks“ paskelbė apie iškovotą pergalę ir padėkojo visiems, kovojusiems už Ch.Manning. Tačiau po buvusio JAV prezidento žingsnio J.Assange’as daugiau neužsiminė apie pasidavimą Vašingtonui. O Baltųjų rūmų pareigūnai griežtai atmetė bet kokias sąsajas tarp „WikiLeaks“ pažado ir B.Obamos sprendimo dėl Ch.Manning.
2013-ųjų rugpjūtį už šnipinėjimą ir kitus nusikaltimus nuteistos Ch.Manning paleidimas sukėlė nepasitenkinimo bangą tarp JAV politikų. Respublikonai pavadino šį sprendimą pavojingu precedentu, kai asmenys, sukėlę pavojų nacionaliniam saugumui, nebus laikomi atsakingais už savo nusikaltimus.