Dėl senojo ir naujojo kalendoriaus skirtumų Vasario revoliucijos
pradžia atitinka dabartinę kovo 7-ąją, o Spalio revoliucijos –
lapkritį.
Tačiau istoriografijos keblumai nustelbia kalendoriaus permainas.
1917-ieji aiškiai yra svarbūs: Rusijos švietimo ministras
Vladimiras Mendinskis juos pavadino svarbiausiu istoriniu įvykiu nuo
Kristaus prisikėlimo. Planuojamas didelis paradas. Tiktai ką iš
tikrųjų minės šiuolaikinė Rusija?
Galbūt Romanovų dinastijos žlugimą? Pirmojo pasaulinio karo
skerdynių pabaigą? Trumpą šešių mėnesių politinės laisvės
eksperimentą, vadovaujant Aleksandrui Kerenskiui? Ar negailestingų
ir beprincipių Lenino ir Trockio triumfą bei vėlesnius septyni
dešimtmečius trukusį komunistų valdymą?
Kiekviena iš šių sukakčių yra kebli. Jeigu džiaugiatės
Romanovų žlugimu, tuo pačiu besąlygiškai pripažįstate, kad jų
naudotas autokratijos, nacionalizmo ir ortodoksijos receptas vedė į
aklavietę. Jis trukdė Rusijai tapti modernia, industrializuota
šalimi su stipria viduriniąja klase ir nepriklausomomis
institucijomis. Ši padėtis pernelyg panaši daugeliui mūsų dienų
rusų, spaudžiamiems stagnuojančio ir griežto Putino režimo.
Kerenskis – irgi probleminis veikėjas. Jis kartu savo
bendražygiais reformų šalininkais gali būti kritikuojamas dėl
savo neveiksmingumo arba laikomas paprastu rūmų perversmininku. Vis
dėlto kritikuodami jų idėjas aiškiai palaikytumėte jų varžovus.
Bolševikus girti itin sunku. Pašaliečiai gali labiausiai
pabrėžti jų kraugerišką būdą. Tačiau Rusijos valdantiesiems
svarbiausia visai kas kita. Bolševikų ekonominės idėjos buvo
pragaištingos, taip pat itin egalitarinės ir puritoniškos. Šis
akcentas opus šalyje, valdomoje ypač turtingų žmonių, liūdnai
pagarsėjusių savo prabangiu gyvenimo būdu. Komunistai persekiojo
Rusijos Ortodoksų Bažnyčią (dabartinė Putino režimo ideologinę
tvirtovę). Jie taip pat tikėjo, kad reikia suteikti etninėms
mažumoms teisę vartoti savo kalbas, o ši idėja dabartinės Rusijos
požiūriu yra itin destrukcinė.
Vienas atsakymas būtų vertinti 1917-uosius neutraliai – kaip
neramų istorinį laikotarpį, kurį dera tyrinėti ir apmąstyti, o
ne triukšmingai šlovinti arba atgailauti. Būtent taip dauguma
Europos šalių vertina savo senus ir skaudžius įvykius –
pavyzdžiui, Reformaciją. Svarbiausia – ne stengtis išsiaiškinti,
kad buvo teisus, o suprasti, kas nutiko, ir pasirūpinti, kad
nebedarytume tų pačių klaidų.
Jeigu Kremliaus istoriokratai mėgintų šitaip elgtis, iškiltų
virtinė kitų problemų. Jeigu vertinsite 1917-ųjų įvykius kaip
neutralų studijų objektą, kodėl toks pats objektas negalėtų
būti Didysis teroras, Molotovo-Ribbentropo paktas, sovietinės
imperijos kūrimas po 1945 metų arba nesugebėjimas įvykdyti
destalinizacijos po diktatoriaus mirties?
Labai nepatogu, kad atsakymų į šiuos klausimus galima rasti
prie pat Kremliaus durų. Be to, jie netgi galėtų iškelti klausimų
dėl ryšių tarp sovietinės KGB ir šiuolaikinių Rusijos saugumo
tarnybų, Komunistų partijos slaptųjų fondų likimo po 1991 metų.
Gali būti keliamas klausimas, kas 1999 metais organizavo
daugiabučių namų sprogdinimus, itin parankiai įbauginusius Rusijos
gyventojus ir padėjusius anksčiau niekam nežinomam ponui Putinui
per kelis mėnesius tapti populiariausiu šalies politiku.
Galbūt lengviausias atsakymas – suversti visą kaltę
užsieniečiams. Šios linijos laikomasi neseniai dienraščio
„Komsomolskaja praveda“ paskelbtame straipsnyje, kuriame teigiama,
kad Leninas, Trockis ir kiti tebuvo klastingų ir kištis
mėgstančių (vokiečių ir britų) slaptųjų tarnybų įrankiai.
Šiam aiškinimui stinga logikos, bet jis atitinka Kremliaus
propagandos mašinos bendrąjį kursą: vaizduoti Rusiją kaip
tvirtovę, apsuptą piktavalių ir meluojančių priešų.
Na, o aš kovo 7-ąją kelsiu taurę už drąsų, nors ir
pasmerktą Kerenskį.