Premjero poste 11 metų praleidęs O.Palme buvo galinga ir abejingų nepaliekanti politinė figūra, nebijojusi kalbėti apie pasaulio neteisybes ir dėl to prisirinkusi nemažai priešų.
Tačiau labiausiai pasaulį sukrėtė jo gyvenimo pabaiga: 1986-ųjų vasario 28 dieną Stokholmo centre politiką pakirto nežinomo žudiko kulka.
Kaltininkas taip ir nebuvo rastas, bet po trijų dešimtmečių vėl sužibo viltis. Švedijos prokuratūra praėjusių metų pabaigoje pranešė atnaujinanti nužudymo tyrimą.
Byla pakliuvo į prokuroro Kristerio Peterssono, kuris prieš dešimtmetį atskleidė prekybos centre nudurtos Švedijos užsienio reikalų ministrės Annos Lindh nužudymą, rankas.
Bet užduotis – ypač sunki. Po trijų dešimtmečių daugybės įkalčių atrasti nebeįmanoma, dalis liudininkų jau mirę, o dokumentų, kuriuos reikia tirti iš naujo, – tūkstančiai puslapių.
Be to, kone kiekvienas švedas galėtų pateikti savo versiją, kodėl O.Palme buvo nužudytas.
„Šį įvykį galima palyginti su Johno F.Kennedy nužudymu. Tą dieną švedai pasikeitė. Iki tol manę, jog gyvena rojuje, politikai niekur nebesirodė be asmens sargybinių“, – teigė apie O.Palme nužudymo tyrimą knygą parašęs olandas Marcas Pennartzas.
AFP/“Scanpix“ nuotr.
Nuteisė, o po to paleido
Šaltą ir vėjuotą vasario 28-osios vakarą ilgametis šalies premjeras O.Palme su žmona ėjo iš kino teatro Stokholmo senamiestyje.
„Pora į miestą išsmuko neplanuotai, jų nelydėjo asmens sargybinis. Tai jam buvo įprasta – jis dažnai įsimaišydavo į minią arba nueidavo pavalgyti į restoraną“, – teigė M.Pennartzas.
Likus 40 minučių iki vidurnakčio O.Palme į nugarą iš arti pataikė dvi žudiko paleistos kulkos. Lisbet Palme buvo lengvai sužeista trečiuoju šūviu. Nors nusikaltimą matė keli liudininkai, nė vienas jų gerai neįsižiūrėjo į žmogžudį.
Premjeras buvo skubiai nugabentas į ligoninę, tačiau tik tam, kad būtų konstatuota jo mirtis.
Paskelbta nusikaltėlio paieška, bet teisėsaugai buvo sunku skintis kelią į tiesą. Įtariamojo apibūdinimas irgi nelabai padėjo sumažinti paieškų ratą: žudikas galėjo būti bet kuris 30–50 metų vidutinio ūgio ir sudėjimo baltaodis.
Policija apklausė daugiau kaip 10 tūkst. žmonių, o net 134 savanoriai patys nutarė prisipažinti padarę šį nusikaltimą. Visų jų kaltė buvo paneigta.
Tyrimas greitai pradėjo strigti, nes trūko ir užuominų, kuriomis galima sekti. Tačiau po dvejų metų, 1988-aisiais, policija suėmė 42 metų Christerį Petterssoną. Užkietėjęs nusikaltėlis ir narkomanas jau anksčiau buvo įkalintas už netyčinį nužudymą.
Kai premjero našlė L.Palme išsirinko Ch.Petterssoną iš policijos nuovadoje išrikiuotų vyrų būrio, atrodė, kad byla baigta.
Bet abejonių išliko, mat pareigūnai taip ir nerado nusikaltimo įrankio – pistoleto „Magnum“. Be to, buvo sunku patikėti, kad toks smulkus nusikaltėlis – ir dar toks pats socialistas kaip O.Palme – galėjo nužudyti premjerą.
Švedams reikėjo ramybės, todėl Ch.Petterssonas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir patupdytas už grotų.
Bet praėjus metams apeliacinis teismas nusprendė, kad kalėjime atsidūręs švedas yra nekaltas.
Už neteisėtą įkalinimą vyrui buvo išmokėta 55 tūkst. eurų kompensacija, kurią jis greitai ištaškė alkoholiui ir narkotikams.
Tolesni bandymai vėl patupdyti jį į kalėjimą buvo teismo sustabdyti dėl įrodymų stokos, o vis giliau į kvaišalus klimpstantis Ch.Petterssonas 2004 m. mirė dėl smūgio į galvą, kurį tikriausiai patyrė griūdamas.
Pašėlusios sąmokslo teorijos
Po pagrindinio įtariamojo mirties O.Palme nužudymo tyrimas visai sustojo. Tiesa, dėl aktyvios kovos už socialinę lygybę politikas visame pasaulyje buvo įgijęs priešų, kurie galbūt troško jo mirties.
Ypač nemėgstamas O.Palme buvo Pietų Afrikos Respublikoje, nes viešai kovojo prieš apartheido režimą.
Likus savaitei iki mirties O.Palme Stokholme surengė prieš apartheidą nukreiptą konferenciją, kurioje žymūs dalyviai svarstė, kad juodaodžių ir baltaodžių atskyrimo sistemą reikia išrauti su šaknimis.
Gandai, kad prie premjero mirties nagus prikišo Pietų Afrikos Respublika, sklandė ilgus metus.Bet išsamus tyrimas nepateisino Stokholmo vilčių rasti įrodymų.
Švedijos tyrėjai tyrė ir kitas versijas. Svarstyta, kad nusikaltimą galėjo suorganizuoti 9-ajame dešimtmetyje prieglobstį šalyje gavę kurdų teroristai.
Bet ir ši teorija nepasitvirtino. Be to, Stokholmui įtarimų sukėlė pernelyg uolus Turkijos noras suversti kaltę Kurdistano darbininkų partijai.
Kuo daugiau laiko prabėgo nuo žmogžudystės, tuo keistesnės sąmokslo teorijos kurstė švedų vaizduotę. Dėl O.Palme mirties kaltinti kraštutinių dešiniųjų pažiūrų policininkai, masonų ložė ir indai, kuriems Švedija pardavė ginklų.
Išdavė žudiko vardą
Viena teorija, iki šiol masinanti tyrėjus, teigia, kad O.Palme galėjo tapti slapto karo tarp Jugoslavijos ir iš jos pabėgusių nusikaltėlių auka.
Belgradas nesibodėjo paskui „priešus emigracijoje“ siųsti savo slaptosios policijos UDBA smogikų. O radikalūs emigrantai nevengė atsakyti tuo pačiu, tad teroro aktai krėtė šalis, į kurias buvo pabėgę jugoslavai, tarp jų ir Švediją.
Kad Jugoslavija galėjo prikišti ranką prie premjero žūties, prabilta 2011 metais, kai buvęs UDBA žvalgybininkas Vinko Sindičičius pareiškė, kad jo tarnyba suorganizavo O.Palme nužudymą.
Belgradas manė, kad premjeras per švelnus teroristams, tad jo žūtis esą būtų privertusi Švedijos vyriausybę užgniaužti kroatus, kurie būtų viešai apkaltinti dėl žmogžudystės.
V.Sindičičius net įvardijo tariamą žudiką – Ivo D., kuris 2011 metais dar gyveno Kroatijoje, ir pareiškė, kad ginklas į Švediją buvo slapta atgabentas iš JAV.
Tokia istorija veikiau priminė veiksmo filmo siužetą, bet V.Sindičičiaus žodžiais galima ir patikėti.
Mat jis pats dėl UDBA užsakyto pasikėsinimo į kroatą dešimtmetį praleido Škotijos kalėjime.
Tad, kaip tvirtina apžvalgininkai, O.Palme nužudymą iš naujo pradėjusiems tirti prokurorams nepakenktų dar kartą pasikalbėti su V.Sindičičiumi.