Tik Lenkijos vidaus politikos
aktualijos bei praeities nesutarimai tarp tuometinės valdančios
D.Tusko daugumos bei opozicijoje buvusios, o dabar valdančiosios J.
Kaczynskio partijos, gali paaiškinti paradoksalią padėtį, kai ES
šalies vyriausybė nenori paremti savo šalies piliečio
kandidatūros į svarbiausios ES institucijos vadovo poziciją. Tiesa,
tikėtina, kad ši intriga apsiribos tuo, kaip Lenkijos valdantieji
tvarkysis su pralaimėjimu.
ES šalių vidaus politika bus tas „dramblys kambaryje“ kai
bus svarstomas kitas šios savaitės EVT darbotvarkės klausimas,
apibūdinamas kaip „diskusija dėl ES ateities“.
Pagrindinė šios
diskusijos priežastis – poreikis apgalvoti ES ateitį iš jos
traukiantis svarbiai, bet visą narystės laikotarpį sudėtinga
partnere vadintai Jungtinei Karalystei.
Bet ne tik JK pasitraukimas, o
ir dar kelios priežastys motyvuoja ES ir jos valstybių vadovus
grįžti prie ES ateities aptarimo. Tai – nerimas, kad JK pavyzdžiu
gali pasekti kai kurios kitos ES šalys (pvz. Prancūzija), galimo
euro zonos, pabėgėlių ar saugumo ES kaimynystėje krizių
sustiprėjimo išbandymas ES bendradarbiavimo praktikoms ir naujos JAV
administracijos požiūris į transatlantinę bendriją ir Europos
integraciją.
Kaip įprasta ES politikoje, politiniai poreikiai
derinami su simbolika, nes šios savaitės EVT taps ir pasirengimu
kovo 25 dieną numatytam Romos sutarties 60-mečio minėjimui, kurio
metu tikimasi priimti ES ateities scenarijams skirtą deklaraciją.
Gaires diskusijai dėl ES ateities suskubo pateikti Europos
Komisija, praėjusią savaitę paskelbusi galimiems ES raidos
scenarijams skirtą baltąją knygą.
Joje pristatyti penki ES raidos
scenarijai jau buvo detaliai viešai apsvarstyti, tad toliau bus
apsiribota keliais pastebėjimais apie tai, ką siūlo Komisija ir kas
lems, kaip tie siūlymai gali būti realizuoti praktiškai.
Nepaisant deklaruojamo neutralaus, galima sakyti, ekspertinio
scenarijų pristatymo pobūdžio, jų aprašyme lengvai pastebimas
politinis dokumento pobūdis, kurį dar galima apibūdinti kaip
matymą to, ką nori matyti.
Arba mėginimą skaitantiems įteigti
tai, ką nori matyti Komisija. Pavyzdžiui, iš antrojo scenarijaus
(„tik vieninga rinka“) aprašymo nesunku pastebėti, kad teksto
autoriai radikaliai pakoreguoja vieningos rinkos sampratą ir vietoje
tradicinių „keturių laisvių“ (laisvo prekių, paslaugų,
žmonių ir kapitalo judėjimo tarp ES šalių) apriboja ją iš
esmės laisva prekyba ir kapitalo judėjimu.
Laisvo žmonių judėjimo
ir paslaugų teikimo atsisakoma remiantis nepagrįsta prielaida, kad
administracinės naštos mažinimas atvestų į diskriminacinių
ribojimų atkūrimą. O tada atitinkamai pristatomos ir fragmentacijos
šiose srityse pasekmės.
Beje, net jei ES pavirstų tik muitų
sąjunga, ji vis tiek galėtų derėtis dėl naujų laisvos prekybos
sutarčių su kitom PPO narėm, tačiau ir tokia galimybė šiame
scenarijuje atmetama.
Jei būtų laikomasi scenarijaus pavadinimo, jis
turėtų būti ne apie galimą fragmentaciją, o apie labiau sutelktas
pastangas toliau šalinti kliūtis „keturioms laisvėms“. O jei
būtų laikomasi scenarijaus aprašymo, jam tinkantis pavadinimas
būtų „Brexit domino“ arba „dezintegracijos scenarijus“, bet
turbūt politiškai tai būtų pernelyg provokuojantis pasirinkimas ir
netiktų Europos Komisijai „prie institucinio veido“.
Daugeliui patraukliai turėtų atrodyti ketvirtasis scenarijus
„daryti mažiau, bet efektyviau“. Tačiau ligšiolinė ES istorija
rodo, kad jis menkai tikėtinas.
Jei ES iš tiesų nuosekliai dirbtų
tose srityse, kuriose kolektyvinis valstybių narių veiksmas sukuria
pridėtinę vertę ir nesikištų ten, kur jos įsikišimas sukuria
daugiau neigiamų pasekmių, nei teigiamų, neegzistuotų bendroji
žemės ūkio politika, o būtų daug daugiau padaryta plėtojant
transporto ar energetikos infrastruktūrą, jungiančią valstybes
nares, ar bendrai saugant išorės sienas ir tvarkantis su
tarptautiniu nusikalstamumu.
Tačiau tiek ES, tiek ir pačių šalių
vidaus politika yra nuolatinių kompromisų rezultatas, kuris dažnai
nėra efektyviausias bendrų ar nacionalinių problemų sprendimo
požiūriu. Politinių kompromisų logika dažnai neatitinka
efektyvumo logikos.
Penktasis scenarijus „daryti kartu daug daugiau“ yra
mažiausiai tikėtinas, nes radikaliam ES valstybių žingsniui link
federalizacijos nėra sąlygų. Atrodo, kad jis pristatomas tik tam,
kad būtų galima iš karto eiti prie kompromisinio trečiojo
scenarijaus – „tie, kas nori kartu daryti daugiau, daro
daugiau“, dar vadinamu „skirtingų greičių Europa“.
Tačiau ir
šiuo atveju kyla klausimas – kodėl dabar dalis ES valstybių
narių turėtų norėti ir galėti susitarti dėl naujų integracijos
projektų tokiose srityse, kaip gynyba, vidaus tvarka, mokesčiai ar
socialinė politika, jei iki šiol joms nepavyko to padaryti.
Tiksliau, pavyko kai kuriose srityse – eurą naudoja 19 iš 28 ES
šalių, taip pat tik dalis šalių dalyvauja Šengeno erdvėje bei
kai kuriuose kituose su vidaus rinka nesusijusiuose integracijos
projektuose.
Tad viena vertus, šis scenarijus nėra naujas ir praktiškai
realizuojamas jau 25 metus, t.y nuo Mastrichto sutarties pasirašymo
ir vėliau pradėjus naudoti Amsterdamo sutartimi įtvirtintą
glaudesnio bendradarbiavimo galimybę. Beje, sunku suprasti Višegrado
šalių kritiką tokiam scenarijui, nes ir jų grupėje jau egzistuoja
skirtingų greičių Europa – Slovakija yra euro zonos narė, o
kitos trys šalys – ne ir neketina įsivesti euro.
Be to,
pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybė pastaraisiais mėnesiais ne kartą
viešai išreiškė paramą glaudesniam ES valstybių
bendradarbiavimui gynybos srityje. Iš tiesų, pasikeitusi saugumo
situacija ir naujos JAV administracijos užsienio politika gali stumti
link glaudesnio bendradarbiavimo tarp dalies ar visų ES šalių
gynybos srityje, nors išlieka klausimų dėl tokio projekto
suderinamumo su NATO veikla.
Kita vertus, dėl ES šalių ekonominių skirtumų ir
nacionalinių politikų įvairovės glaudesnis bendradarbiavimas
mokesčių ar socialinės politikos srityse, perduodant daugiau galių
ES, yra menkai tikėtinas. Juk jau ne vienerius metus tęsiasi
diskusijos tarp 11 ES valstybių narių (net ne visų euro zonos
šalių) dėl bendro finansinių sandorių mokesčio įvedimo, tačiau
net ir joms dėl to nepavyko susitarti. Nepaisant prieš keletą
dienų Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos vadovų
išsakytos paramos skirtingų greičių scenarijui, jis kol kas atrodo
panašesnis į iniciatyvos rodymą matomumo vardan vidaus politikos
tikslais ar derybinio spaudimo priemonę, kuri galbūt suveiktų
įtikinant integracijos skeptikus, pirmiausia, Višegrado šalis,
pritarti gilesnei integracijai tarp visų ES šalių.
Tad labiausiai tikėtinas lieka pirmasis scenarijus –
ligšiolinio kapanojimosi tąsa. Beje, ir šios savaitės EVT išvadų
juodraštis tradiciškai aptaria tolesnio vieningos rinkos kūrimo,
prekybos susitarimų, migracijos srautų valdymo bei bankų sąjungos
klausimus. Galbūt dėl išorės įvykių spaudimo bendrai spręsti
bendras problemas bus pajudėta link glaudesnio bendradarbiavimo, pvz.
gynybos ir saugumo srityje, tačiau šį judėjimą labiausiai ribos
šalių vidaus politika ir nacionalinių interesų skirtumai. O bet
kokių naujų susitarimų dėl integracijos perspektyva taps
aiškesnė tik po šių metų nacionalinių rinkimų Olandijoje,
Prancūzijoje ir Vokietijoje.