Daugiausiai nerimo kelia karinės pratybos „Zapad 2017“,
rugsėjo pradžioje prasidėsiančios Rusijos vakaruose ir
Baltarusijoje. Ankstesnės jų versijos gerokai patampė nervus: per
„Zapad 2009“ buvo repetuojama invazija į Baltijos šalis – neva
reaguojant į „nacionalistų“ ataką prieš Baltarusiją. Tąsyk
pratybas vainikavo branduolinio smūgio Varšuvai imitacija.
Nuo to laiko Vakarų šalių žvalgybos tarnybas dažnai
netikėtai užklupdavo iš anksto neskelbtos pratybos, kuriose
dalyvaudavo iki 100 tūkst. karių. Artėjantiems manevrams užsakyta
daugiau kaip 4 tūkst. geležinkelio vagonų – gerokai daugiau negu
reikia.
Rusija gali netgi pasinaudoti „Zapad 2017“ kaip priemone
patikrinti savo pagrindinę strateginę prielaidą: kad jos „raketų
kupolas“ suteikia pranašumą prieš kaimynes Baltijos jūros
regione.
Ukraina irgi nepatenkinta. Jeigu dalis Rusijos pajėgų po
pratybų pasiliks Baltarusijoje, kariuomenės planuotojai Kijeve
turės perkelti dalį savo negausių išteklių iš šalies rytinės
dalies saugoti menkai ginamo šiaurinio fronto.
Vis dėlto šios pratybos nepopuliarios ir Baltarusijoje, kurios
santykiai su Rusija pastaruoju metu buvo atvėsę. Kremlius įtūžo,
kai Minsko vyriausybė įvedė bevizį režimą Vakarų šalių
piliečiams. Maskva sugriežtino toną, reikalaudama nedelsiant
apmokėti 550 mln. JAV dolerių skolą už dujas. Na, o Baltarusijos
diktatorius Aleksandras Lukašenka dabar reikalauja, kad „Zapad
2017“ būtų atviros NATO stebėtojams.
Taip pat daugėja ženklų, bylojančių apie Rusijos vaidmenį
aktyvėjančioje Baltarusijos vidaus politikoje. Neseniai prasidėjo
neramumų banga, žmonėms protestuojant prieš naują įstatymą,
numatantį mokestį už „dykaduoniavimą“ trumpiau negu šešis
mėnesius per metus dirbantiems asmenims. Jie buvo įpareigoti per
metus sumokėti 250 dolerių, nors vidutinis atlyginimas šalyje –
tik 380 dolerių per mėnesį.
Šis žingsnis, dvelkiantis sovietinių laikų persekiojimais,
turi apsunkinti gyvenimą opozicijai ir pilietinės visuomenės
aktyvistams, daugiausiai neturintiems nuolatinio darbo.
Ponas Lukašenka šio įsako vykdymą atidėjo, bet jis įžiebė
protestus, kurių kulminacija buvo didelė (pagal Baltarusijos
standartus) „Laisvės dienos“ demonstracija kovo 25-ąją, minint
trumpo Baltarusijos ikisovietinio valstybingumo 99-ąsias metines.
Daugybė žmonių buvo suimti.
Visgi tai nėra vien opozicijos protestai prieš autokratinę
vyriausybę – paveikslas daug sudėtingesnis. Baltarusijos valdžia
tvirtina atskleidusi Vakarų šalių remiamą Ukrainos
ultranacionalistų sąmokslą surengti sukilimą, panašų į Maidano
įvykius. Šie teiginiai atrodo mažai įtikinami. Daugelis
apžvalgininkų taip pat laikosi nuomonės, kad dalis neva
prodemokratiškos opozicijos yra Kremliaus marionetės.
Tai sunku įrodyti, bet aiškesnis Rusijos įtakos ženklas –
gausėjančios sukarintos „kazokų“ grupės. Jų finansavimo
šaltiniai ir orientacija – labai neaiškūs. Šios grupės tvirtina
esančios „patriotinės“, bet ką tai reiškia – nežinia.
Amerikiečių analitiko Paulo Goble’o nuomone, rusų žvalgybos
pareigūnai apsimetinėja radikaliaisiais baltarusių nacionalistais,
siekdami pakurstyti sumaištį. Be to, ponas Lukašenka menkai
kontroliuoja savo paties jėgos struktūras, į kurias gali būti
gausiai infiltravęsi Rusijos agentai.
Aišku, kad šį katilą maišo Kremlius. Apžvalgininkas
Michailas Demurinas neseniai išreiškė mintį, kad Vakarai mėgina
nuvilioti Baltarusiją toliau nuo Kremliaus „strateginės
orbitos“. Jis tvirtino, kad Vakarai pastaruosius 25 metus stengėsi
„performatuoti“ baltarusių smegenis, surezgę šimtų Amerikos ir
Europos remiamų projektų tinklą; panaši taktika esą jau buvo
panaudota Ukrainai „nulaužti“.
Žmonėms, iš tikrųjų dalyvaujantiems smarkiai išsklaidytose
ir kukliose Vakarų šalių pastangose skatinti demokratiją
Baltarusijoje, tokie pareiškimai gali pasirodyti malonūs. Tačiau
mėginimai sukurti grėsmingą Vakarų įvaizdį gali būti pirmasis
žingsnis, būtinas priverstinei Rusijos intervencijai pateisinti.
Taigi, stebėkite šį regioną.