Tuo įsitikinęs vienas iš žymiausių pasaulio šachmatininkų bei Rusijos opozicijos atstovų Garis Kasparovas. Interviu lrytui.lt jis teigė, kad savaitgalį Rusiją sudrebinę protestai – kokybiškai naujas reiškinys ir išties rimtas iššūkis režimui.
Su šiuo iššūkiu režimas, pasak G.Kasparovo, tvarkysis pačiais brutaliausiai metodais, tačiau tai jam nepadės – priešingai, tik dar labiau blogins padėtį. Dar blogesnėje padėtyje, pasak pašnekovo – Baltarusijos valdovas Aliaksandras Lukašenka, kurį dar greičiau, nei protestuotojai, nušluoti gali pats Kremlius.
– Ar laikotės pažado nebedalyvauti tiesioginėje politikoje? Juk matyti, kad aktyviai reiškiatės viešojoje erdvėje, komentuojate tarptautinius ir Rusijos procesus bei įvykius.
– Dabar bene daugiausiai rūpinuosi šachmatų sporto plėtra visame pasaulyje. Po to, kai Kremliaus ir jo sąjungininkų buvau išstumtas iš kovos dėl Pasaulio šachmatų federacijos vadovo posto, tapo aišku, kad ta federacija tokio darbo negalės ir nenorės daryti.
Sekite lrytas.lt pasaulio naujienas „Facebook“!
Štai ir į Lietuvą dabar atvykau dėl to, kad savaitgalį čia vyko jau tradicinis mano fondo globojamas kasmetinis turnyras. Jau galvojame apie tai, kad kitąmet jis bus didesnis, vasarą dar surengsime stovyklą vaikams.
Esu labai patenkintas šia savo veikla. Tai – grynas menas su gera energetika.
Na, o pagrindinė „politinė“ mano veikla – publicistika ir vieši ekspertiniai komentarai anglakalbėje viešojoje erdvėje, teisingiau – Vakarų pasaulyje. Stengiuosi, kiek įmanoma, prisidėti prie to, kad ten vis labiau būtų suprantamas ir girdimas Rusijos opozicijos balsas.
Tačiau naujasis JAV prezidentas D.Trumpas, žinoma, padarė žymiai daugiau, nei aš. Teisingiau, visą pagrindinį darbą nuveikė pats V.Putinas. Juk būtent Rusijos grėsmė ir poveikis Amerikos ir apskritai Vakarų demokratijoms dabar ir yra viena iš pagrindinių, jei ne pagrindinė tema Vakaruose anapus ir šiapus Atlanto.
Matau ir jaučiu, kaip smarkiai keičiasi dominantė, pagrindinė tendencija. Dar visai neseniai dauguma vakariečių, net ir pripažindami, jog Rusija yra pavojinga diktatūrinė valstybė, dažniausiai modavo ranka: „Tai toli, mūsų tai neliečia – galbūt tik jus“.
Pavyzdžiui, visai neseniai, galima sakyti, ką tik – 2015 m. – dalyvavau JAV televizijos HBO laidoje. Tai – lengvo pobūdžio, pramoginė laida, kurios vedėjas leidžia sau juokauti apie viską ir kartu labai gerai atspindi visuomenėje tvyrančias nuotaikas.
Taigi, tas vedėjas metė man tokią frazę „Pažadinkite mane, kai V.Putinas užims Lenkiją“. Aš atšoviau, kad tai – ne visai vykęs pokštas. Mat taip jau yra buvę, kai vienas diktatorius užėmė Lenkiją ir mes žinome, kuo viskas baigėsi.
O dabar toje laidoje pasakyčiau, ką jau esu parašęs savo „Twitter“ paskyroje – V.Putinas aplenkė Lenkiją ir iš karto užėmė Viskonsiną.
Taigi, tas klausimas nustojo būti teorinis. Visi, kurie kritikavo mano knygą „Ateina žiema“ už tai, kad ji esą prieš buvusią JAV administraciją ar išpūsta, dabar jau klausinėja patarimų. Pradedama suprasti, kad Rusija yra globalinė geopolitinė grėsmė
Galima sakyti, kad tokie pokyčiai vyksta visuose aukštuose – nuo eilinių piliečių iki politinio elito. Panašu, kad jie keičiasi būtent daugumos nuomonė, vyksta plataus mąsto, giluminis ir nebeatšaukiamas procesas.
– Tačiau ar jūs ne per drąsiai tai teigiate? Juk net jei išties vyksta tokie tektoniniai lūžiai, svarbiausia, kad jie virstų realia, nuoseklia, bendrai vykdoma Rusijos režimo spaudimo, dusinimo ir galbūt net griovimo politika.
Bet juk realių galimybių, kad Vakarai išties imsis tokios politikos labai nedaug – ar jūs manote kitaip?
– Taip, nuomonės, pažiūrų pasikeitimas – toli gražu dar ne viskas ir tikrai nereiškia, kad virs darbais tikrovėje. Tačiau aš vis dėlto manau, kad šioji bendra tendencija vystysis toliau ir vis viena virs realia antiputiniška politika.
Tik klausimas – kaip greitai ir kokia kaina. Juk kuo ilgiau Vakaruose bus delsiama, tuo vėliau bet kokio ryžtingesnio veiksmo kaina bus didesnė.
Pagrindinės kliūtys Vakarų ryžtui ir susitelkimui bei pagrindiniai Kremliaus atramos stulpai Vakaruose – didžiuliai komerciniai ir politiniai dalies Vakarų verslo ir politikos elito interesai Rusijoje ir bendras biznis su ja.
Kita problema – radikalizmo ir populizmo banga Vakaruose. Tačiau aš manau, kad ji, nors ir pamažu, slūgsta. Įdomiausia, kad pagrindinė priežastis – toji banga, panašu, gesina pati save.
D.Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose, tapusi ryškiausia to radikaliojo populizmo pergale, atrodo, suveikė, kaip šaltas dušas, paskatino daugelį Vakaruose ir atsikvošėti, ir susitelkti. Tai regime ne tik pačioje Amerikoje, bet ir Europoje.
Radikalų pralaimėjimas Nyderlanduose, manau, yra pirmasis šio reiškinio požymis. Matome, kad Prancūzijoje svyruoja didžiausios Kremliaus vilties M.Le Pen pozicijos.
Taigi, europiečiai pradėjo atidžiai įsižiūrėti į prekes politinio prekybos centro lentynose, ant kurių parašyta „tradicinės politikos alternatyva“.
Kartoju – manau, kad Vakaruose pamažu įsivyrauja supratimas, kad V.Putinas ir jo režimas kariauja jau atvirą karą su Vakarais. Ir kariaus toliau, nesustos, nes tai – vienintelis jo gyvybės šaltinis.
– Bet ar dabar Vakaruose kilęs triukšmas dėl „Rusijos kišimosi“, „Rusijos įtakos“, „netikrų naujienų“ nėra tik politinės mados dalykas, įrankis, politikų naudojamas vidaus tarpusavio kovose ir savo atsakomybei dėl įvairių vidaus problemų sumažinti?
Ar dabar ant kiekvieno kampo linksniuojami Kremliaus visagalybė, sugebėjimas netgi nulemti politinius procesus didžiausiose Vakarų valstybėse nėra išpūsti? Ar tai nėra panašiau į politinius lozungus, kurie tampa naujais išties reikalingo dalyko – realios, adekvačios ir apgalvotos politikos – surogatais?
– Taip, su tuo, kad tai galima vadinti politine mada, sutinku. Ypač, kai matai, kad dabar garsiausiai apie tai šaukia tie, kurie dar visai neseniai elgėsi visiškai priešingai.
Pavyzdžiui, dabar tiesiog smagu stebėti, kaip 180 laipsnių kampu savo poziciją dėl Rusijos ir jos grėsmės pakeitė tos Amerikos žiniasklaidos priemonės ir politikai, kurie anksčiau palaikė B.Obamos administraciją bei jos Rusijos „perkrovimo“ politiką bei H.Clinton.
Na, ir ačiū Dievui! Na ir kas, kad tai politinis vajus? Svarbiausia, kad jis formuoja politinį konsensusą nuo kairės iki dešinės – kaip Amerikoje, taip ir Europoje.
Taip, galima sakyti, kad V.Putinas ir jo režimas patys savaime neturi kažkokios ypatingos galios, potencialo ir sugebėjimų. Tačiau svarbiausia ir yra tai, kad Kremliaus galia yra atvirkščiai proporcinga Vakarų politinio elito silpnumui, neryžtingumui ir susiskaldymui.
O tai, kad Vakarų politinis elitas būtent toks ir yra pastaraisiais metais – daugiau, nei akivaizdu.
Juolab, kad Kremlius meta didžiulius pinigus ir pastangas nupirkti ar kitais būdais paveikti ne visą tą elitą ar Vakarų visuomenę, o tam tikras labiausiai paveikias jų dalis, kurios gali būti ir labai nedidelės.
Būtent į tuos taikinius ir nukreipiami tiek milžiniški pinigų srautai, tiek propagandinės priemonės, kurios, palyginus su sovietiniais laikais, yra žymiai efektyvesnės. Juk sovietinė propaganda buvo statoma ant tvirto ideologinio pamato, turėjo aiškius kontūrus.
O dabar Kremlius gali naudoti tiek kairės, tiek dešinės šūkius ar paprasčiausią dezinformaciją, skirtą vien tam, kad žmonės apskritai pradėtų nebetikėti niekuo. Toks ir yra Kremliaus tikslas – tiesiog kuo labiau destabilizuoti padėtį, naudojantis visais įmanomais būdais.
O tai, kad Vakaruose yra tokia vidaus poliarizacija, o vienos ar kitos lemiamos kovos svarstyklės svyruoja tai į vieną, tai į kitą pusę ir visiškai nėra aišku, kas galutinai nusvers – ideali padėtis tokiai destabilizacijai.
JAV prezidento rinkimai – tiesiog chrestomatinis pavyzdys. Čia Kremliui užteko tik vieno – tačiau paskutinio ir lemiamo – lašo į vieną iš taurių ant tokių svarstyklių.
– Bet toje pačioje Amerikoje nemažai abejojančių, ar ir tas lašas tikrai suvaidino tokį lemiamą vaidmenį ir ar absoliučiai visko nepadarė patys Amerikos politikai ir specialiosios tarnybos, grubiausiu būdu skandinę vieni kitus ir tebesiriejantys tarpusavyje – netgi aršiau, nei anksčiau.
Be to, teigiama, jog pati H.Clinton buvo tiesiog tokia prasta ir taip amerikiečių nemėgiama kandidatė, kad ieškoti kokių nors kitų „pagrindinių“ kaltininkų dėl jos pralaimėjimo – tiesiog nesusipratimas.
– Taip, tos vidaus rietenos, kurios gali tęstis visą D.Trumpo kadenciją ar net virsti prezidento apkalta – paties Amerikos politinio elito ir visuomenės problema. Žiūrėkit, naujoji administracija vis dar taip ir nesuformuota. Būtent tokia padėtis ir yra naudingiausias dalykas Rusijos režimui, didžiausias jo laimėjimas – net jei jis nebūtų dėjęs tam nė mažiausių pastangų.
Tačiau, kartoju, svarbiausia – kad, atrodo, bus iki galo einama rusiškais pėdsakais rinkimuose, o tie pėdsakai ir dabar yra akivaizdūs.
– Pagrindinis šių dienų įvykis pačioje Rusijoje – savaitgalį įvykę masiniai protestai, neregėti nuo tų, kurie dar prieš pusę dešimtmečio buvo rimtai išgąsdinę Kremlių.
Vieni laikosi nuomonės, kad tie protestai vis viena nieko bloga valdžiai nežada, nes didžioji dalis elito vis viena liks su ja, o kone absoliuti dauguma visuomenės ir toliau skendės apatijoje. Kiti tvirtina, kad tai – tektoninis lūžis, signalizuojantis apie režimo pabaigos pradžią. Ką manote jūs?
– Tokie režimai, kaip dabartinis Rusijoje, gyvuoja tol, kol juos palaiko visos politikos, verslo ir jėgos struktūrų elito grupuotės – bent jau pagrindinės.
Istorija rodo, kad nuo tada, kai toms grupuotėms palaikyti režimą pasidaro per sunku, per nuostolinga, ar per rizikinga, konstrukcija pradeda byrėti – ir tai gali įvykti labai greitai ir netgi netikėtai. Dažniausiai pagrindinė priežastis būna koks nors išorės pralaimėjimas, fiasko tarptautinėje arenoje.
Juk po to, kai Sovietų sąjunga turėjo išvesti savo kariuomenę iš Afganistano, visiems tapo aišku, jog tai ženklas, kad imperija nebeturi ankstesnės galios. Ir po to ji greitai subyrėjo. Prieš kelerius metus V.Putiną supantis elitas nejautė jokio išorės spaudimo ar diskomforto. Nei JAV, nei kitos Vakarų galybės nevykdė jokios politikos, nukreiptos būtent prieš režimą, kaip tokį.
Iki šiol V.Putino režimas gana sėkmingai galėjo leistis ne tik į vis naujas karines avantiūras, bet net ir žudyti pagrindinius konkurentus ar neparankius asmenis užsienyje. Tuo oligarchiniam ir specialiųjų tarnybų isteblišmentui buvo demonstruojama, kad vadas – visagalis ir nepažeidžiamas.
Tačiau būtent tai, kad dabartinis režimas, skirtingai, nei sovietinis – personalinė diktatūra ir yra pagrindinė jo silpnybė. Kiekviena nesėkmė bus smūgis pirmiausia pagrindiniam asmeniui, o aplink jį esančiam elitui bus lengviau bėgti iš laivo.
O padėtis, kaip minėjau, keičiasi. Vakarų rankose – didžiulis ginklų režimui galutinai išklibinti, arsenalas. Vien jau atjungimas nuo finansinės sistemos SWIFT būtų kone mirtinu smūgiu. Juk, kaip matome, režimas skaudžiai kenčia net nuo dabartinių Vakarų sankcijų, kurios pačios savaime yra gana švelnios.
Žinoma, Vakarams bus sunku iš savo kūno operuoti taip į jį įaugusį ir tokį didelį naviką, kaip juodi Rusijos režimo pinigai. Tačiau juk tai vėžinis navikas. Taigi, aš įsitikinęs, jog tai – tik laiko klausimas.
O lyg iš po žemių vėl atsiradęs „apačių“ protestas – tik vienas iš tolesnės erozijos faktorių. Žinoma, jis labai svarbus. Juk tam, kad V.Putinas užgniaužtų šį procesą, jis turi tik dvi išeitis, kurias ir naudos vienu metu. Pirmoji – gesinti jį kuo brutalesnėmis priemonėmis. Tai ir yra nedelsiant daroma.
Antroji – ieškoti vis naujų karinių avantiūrų ir „pergalių“. Jis tiesiog negali sustoti. O tai vėlgi didins priešiškumą su Vakarais ir stiprins jų motyvaciją pagaliau susitelkti ir imtis rimtų priemonių prieš režimą.
O apie pačius savaitgalį vykusius protestus aš galu tik konstatuoti, kad tai – labai rimtas signalas, galbūt net išties tektoninis lūžis.
Pirma – tai visa Rusija, daugybė miestų, net tik Maskva ir Sankt Peterburgas. Antra – netgi be vienos konkrečios priežasties, o prieš kelerius metus buvo protestuojama būtent prieš V.Putino „išrinkimą“ į prezidentus. Trečia, visa tai vyksta po didžiulės imperinės karštligės, karo Ukrainoje ir Krymo aneksijos, euforijos dėl „visuotinio prezidento palaikymo“ fone.
Ketvirta – protesto socialinis veidas yra kokybiškai naujas. Priekinėse eilėse – jaunimas. Kai kurie žmonės tokie jauni, kad net nematė V.Putino valdymo pradžios. Senoji opozicija, visos tos įprastos partijos, kurios tapo sistemos dalimi – nurašytos, nueina nuo arenos.
A.Navalnas, tapęs iš esmės vieninteliu opozicijos lyderiu, dabar laimi prieš režimą, kuris bandė jį suvilioti, integruoti taip, kaip kitus, šantažuoti ir gąsdinti. Kaip bus toliau, žiūrėsim, duok Dieve, kad režimas nesigriebtų pačių brutaliausių priemonių prieš A.Navalną. Bet kokiu atveju, matyti, kad protestas visuomenėje yra ir jo nebeužgesinsi.
–Toks pats siurprizas tomis pačiomis dienomis ir V.Putino kaimynui bei sąjungininkui, Baltarusijos diktatoriui A.Lukašenkai. Kaip manote, V.Putinas jį gelbės?
– Manau, kad V.Putinas labai rimtai svarsto Baltarusijos aneksijos scenarijų, jei protestai net rimtai įsisiūbuos ir jis matys, kad A.Lukašenka nebesusitvarko. Taip jis nušauna iš karto du zuikius – pats užgniaužia dar vieną „spalvotųjų revoliucijų maro“ bangą ir laimi dar vieną didelę užsienio „pergalę“.
Pavyzdžiui, Ukrainoje siekti dar vienos tokios „pergalės“ – pernelyg rizikinga. Ukrainos armija duos per nagus. O štai Baltarusija – labai viliojantis variantas.
Bet kokiu atveju, V.Putinui ir Kremliui žūtbūt reikia kokių nors ekstraordinarių veiksmų. Kuo greičiau. Teisingiau – dabar.
