Vaizdas, kai ryšulių nešikų karavanai perpildo siaurą perėjimą tarp vielos pinučių ir metalinių tvorų, slegiantis. Šimtai skuba į priekį vėjuotą rytą, jų nugaros palinkusios nuo sunkių ryšulių.
Tarp šių žmonių daugiausia storais drabužiais apsirengusių ir skareles ryšinčių moterų – jos sunkiai kvėpuoja dėl slegiančios krovinio naštos.
Belieka pora metrų į kalną iki transporto mazgo punkto, sienos perėjimo kinų kvartale tarp Maroko ir Ispanijos eksklavo – autonominio Meliljos miesto.
Kai viena sena moteris praranda pusiausvyrą, jos sunkus ryšulys nukrinta ant žemės. Už jos užkliūva kitos, ji tampa nešulių vilkstinės trukdžiu.
„Leiskite man atsistoti! Praeikite!“ – prašo moteris.
Ji apčiupinėja savo akinius raginiais rėmeliais, paima virvę ir mėgina pakelti ryšulį.
Kitos toliau sunkiai žingsniuoja, be pašalinių moteris tikrai nebepakels savo ryšulio. Aimanuodama ir prašydama pagalbos ji tvirtai įsikimba į vyriškį, kuris stengiasi išsilaisvinti iš jos rankų.
Prišoka du kiti vyriškiai ir ant Halimos nugaros vėl užkelia ryšulį. Ir ji, sliūkindama mažais žingsneliais, dingsta minioje.
Taip atrodo šių moterų, kurios gabena milžiniškus krovinius iš Afrikoje esančio Ispanijos autonominio miesto Meliljos per sieną į Maroką, kasdienybė. Jos pramintos moterimis mulėmis.
Išlaiko savo šeimas
„90 kilogramų“, – apie krovinį „Der Stern“ pasakojo Halima Rouizzi per atokvėpį jau antros kelionės per vieną dieną metu.
Ji pritūpusi šalia savo naujojo ryšulio, prikimšto elektronikos dalių ir įvynioto į plastikinę plėvelę. 90 kilogramų – tiek sveria antrasis H.Rouizzi nešulys.
Ši 55-erių smulkutė moteris plonytėmis kojomis, kurios veidas išvagotas gyvenimo negandų ir vargų paženklintomis giliomis raukšlėmis, yra berberė. Berberai – Šiaurės Afrikos tautų grupė.
Ji kilusi iš Rifo kalnų vietovės, dabar gyvena Šiaurės Rytų Maroko mieste Nadore, kuris yra 10 kilometrų nuo Meliljos.
Šešių asmenų šeimą išlaikanti H.Rouizzi sako esanti laiminga, kad gali dirbti. Bet juk jai tenka ant savo nugaros pėsčiomis nešti 90 kilogramų ryšulį, sveriantį daugiau nei masyvi skalbyklė.
Minios pešasi dėl darbo
Ji – tik viena iš tūkstančių Maroko moterų ir vyrų, kurie tarsi vergai tempia prekių prigrūstą ryšulį nuo Ispanijos sienos pusės į savo tėvynę. Gurguolės traukia per specialiai tam tikslui įrengtas perėjas ir pasienio užkardas.
Daugelis dėl tokios baudžiavos valandų valandas stovi eilėje, kai kurie mušasi, kad tik gautų nešti ryšulius.
Tvarka rūpinasi Ispanijos viešojo saugumo tarnybos valdininkai. Iš šios prekybos milijonus uždirba „užkulisiniai žaidėjai“.
Tai, kas atrodo chaotiška, iš tikrųjų yra griežtai organizuota.
Licencijas turintys Kasablankos, Madrido, Briuselio, Šanchajaus didmenininkai pasinaudoja ryšulių nešikais, kad šitaip išvengtų importo mokesčio. Jei savo prekes Afrikos rinkai didmenininkai gabentų per sieną krovininiu transportu ar konteineriais, neišvengtų didelių mokesčių.
Mat, pagal Maroko įstatymus, visos ant žmogaus kūno gabenamos prekės laikomos jo asmenine nuosavybe ir rankiniu bagažu. Dėl to nereikia mokėti muito mokesčio.
„Porteadoras“ vadinamos moterys, gabenančios didžiulius ryšulius, arba dar kitaip – moterys mulės, būtent tokį darbą ir atlieka.
Veržiasi migrantai
85 tūkst. gyventojų, 12 tūkst. kareivių, daugelį šlovingų tradicijų turinti Melilja – Ispanijos miestas Afrikos žemėje. Toks, kaip ir už 400 kilometrų esanti Seuta.
Tik čia yra sausumos siena tarp Ispanijos ir Maroko. Ir niekur taip tiesiogiai nesusiduria Europos Sąjunga ir Afrika, gerovė ir skurdas.
Melilją juosia dvylikos kilometrų ilgio pasienio tvirtovė: 6 metrų aukščio dvigubos tvoros, spygliuota viela, sargybos bokšteliai, nuotoliniu būdu valdomi paieškos prožektoriai, infraraudonųjų spindulių kameros.
Ir šią saugumo pabaisą nori įveikti tūkstančiai migrantų. Įsikūrę greta Maroko sienos esančio Gurugu kalno miškuose kantriai laukia palankios galimybės patekti į Europą.
Tuo pat metu apačioje toliau keliauja prekių transportas. Kai nešėjos pereina Maroko sieną, iš jų tarpiniai prekybininkai paima sunkius ryšulius ir sukrauna į krovininį transportą.
Moterys eina atsiimti savo atlygio. Kartais jis siekia 3, kartais 5, o kartais 10 eurų – nelygu prekių svoris ir jų dienos kursas. Tada moterys vėl skuba atgal.
Į Melilją jos gali patekti taip pat be vizos, tik su pasienio provincijos antspaudu jų registracijos dokumente. Bet žyma galioja tik iki tol, kol siena vidurdienį vėl bus uždaryta.
Ryšulių nešėjas spaudžia laikas. Tačiau H.Rouizzi prisipažįsta, kad dažniausiai jai pavyksta atlikti du reisus pirmyn ir atgal. O ryšulių svorio limito nėra.
Beje, prekių konfiskavimas nėra retenybė. Tuomet moterys privalo savo pirkėjui padengti pusę prekių vertės arba atidirbti už nuostolį. Prekybos teisės požiūriu prekių ryšulių nešėjos apibūdinamos kaip krovinio pirkėjos, bet ne darbininkės.
Prekių, kurias nešikės iš Meliljos ir Seutos gabena per sieną, vertė kasmet sudaro 500 mln. eurų.
Kinijos verslininkai – pigių batų ir tekstilės tiekimo lyderiai. Šie gaminiai iš uostų gabenami į jų sandėlius, o visa tai nešėjos pergabena per adatos skylutę, esančią tarp Europos ir Afrikos.
Amerikos prekybos rūmų atstovybės Kasablankoje duomenimis, 45 tūkst. žmonių Šiaurės Maroke tiesiog pragyvena iš to ir dar 400 tūkst. turi naudos.
Ir dėl to visi į kontrabandos verslą žiūri pro pirštus – jį Marokas apibūdina kaip nelegalų, o Ispanija – kaip neatitinkantį įstatymų.
Prekės – labai įvairios
Eilinis trečiadienis, rytas, Meliljos verslo zona. Viršininkė tvarko prie nešulių stovinčias moteris.
Rankas į klubus įsirėmusi viršininkė stebi prekių ryšulių, kurių daugiau nei moterų, dalijimą.
„Viskas prasideda nuo „Nescafe“ – toks užrašas ant rudos kartoninės dėžės, kurią neša vienakojis.
Priešais jį stovintis vyriškis gabena Vokietijoje įsikūrusios „Bosch Thermotechnik“ bendrovės gaminamus hidroakumuliatorius.
Jie sukrauti į krūvas ant lentos, pritvirtintos prie jo tarškančio, bildančio neįgaliojo vežimėlio. Ir visa tai vyriškis gabens per sieną ant savo nugaros kaip rankinį bagažą.
Senolis, plastikine lipniąja juosta aplink savo pilvą ir klubus pritvirtinęs viskio butelius, save juokais pavadina savižudžiu.
Senos moterys neša dviejų metrų aukščio pakus su virtuviniais rankšluosčiais ir tualetiniu popieriumi.
Kitos – audinių kailio antklodes iš Korėjos, vokiškas automobilių padangas, padėklus su „Red Bull“ skardinėmis, maišus su kuminu, graikinius riešutus iš Kalifornijos, skutimosi peiliukus „Gillette“, moteriškus šalikus iš Norderšteto.
1960 metais gimusi Rham tempia 66 kg dėvėtų drabužių iš Ispanijos – jie sveria 11 kg daugiau nei ji pati.
Šalia jauna, septintą mėnesį nėščia moteris gabena maistinio aliejaus baką, pritvirtintą prie riedlentės. Šitaip ji gali dirbti iki tol, kol kūdikis pradės vaikščioti.
Kenčia silpniausieji
Toks darbas pasienyje Maroke yra smerkiamas. Tai yra verslas, kuris užkraunamas ant senų žmonių, ligonių ir pirmiausia moterų pečių.
Andalūzijos socialinių klausimų tyrėjai vienoje studijų nurodė rimtus žmogaus teisių pažeidimus ir fizinio darbo feminizavimą.
Iš tikrųjų vidutinis 50 kg krovinių svoris būtų vyrų reikalas. Bet ant savo pečių juos gabena iki 75 proc. moterų.
Daugumas nešėjų – 35–60 metų moterys, daugelis yra našlės, gyvena atskirai arba yra išsiskyrusios. Visos be išimties – motinos.
Nešėjoms, kurios yra ištekėjusios, tenka pagrindinio šeimos biudžeto šaltinio ir maitintojo vaidmuo. Jų vyrai yra sezoniniai darbininkai arba apskritai nedirba.
„Motinos ir šeimos maitintojos vaidmuo yra pagrindinis motyvas imtis šios veiklos.
Jų darbas yra ne šalutinis reiškinys, o pasienio ekonomikos variklis“, – teigiama minėtoje Andalūzijos socialinių klausimų tyrėjų studijoje.
Iš pradžių gėdijosi
Nešikė Mam-Ma Bachiri gyvena su dviem dukterimis, keturiais anūkais ir žentu.
„Kai pradėjau dirbti, jaučiau gėdą. Buvau apimta depresijos, niekada nesu dirbusi už savo namų ribų“, – pasakojo 63-ejų moteris.
Vyras paliko Mam-Ma Bachiri, tad kas jai liko? Po skyrybų ji buvo paženklinta gėdos dėme.
Iš pradžių Mam-Ma Bachiri dirbo pupų skynėja, vėliau parsisamdė krovinių nešėja. Dabar ji pažįsta visus Meliljos prekiautojus ir jie visi pažįsta ją.
Mam-Ma Bachiri apibūdinti Maroko vyrams neranda nė vieno gero žodžio: „Dauguma jų tėra tiktai dekoracija. Jiems rūpi tik gerti ir svaigintis hašišu, o mes išlaikome šeimą.“
„Nešikių verslas – vergija“, – sakė buvęs Meliljos miesto meras musulmonas Mustafa Aberchanas.
Bet iš tikrųjų niekas nenori nutraukti neoficialios prekybos sistemos, nes iš to naudos turi tiek Ispanija, tiek Marokas. O našlės, išsiskyrę, seni žmonės neturi jokios kitos galimybės užsidirbti pragyvenimui.
Net mirtimi pasibaigusios tragedijos nieko nepakeičia. Viena jų įvyko šių metų kovo 23-iąją sienos perėjimo punkte Fnideke Maroke.
5 val. ryto 22 metų Suad al Chattabi su dvejais metais jaunesne seserimi Umeima pasiekė laukiančiųjų eilę. Geromis dienomis seserų uždarbis kartu sudėjus siekė 20 eurų.
Naujasis sienos perėjimas į Seutą dieną prieš tai buvo uždarytas.
Prie jo daugelis nešikų praleido visą naktį. Netrukus susidarė 4 tūkst. laukiančiųjų eilė.
Po trijų valandų Maroko sienos valdininkai pagaliau atidarė užkardą. Ir štai tada prasidėjo lenktynės. Šį kartą buvo praleidžiamos tik tos nešėjos, kurios turėjo naujai išduotas registracijos korteles. Visi kiti buvo atmesti.
Žmonės skubėjo ir stumdėsi. Kilo didžiulė sumaištis, minia plūstelėjo į priekį, visi lipo vieni per kitus. Saugumo pajėgos uždarė sieną, policininkai guminėmis lazdomis sugrąžino minią.
Bėgdama atgal Suad nukrito, galva stipriai trenkėsi į žemę.
„Aš gulėjau apačioje, ji – viršuje, visi lipo per mus, šaukė, policininkai mindė. Niekas mums nepadėjo. Tai buvo žiauru, negailestinga“, – pasakojo Umeima.
Suad mirė provincijos sostinės ligoninėje.
Ir kai dabar žiniasklaida pamini Suad al-Chattabi mirtį, valdininkai primena tariamo skrodimo rezultatus: ji ligoninėje patyrė infarktą.
„Kur mama?“ – klausia ketverių metų Suad al-Chattabi sūnus. Po šio klausimo Umeimai iš skausmo plyšta širdis.
