„Jaunimo dvasia tokia pat kaip visada!“ – šaukė Pchenjano gyventoja 19 metų Ryu Hye-gyong, kartu su šimtu studentų šokdama po trijų metrų aukščio buvusių diktatorių portretais.
Anot jos, jokio atotrūkio tarp kartų Šiaurės Korėjoje nėra. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tiesa, nes ji, kaip ir visi kiti, kaip Pchenjano ruporai garsiai skanduoja režimą šlovinančią propagandą.
„Tik parėmusi Kim Il-sungo revoliuciją liaudis laimėjo! Darbininkai garbina Kim Jong-uną ir juo pasitiki!“ – tokius lozungus su kitais studentais šūkavo Ryu Hye-gyong.
Vis dėlto prasilaužus pro komunistinės diktatūros fasadą galima įžvelgti kitokią tikrovę, kurioje jaunimas nutolo nuo tų tiesų, kuriomis dar šventai tiki jų tėvai ir seneliai.
Pilnėja turtuolių gretos
Ryu Hye-gyong gyvena Pchenjane, kur pastaruoju metu pilna pokyčių. Antai Šiaurės Korėjos sostinėje dabar jau galima aptikti nemažai turtuolių, kurie vežiojami prabangiais automobiliais, kol dauguma jų tėvynainių gyvena arti bado ribos.
Pchenjane jau yra parduotuvių, kuriose galima įsigyti prekių iš užsienio – nuo obuolių iki sauskelnių.
Gatvėse galima pastebėti daugiau individualumo negu anksčiau. Kadaise visi vaikščiodavo apsirengę beveik vienodai, bet dabar akį jau traukia trumpus, anksčiau draustus, sijonus seginčios merginos.
Pamatyti galima ir paauglių su beisbolo kepurėmis ant galvos, užsimaukšlintomis ant šono, – visai kaip daro popmuzikos žvaigždės Kim Jong-uno nekenčiamoje Pietų Korėjoje.
Tyliai, palengva Šiaurės Korėjos propagandos užkulisiuose auga nauja karta, kuriai arčiau širdies troškimas užsidirbti pinigų, o ne propaganda.
Jaunimas tapo apolitiškas
Šiaurės Korėjos lyderiai nuo seno garbinami kaip visus aprūpinantys dievaičiai, tačiau jaunimas išmoko nieko iš režimo nesitikėti. Naujosios kartos pasaulio suvokimą vis labiau formuoja besikurianti rinkos ekonomika ir juodojoje rinkoje įsigyjami vakarietiški ir Pietų Korėjos televizijos serialai bei dainos.
O vyresnių kartų aistra politikai persidavė tik daliai jaunimo. Mat šiuolaikiški Šiaurės Korėjos gyventojai vis labiau tiki tik vienu dalyku – galia, kuri kyla iš turto ir pinigų.
Tiesa, situacija nėra tokia vienalytė. Antai Šiaurės Korėjoje dar dabar galima sutikti 20-mečių, kurie aršiai gina komunizmo ideologiją, bei 50-mečių, kurie jau seniai nebėra ištikimi režimui.
Vis dėlto daugiau nei 20 iš Šiaurės Korėjos pabėgusių žmonių, tarp kurių yra ir mokslininkų, buvusių vyriausybės pareigūnų bei aktyvistų, teigė, jog jauni žmonės vis labiau tolsta nuo valdžios ideologijos.
„Kai Kim Jong-unas šneka, jaunimas jo nesiklauso. Jie tik apsimeta, kad klausosi. Visi dabar nori tik pinigų. Aš pati užaugau kaip princesė“, – tvirtino 24 metų Han Song-yi, kuri iš Šiaurės Korėjos pabėgo 2014 metais, nes svajojo tapti popmuzikos žvaigžde Pietų Korėjoje.
Neatpažįstamai pasikeitė
Han Song-yi naujuosiuose namuose jaučiasi puikiai, nes ji pagaliau gali be baimės klausytis tos muzikos, kurios slapta su savo draugais klausydavosi Šiaurės Korėjoje.
Anot Han Song-yi, trumpi sijonai Šiaurės Korėjoje paplito 2012 metų rudenį – mažiau nei metai po to, kai į valdžią atėjo Kim Jong-unas. Mat naujojo diktatoriaus žmona visuomet rengdavosi gražiai ir tai daugeliui paliko įspūdį.
Vis dėlto tai buvo ne vienintelė priežastis. Han Song-yi teigė, kad mada pasikeitė ir dėl to, jog šalyje pradėjo daugėti politinio cinizmo: „Šiaurės Korėja praeityje ir dabar yra labai skirtingos šalys.“
Tačiau apie tai niekas nešneka garsiai. Pchenjane, kaip ir kituose šios šalies miestuose, apstu priminimų, kad režimas galingas ir visuomet stebi.
Visur kabo Kim Jong-uno senelio Kim Il-sungo ir tėvo Kim Jong-ilo portretai. Be to, apstu ženklų, liaupsinančių dabartinį diktatorių Kim Jong-uną, partiją ir kariuomenę. O per radiją nuolat galima girdėti dainą „Mes dėl generolo Kim Jong-uno paaukosime savo gyvybę“.
„Žmonės visuomet labai atsargiai vertina, ką jie sako garsiai“, – paaiškino Han Song-Yi.
Propagandą grūda visur
Ištisos Šiaurės Korėjos gyventojų kartos apie valdančią Kim šeimą girdėdavo vien propagandą. Valdantieji buvo pristatomi kaip stiprios, bet jautrios širdies būtybės, kurios saugodavo liaudį nuo pavojingo pasaulio.
Šios mitologijos buvo visur – pasakose vaikams, bibliotekose, televizijos laidose, operose.
„Kai buvau jaunesnis, visu tuo tikėjau, – prisipažino į penktąją dešimtį įkopęs buvęs Šiaurės Korėjos policininkas, kuris pabėgo į Seulą. – Bet šių laikų jauni žmonės tuo niekados netikėjo.“
Buvęs policininkas kritiškai vertina Šiaurės Korėjos režimą, tačiau kartu jaučia tam tikrą emocinį prisirišimą prie praeities ir gailisi, kad jaunimas niekam nebejaučia jokios ištikimybės.
Iliuziją sudaužė badas
Daugelis vyresnės kartos šiaurės korėjiečių jaučia tokį pat prisirišimą prie praeities. Mat kadaise jie gyveno palyginti neblogai, nes valdžia jiems suteikdavo viską, ko reikėjo: maistą, butą, drabužius, net šventines dovanas vaikams.
Šiaurės Korėjos ekonomika buvo labiau išplėtota nei Pietų Korėjos net įpusėjus aštuntajam dešimtmečiui.
Tačiau sugriuvus Sovietų Sąjungai Pchenjanas nebegavo iš jos paramos. O dėl šio pokyčio bei virtinės potvynių šalies gyventojai pradėjo badauti.
Žlugo dešimtmečius visus aprūpinusi maisto davinių sistema, susilpnėjo policinė valstybė ir suklestėjo kontrabanda, plaukianti per sieną su Kinija.
Ilgainiui Pchenjanas vėl suvaržė gyventojus, tačiau suvokė, kad privatus verslas – vienintelis būdas išlaikyti sveiką ekonomiką.
Tie, kurie savo kailiu patyrė badą ir pamatė, kad valdžia nei visagalė, nei užjaučianti, režimo propagandą laiko nereikalingu triukšmu. Nors šie žmonės režimui neapykantos nerodo, visą dėmesį dabar skiria užsidirbti pinigų arba pažiūrėti naujausią slaptai atgabentą televizijos laidą.
„Po kiek laiko nebekreipiau dėmesio į propagandą. Dabar net nebegalvoju apie režimą“, – sakė Lee Ga-yeon, kuri badmečiu dviračiu važiuodavo iš kaimo į kaimą ir pardavinėdavo maistą.
Režimas bijo jaunuolių
Kim Jong-uno režimas sunerimęs dėl to, kad daugėja žmonių, kuriems nerūpi nei politika, nei partija. Mat be tikėjimo valdžia palengva griūva Pchenjano legitimumas.
„Valdžia gerai žino, kad su jaunimu gali ateiti ir revoliucija. Dėl to vyriausybė jaudinasi“, – tvirtino Šiaurės Korėją tyrinėjanti Londono universiteto dėstytoja Hazel Smith.
33 metų diktatoriui Kim Jong-unui tylų iššūkį meta beveik jo bendraamžiai. Manoma, kad šiek tiek daugiau kaip trečdalis Šiaurės Korėjos gyventojų yra jaunesni nei 25 metų.
„Aš esu vienas iš jūsų, o mes esame ateitis“, – vos atėjęs į valdžią Kim Jong-unas bandė sužavėti jaunimą ir vilioti jį į savo pusę, tačiau netrukus ėmėsi savo senelio ir tėvo metodų.
Kim Jong-unas yra liepęs nužudyti dešimtis savo artimiausių patikėtinių, įskaitant dėdę, kuris esą „padarė rimtą žalą jaunimo judėjimui“.
Diktatorius taip pat pažadėjo 10 metų sunkiųjų darbų tiems, kurie bus pričiupti su vaizdo įrašais iš Pietų Korėjos.
Manoma, kad Šiaurės Korėjoje šiuo metu politinėse koncentracijos stovyklose dėl įvairių priežasčių kali mažiausiai 80 tūkst. žmonių.
Mokosi iš slaptų filmų
Daugelis Šiaurės Korėjoje augančių jaunų žmonių yra žiūrėję juodojoje rinkoje nusipirktų televizijos laidų ir filmų.
Kinijoje sukurtos laidos daugiausia yra toleruojamos valdžios, o amerikietiški filmai kelia įtarimą, nors Holivudo milžino Arnoldo Schwarzeneggerio filmai yra itin populiarūs. Bet populiariausi vaizdo įrašai yra iš Pietų Korėjos – būtent juos žiūrėti pavojingiausia.
Šiaurės Korėjoje kaimyninėje Pietų Korėjoje sukurtos muilo operos ir televizijos dramos nėra vien pramoga. Tai – langas į modernųjį pasaulį ir raktas į vidurinę klasę.
Mat iš serialų galima pasisemti patarimų, kaip rengtis arba rutulioti romantinius santykius.
Prievartinės santuokos Šiaurės Korėjoje dar neseniai buvo norma, bet dabar jaunimas susitikinėja atvirai ir patys pasirenka sutuoktinį.
