Paskui krepšininkus į Tel Avivą skris apie 600 lietuvių ir stebės jų kovas su Gruzijos, Izraelio, Italijos, Ukrainos ir Vokietijos rinktinėmis.
Ko laukti ten nuvykusiems lietuviams? Kad izraeliečiai su saugumu nejuokauja, žino visas pasaulis, bet Lietuvos ambasadorius Izraelyje Edminas Bagdonas teigia, jog to bijoti visai nereikia.
Pasak diplomato, per rugpjūčio 31 d. prasidėsiantį krepšinio čempionatą lankytojų saugumas bus užtikrinamas patikimai, tačiau deramai elgtis neturėtų pamiršti ir atvykėliai.
Po neplanuotos nakties Vilniuje Lietuvos rinktinė laukia skrydžio į Izraelį
„Izraeliečiai turi nuostabų humoro jausmą, bet su ginkluotais žmonėmis geriau nejuokauti. Jeigu pareigūnas užduoda klausimą, reikia į jį atsakyti“, – pabrėžė E.Bagdonas.
Vis dėlto lietuvius Izraelis pasiruošęs sutikti išskėstomis rankomis. Mat lietuvių kilmės žydų Izraelyje gyvena apie 200 tūkst., o suprantančių lietuviškai galima rasti ant kiekvieno kampo.
– O kaip jūs pats ruošiatės stebėti rungtynes Tel Avive? Ar esate krepšinio gerbėjas? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Bagdono.
– Žinoma, stebėsiu rungtynes. Mėgstu ir futbolą, ir krepšinį, bet krepšinis yra krepšinis.
Be to, taip sutapo, kad tuo pat metu Izraelyje planuojamas užsienio reikalų ministrų vizitas, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiks su premjeru Benjaminu Netanyahu.
Planuojame dalyvauti kito šeštadienio rungtynėse tarp Lietuvos ir Izraelio. Tikimės, kad kompaniją mums palaikys kas nors iš aukščiausių Izraelio politikų.
– Ar lietuviai aktyviai vyksta stebėti krepšinio rungtynių, palaikyti saviškių?
– Domisi ne tik pavieniai lietuviai, bet ir Lietuvos krepšinio federacija organizuoja mūsų komandos sirgalių lėktuvą. Be to, lietuvių atskris ir iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, kitų valstybių.
Susidomėjimas milžiniškas, mūsiškiai dar neseniai kreipėsi į ambasadą, bet niekuo padėti nebegalėjome – beveik visi bilietai į mūsų rinktinės rungtynes jau išpirkti.
Iš tiesų nemažai norinčiųjų, bet arena nėra begalinė. Iš Lietuvos vyksta apie 600 žmonių.
Lietuvių bendruomenė Izraelyje nėra tokia gausi. Tačiau čia litvakų, iš Lietuvos kilusių žydų, – apie 200 tūkstančių. Nežinau, kaip jie išsirinks, už ką sirgti per rungtynes. Todėl vietos visiems galėjo ir nepakakti.
Bet nusiminti nereikėtų, nes nepatekusiems į arenas Tel Avive pakrantėje bus pastatyta palapinė, kur lietuviai galės ant jūros kranto, kurio smėlis primena mūsų šalies Baltijos jūros kurortų, basi stebėti rungtynes.
R.Danisevičiaus nuotr.
– Negaliu nepaklausti: kaip vertinate Lietuvos rinktinės šansus?
– Niekada nemaniau, kad taip pasakysiu, bet labiausiai bijau latvių. Vilniuje žiūrėjau kontrolines rungtynes su Latvija – komanda su Kristapu Porzingiu atrodė labai galingai. Gruzinai irgi pasirodė stiprūs.
Žinoma, norėtųsi, kad rinktinė grupės etape iškart gerai pasirodytų, kad jau po pirmų rungtynių būtų aišku, jog kiti nebeturi jokių šansų. Bet krepšininkai moka iki paskutinės akimirkos kurstyti įtampą.
Susiję straipsniai
Dainius Adomaitis: jei negalime pakeisti situacijos, keiskime požiūrį
– Kaip Izraelis rengiasi varžyboms? Ar žmonės žino apie šį renginį?
– Krepšinis, kaip ir Lietuvoje, čia svarbiausias sportas. Be to, čia lietuvius puikiai žino.
Čia vienas žinomiausių lietuvių yra Šarūnas Jasikevičius – bet kokioje kavinėje paklausus apie Litą (hebrajiškai taip vadinama Lietuva), pirmas dalykas, kurį žmonės pamini, – Vilniaus Gaonas, o antras – Šaras. Jis kur kas didesnis mūsų šalies ambasadorius nei aš.
Su visais izraeliečiais galima apie krepšinį kalbėtis kaip Lietuvoje, visi gali išvardinti trenerių klaidas, paaiškinti, ką žaidėjai daro ne taip. Lygiai kaip pas mus – kiek šalies gyventojų, tiek krepšinio specialistų.
Bus labai daug žmonių, miestas ruošiasi. Tiesa, Izraelis labai atidžiai rūpinasi savo saugumu, tad tam reikėtų pasiruošti ir atvykėliams.
Arena didžiulė, todėl natūralu, kad žiūrovai bus atidžiai tikrinami. Žmonės taip pat perspėjami, kad į areną reikia ateiti likus mažiausiai valandai iki rungtynių.
„ViDA Press“ nuotr.
– Ko dar tikėtis į Izraelį atvykstantiems sirgaliams iš Lietuvos?
– Galiu pasakyti trumpai – ruoškitės karščiui. Galiu užtikrinti, kad nebus nei vėjo, nei lietaus, o tik alinantis karštis.
Tel Avivas įsikūręs prie jūros, todėl oras čia drėgnas, kaitrą iškęsti dar sunkiau. Todėl būtina nešioti galvos apdangalą – labai tiks sirgalių atsivežtos Lietuvos vėliavos spalvų kepuraitės.
Vandens – jokiu būdu ne alaus, nes nuo jo gali būti dar sunkiau – reikia išgerti bent tris litrus per dieną. Rugpjūtis ir rugsėjis – pats karščiausias laikas, todėl geriau nejuokauti.
Tiesa, čia pastebėjau kitą keistenybę. Vidaus patalpos, prekybos centrai ar taksi automobiliai primena mėsinės šaldytuvus – čia oro kondicionieriai veikia visu galingumu, temperatūra siekia tiktai 16 laipsnių, todėl nuo tokių skirtumų daugelis vaikšto varvančiomis nosimis.
– Kaip apibūdintumėte Tel Avivą? Kuo jis patrauklus?
– Šis miestas iš tikrųjų yra sudarytas iš dviejų dalių – Tel Avivo ir Jafos. Pastarajai – 4 tūkst. metų, o Tel Avivui – tik šimtas.
Fantastiška, kaip nusausintoje pelkėje prie jūros buvo pastatytas toks didžiulis, galingas, gražus miestas su dangoraižiais, plačiais keliais, oro uostu, ir jis yra vienas saugiausių pasaulyje.
Izraeliečiai labai geranoriški ir gerai nusiteikę žmonės. Angliškai visi kalba laisvai, lietuviškai taip pat geriau neapkalbinėti žmonių, nes kas trečias atsakys lietuvių kalba, jeigu užtaikysi ant litvakų.
Jūra švari, medūzų sezonas jau baigėsi, todėl niekas negels. Gelbėtojai labai priekabūs – iškart puola švilpti, jeigu kas nors išplaukia iš vėliavėlėmis pažymėtos jų saugomos teritorijos.
Tiesa, tai palyginti brangi šalis, bet maistas čia puikus. Kaip pajuokaujame su žmona, Izraelyje maistą skirstome tik į skanų ir labai skanų.
Košerinį maistą valgo tik apie penktadalį labai religingų žmonių, o likusieji turi didžiulį pasirinkimą.
Beje, izraeliečiai beveik nevartoja alkoholio. Pusė taurės vyno per vakarą jiems – norma. O musulmonai arabai, kurie sudaro ketvirtadalį šalies piliečių, iš viso negeria.
Be to, Izraelyje yra nulinė tolerancija vairavimui išgėrus.
Tad reikėtų įspėti mūsiškius, kurie yra itin emocingi ir aktyvūs, kad tą energiją nuslopintų ir net po kelių bokalų alaus su pareigūnais bendrautų pagarbiai.
AFP/Scanpix nuotr.
– Lietuvoje egzistuoja požiūris, kad šioje šalyje gali būti nesaugu, girdima apie susirėmimus tarp palestiniečių ir Izraelio gyventojų, ypač Jeruzalėje. Ko atvykusiems sirgaliams tikėtis ten?
– Į Jeruzalę tarp krepšinio rungtynių nuvažiuoti tiesiog būtina. Raudų siena, Alyvų kalnas, Šv.Kapo bažnyčia – ten tiek istorijos, kuri įdomi ir tikintiems, ir netikintiems žmonėms.
Nuo Tel Avivo ją skiria vos 74 kilometrai, kursuoja traukiniai, autobusai, išskyrus šeštadienį. Visos ministerijos yra Jeruzalėje, ambasados – Tel Avive, todėl ir aš kiekvieną dieną į Užsienio reikalų ministeriją važiuoju į Jeruzalę.
O besirūpinantys dėl saugumo turėtų sekti Lietuvos užsienio reikalų ministerijos rekomendacijas. Jas keičiame iškart, kai pasikeičia saugumo lygis.
Izraelyje saugumui skiriama labai daug dėmesio: čia visur galima išvysti ginkluotų žmonių.
Noriu įspėti atvykstančiuosius, kad labai griežta patikra vyksta oro uoste. Net jei matys, kad lietuviai atvyksta su vėliavomis, būgnais ir simbolika, oro uosto pareigūnai vis tiek gali paklausti, kur ir kokiu tikslu jie atvyko.
Net jei atrodys, kad klausimai kvaili, reikia į juos tiksliai atsakinėti ir neblevyzgoti, kitaip kils problemų. Pareigūnai gali sulaikyti, kol išsiaiškins, kokiu tikslu atvykai.
Ne mažiau turistus klausinėja ir išvykstant iš šalies. Jeigu prieina žmogus su ginklu, nesvarbu, koks tai pareigūnas – pasienietis, policininkas ar muitininkas, negali būti jokių juokų.
Izraeliečiai turi nuostabų humoro jausmą, labai mėgsta anekdotus – išskyrus ginkluotus žmones. Jie atlieka pareigą.
Tie ginklai žmonėms gali nepatikti, tačiau kad bus saugu, galiu užtikrinti.
Susiję straipsniai
– Izraelis pastaraisiais metais Lietuvoje dažnai buvo giriamas dėl militarizacijos, kaip pavyzdys šauktinių klausimu, nors visuomenėje toli gražu ne visi tam pritaria. Kodėl, jūsų nuomone, tai reikalinga?
– Apie tarnybą čia nediskutuojama, o ji svarbi dėl to, kad po jos gali nešiotis ginklą.
Galima pamatyti daug žmonių, apsirengusių civiliniais drabužiais, bet po kelnių juosmeniu ar megztiniu jie nešiojasi ginklą.
Pirmus mėnesius didelius šautuvus besinešiojančių vaikinų ir merginų vaizdas ir mane stebino, bet prie to priprantama. Dabar man tai net gražu. Bet svarbiausia – saugumo jausmas.
O ginklas skirtas ne tam, kad juo didžiuotųsi, bet tam, kad reikalui esant būtų panaudotas.
Tokia būtinybė vis atsiranda.Ypač Jeruzalėje neretai vyksta konfliktų, užpuolikai įlekia į pėsčiuosius automobiliais.
Tikiuosi, tokių baisybių, kaip pastaruoju metu vyko Londone ar Barselonoje, čia nepasitaikys.
Manau, kad Izraelyje į tokius išpuolius galbūt būtų reaguota greičiau ir efektyviau. Nelabai įsivaizduoju, kaip, pavyzdžiui, Nicoje užpuolikas sunkvežimiu važiavo kelis kilometrus, o Barselonoje – kelis šimtus metrų.
Spėju, kad Izraelyje jis nebūtų nuvažiavęs net 50 metrų. Nesakau, kad dabar turime visi militarizuotis ir gauti leidimus ginklams nešioti, bet Izraelio žmonės yra įpratinti prie kitokios specifikos.
AFP/Scanpix nuotr.
– Lietuva Izraelio žiniasklaidoje dažnai prisimenama bloguoju dėl Antrojo pasaulinio karo metais mūsų šalyje vykusių žudynių. Bet pastaraisiais metais Lietuvoje galima pastebėti aktyvesnį norą kalbėti apie Holokaustą – rašomos knygos, rengiami atminties maršai. Ar tai pastebima Izraelyje, ar padeda pakeisti Lietuvos įvaizdį?
– Žinoma, kad Izraelis tai pastebi. Maža to, čia pilna litvakų. Kai teikiau skiriamuosius raštus prezidentui Reuvenui Rivlinui, pirmas jo klausimas buvo toks: „Ar žinai, kad aš litvakas?“ Beje, premjero B.Netanyahu šaknys Šeduvoje.
Praėjusiais metais mirusio politiko Shimono Pereso santykiai su mūsų prezidente taip pat buvo puikūs. Ji dalyvavo ir jo laidotuvėse, pagal žydišką paprotį atvežė ir ant jo kapo padėjo akmenuką. Visi jo šeimos nariai iki šiol atsimena šį gestą.
Triskart per savaitę tarp Lietuvos ir Tel Avivo kursuoja pilni lėktuvai, kartais neįmanoma net gauti bilietų. Vasarą skrendama į Druskininkus, Birštoną, Palangą, Vilnių.
Užsukęs į bet kurią kavinę gali išgirsti prisiminimų, kaip kažkas ėjo pro Salomėjos Nėries mokyklą, lankėsi kokioje nors spurginėje, vaikščiojo į „Šešupę“ arba Sereikiškių parką.
Bet skausminga praeitis išlieka. Kelios organizacijos vos prieš keletą metų visus lietuvius vadino žydšaudžių tauta, tačiau dabar mes su jais kalbamės.
Lietuvoje yra daugiau nei 200 vietų, kuriose užkasti nužudyti žydų tautybės žmonės. Daugelis jų nėra pažymėtos.
Tai yra mūsų skausmas. Kaip visada sakau – tai ne tiktai žydų, bet ir mūsų visų tragedija.
Kaimynai žudė kaimynus, o ar jis lietuvis, lenkas, baltarusis ar žydas, man nesvarbu. Juk buvo nužudyta apie 200 tūkst. Lietuvos piliečių.
Negalima į tai numoti ranka: buvo nužudyta tiek žmonių, o dabar mes žaidžiame krepšinį. Reikia apie tai kalbėti.
Žinoma, yra žmonių, kurie niekada neatleis. Tai jų teisė, aš negaliu teisti, nežinau, kas galėtų smerkti, jeigu visa to žmogaus šeima buvo išžudyta ir atsidūrė duobėse visoje Lietuvoje. Pasakyti, kad mes irgi buvome tremiami, neužtenka.
O Izraelyje susitinki su gyvais liudytojais. Per Holokausto minėjimą prie manęs priėjo 92 metų moteris ir papasakojo, kaip išlipo iš duobės Paneriuose. Žiūrėdama man į akis ji lietuviškai be jokio akcento ištarė: „Nepyk, ambasadoriau, bet buvo taip.“
Kodėl turėčiau pykti? O ji šypsosi ir sako: „Sūneli, kurkime ateitį.“ Tai mes ir bandome daryti.