Pirmas vizitas Ukrainos fronte: „Miegok ramiai, „separai“ čia neateis“

Tolstant nuo Mariupolio Čermalyko link, kelias tampa vis prastesnis, asfaltą keičia žvyrkelis, vėliau lauko keliukai. Jais važinėja vis mažiau automobilių, kol galiausiai atrodo, kad visame kelyje esame tik mes – mano kolega, ukrainiečių žurnalistas, karys ir aš,  bei vienos kompanijos sunkvežimiai.

 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Prie lovų kambariuose stovi ginklai. <br> A.Daukševič nuotr.
 Prie lovų kambariuose stovi ginklai. <br> A.Daukševič nuotr.
 A.Daukševič nuotr.
 A.Daukševič nuotr.
 Upė skiria separatistų ir ukrainiečių pozicijas. <br> A.Daukševič nuotr.
 Upė skiria separatistų ir ukrainiečių pozicijas. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
  Upė skiria separatistų ir ukrainiečių pozicijas. <br> A.Daukševič nuotr.
  Upė skiria separatistų ir ukrainiečių pozicijas. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
 Apleisti pastatai Čermalyke. <br> A.Daukševič nuotr.
 Apleisti pastatai Čermalyke. <br> A.Daukševič nuotr.
  Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
  Separatistai tyčia padega laukus ir pastatus. <br> A.Daukševič nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

Lrytas.lt

2017-08-30 10:12, atnaujinta 2017-08-30 10:18

Kaip paaiškėjo, čia yra nemažai dirbamų laukų, šiuo metu renkamas derlius. Taip ramiai, važinėjant tarp „blokpostų“ ir separatistų apšaudomų teritorijų. Gyvenimas plaukia sava vaga, pagalvojau.

O gal čia iš tiesų niekas nevyksta, šmestelėjo mintis. Klydau.

Netrukus greitį tenka sumažinti taip, kad atrodo automobilis vos juda. 

Nenuostabu, kai kuriose vietose kelias primena duobių kratinį, dėl ko automobilį mėto į visas puses. 

Automobilio langai pradaryti, tad jau artėdami fronto zonos link pajutome dūmų kvapą, netrukus supratome, iš kur jis. 

Kaitinant saulei, čia stūkso sausos ražienos. 

„Padekim!“, – turėjo šauti geniali mintis separatistams. Ir degina, kasdien. Taip, kad apsižvalgęs aplink pasijunti iš visų pusių apsuptas ugnies. Nejauku, bet tik truputį. 

„Svarbiausia pasiekti aną posūkį, už jo separatistų snaiperiai nepasiekia, tik artilerija, bet ji čia pasiekia visur. Iš tiesų šį kelią nuolat apšaudo, todėl mūsiškiai jo vengia, važiuoja aplink. Važinėju tik aš“, – staiga prabilo Šmel. 

„Ačiū, kad laiku pranešei“, – pagalvojau mestelėjusi žvilgsnį į vairuotoją. Sėdėti prie praviro lango pasidarė nejauku. 

Pasiekėme posūkį, už jo pamatėme didžiulį gaisrą. 

„Važiuojame ten!“, – entuziastingai sušuko ukrainietis fotografas. 

Važiuojame, pagalvojau, nes smalsumas buvo didesnis už jaudulį. 

Didžiulė liepsna buvo pasiglemžusi čia stovėjusią fermą. Tiršti dūmų debesys apgaubė visą apylinkę, kvėpuoti darėsi sunku, bet išlipome iš automobilio ir patraukėme fotografuoti liepsnų. 

Kaip gražiai dega tvora, pagalvojau, ir nusprendžiau nuspausti vieną kitą nuotrauką ir aš. Netrukus pamačiau, kad braidydama po apdegusias žoles išsipurvinau kelnes. 

Nieko, ne į diskoteką važiuoju. 

„Ateikite čia“, – pašaukė fotografas. Su kolega priartėjome prie degančios fermos, atsisukau jos pusėn ir gavau karštų pelenų į akis. Suskaudo ne juokais. Varvančiomis akimis išbuvau iki kitos dienos, nepadėjo net kelis kartus skalautos akys.

Šmel nusprendė nutraukti mūsų „pasilinksminimą“ ir liepė sėsti į automobilį. Važiuojame į pagrindinį štabą. 

Tarp gyvenamųjų namų įsikūręs štabas atrodo it paprastas pastatas. Nieko per daug neįtartum, jei ne „kalašnikovais“ ginkluoti kariai. Jų veidai rūstūs, bet sutinka tuojau pat palydėti mus pas bataliono vadą. 

„Sėskitės“, – ištaria neaukštas, bet tvirto sudėjimo vyras rūkydamas vieną cigaretę po kitos.

Kambaryje ant sienos kabėjo didžiulis žemėlapis, ant kurio sužymėtos separatistų ir ukrainiečių pozicijos. Kai kuriose vietose jas skiria tik keli šimtai metrų. 

Bataliono vadas konkretus ir, atrodytų, piktokas vyras. Netrukus iš jo lūpų pasipylė nemažai kritikos šalies valdžiai esą dėl neveiksnumo, dėl užsitęsusio karo. Praleidusi porą dienų su kareiviais suprasiu, kad žvelgiant į juos mintyse pirmiausia kyla žodis „nusivylimas“. 

Staiga mūsų pokalbį nutraukia šaižus racijos tarškėjimas. 

„Šaudo!“, - išgirstame. 

Su kolega nutylame ir stebime, kas vyks toliau. O toliau viskas kiek primena filmą. Sujudimas, šaudymo vietos nustatymas ir sprendimas, kaip atsakyti separatistams. 

Rūstus bataliono vado veidas tampa beveik akmeninis. Akimirką per didžiulį ekraną jis žvelgia į apšaudymo vietą ne nemirksėdamas. 

„Palaukime, nešaudykime“, - nusprendžia. 

Įtampa jo veide atslūgsta, atsisukęs į mus jis pasako, kad iš tiesų neturėjome to matyti ir dabar privalome išeiti, nes jam reikia dirbti. Nesiginčijame.

Prie namo pastatytas stalas, prie kurio susėdę vakarieniauja kariai. Draugiškai pasiūlę mums prisijungti tuojau pat pripildo mūsų lėkštes košės. 

O, mėsytė, pagalvojau įsidėjusi į burną pirmąjį šaukštą. Pasirodo per aštuonerius vegetarizmo metus nebuvau iki galo pamiršusi vištienos skonio. 

Nieko baisaus, fronte yra ir blogesnių dalykų už vištienos gabalą vegetarui. 

Jau sutemus išgirdome, kad važiuojame į kitą štabą, kuriame praleisime artimiausias dienas. Jis yra prie upės, skiriančios ukrainiečių ir separatistų pozicijas. 

„Galėsime pasimaudyti?“, - juokavome su kolega. 

„Galėsite, bet tai padaryti pavyks tik kartą“, - juokdamasis atšovė vienas kariškių paaiškindamas, kad atsidūrus ten kulka į kaktą būtų beveik neišvengiama. 

Susėdę į medikų automobilį dardėjome mūsų laikinos pastogės link. Automobilį dėl duobių vėl mėtė į šonus, teko stipriau įsikibti. Bet vilniečiui tai diskomforto neturėtų kelti, į šonus mėtė panašiai kaip kai kuriuose sostinės autobusuose, už kurių vairo sėdi savo svajonės taip ir neišpildę lenktynininkai. 

Atvykus į mūsų laikinuosius „namus“, mus pasitiko gal kiek nustebę, bet draugiški kariai. 

Pasirodo jis čia turi visai dar mažytį katiną, kuris nuropojo nuo lovos ir kažkur dingo. 

Grupelė kareivių atrėmė savo „kalašnikovus“ į pastatą ir pasišviesdami puolė ieškoti katino. Nesuvažinėjome, laimei. 

Keturios lovos, prie kiekvienos po „kalašnikovą“ ir dar kažkokie ginklai, kurių pavadinimų nežinau – štai mūsų kambarys. 

„Labas“, - tarė į kambarį įėjęs ir kiek nustebęs snaiperis. Vaikinas šiek tiek jaunesnis už mane ir pasirodė esąs labai mandagus. 

Prisistačiau, paaiškinau, kas esu ir kodėl artimiausiomis dienomis būsime kambariokai. 

Mano kolegai šnekučiuojantis su būrio vadu, tęsiau pokalbį su snaiperiu. Jis ką tik grįžo po paros budėjimo priešakinėse pozicijose ir buvo pavargęs. 

„Mes nežinome, kiek tai tęsis ir kada pasibaigs. Seniai nekovojame su separatistais, į mus seniausiai šaudo Rusijos kariuomenė“, - paaiškino man vaikinas, kurio tikrąjį vardą šiaip ne taip sužinojau kitą dieną, bet pažadėjau neviešinti. 

Artėjo vidurnaktis, nors kelionė išvargino, apie miegą negalėjau net pagalvoti. Tuo tarpu kariai po truputį sumigo. Prie namo pasiliko tik budėjimą turintis karys. Jie pasikeičia kas kelias valandas. 

Išėjau į lauką, kur mane pasitiko tatuiruotėmis pasipuošęs vyras. 

„Kaip laikaisi?“, - paklausė. 

„Neblogai. Aišku, meluočiau, jei sakyčiau, kad nė kiek nesijaudinu“, - atsakiau. 

Tuo metu iš visų pusių girdėjosi šūviai. Ir tikrai ne vien „kalašnikovų“. Trankė gerai, nenutildami. Įspūdį sustiprino ir horizonte degantys laukai. 

„Bet tu pažiūrėk, koks gražus čia dangus!“, - juokavo vyras, pravarde Monia. 

Teko sutikti, dangus išties buvo gražus. 

„Nori pamatyti separatistų teritorijas?“, - pasiūlė Monia, paduodamas man savo ginklą su naktinio matymo taikikliu. 

Sunkus, velniai griebtų. Tačiau separatistų teritorijos matėsi taip puikiai, tarsi būtų čia pat, už kelių metrų. Šūviai kalė toliau. 

„Neblogai šaudo“, - tariau Moniai. 

Jis jau baigė savo budėjimą, bet pasiūlė kartu su manimi dar pasėdėti ant laiptų ir pasišnekučiuoti. 

Monia – baikeris, kariaujantis jau porą metų. Kaip ir kiti tikino nežinantis, kada galės grįžti namo, tačiau kariausiąs tiek, kiek reikės. Karas tęsiasi, paaiškino man mano naujas draugas. 

Laikrodžio rodyklei artėjant link pirmos valandos nakties nusprendėme, kad jau laikas ilsėtis. 

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?