Juoda neapykanta toli esančiai valdžiai ir visiems politikams Kijeve. Visiška nežinomybė dėl ateities bei aklavietės pojūtis. Kasdien ir kasnakt šalia tykanti mirtis ir besiliejantis kraujas.
Blindažų ir apleistų namų pastogė žiemą ir vasarą – tai tik keli pagrindiniai kasdienybės, primenančios absurdo teatrą, kuriame gyvena ne tik Batia, bet ir tūkstančiai kitų Ukrainos karių, bruožai.
Tačiau čia pat – ir kas akimirką lyg vulkanas trykštantis kareiviškas humoras, naująja šeima tapę fronto draugai ir, žinoma, pareiga ne tik jiems, bet ir šaliai bei valstybei „stovėti iki galo“.
Tiesa, neapleidžia įspūdis, jog daugelio iš tų žmonių pasiryžimo variklis – ne tiktai patriotizmas, keršto priešams bei teisingumo poreikis, bet ir tai, kad jie tiesiog nebegali gyventi kitaip.
Bet svarbiausia, kad ir toliau nėra atsakymo į pagrindinį klausimą – koks ir kada bus tas „galas“ ir kaip atsiriš šis Gordijaus mazgas? To nežino niekas – nei kariai fronte, nei politikai Kijeve, nei jų sąjungininkai Vakaruose, nei, panašu, jų visų priešai Kremliuje.
Pietų ruožas – iš karščiausių
„Na, ką, važiuosim į dulkėtus kraštus!“ – juokiasi ukrainiečių karys, pravarde Šmel (Kamanė). Kaip ir Batia (Tėtušis), Kamanė – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų specialiosios paskirties bataliono „Donbas-Ukraina“ karys.
Šis batalionas – vienas pirmųjų, garsiausių ir pajėgiausių savanorių batalionų, susibūrusių jau pačioje karo pradžioje 2014 m.
Bet po šios tragedijos vienas iš buvusių bataliono vadų, Viačeslavas Vlasenka, pravarde Apuokas, atkūrė batalioną ir jis iki šiol kaunasi karščiausiose ir sudėtingiausiose fronto vietose.
Kamanė svetingai praveria jau kelis kartus savo amžių atgyvenusio visureigio ne tik apsilupusias, bet ir automato perskrostas dureles.
Nieko keista, kad prieš kelionę atgal į frontą net porą valandų trunka vizitas į automobilių remonto firmą.
Kamanė „Lietuvos ryto“ korespondentus pasitiko pietuose esančiame Ukrainos mieste Mariupolyje. Frontas nuo šio strategiškai svarbaus transporto, kalnakasybos bei plieno pramonės centro – vos už poros dešimčių kilometrų.
Šis pietinis fronto ruožas – vienas karščiausių.
Mat čia Rusijos remiami separatistai stengiasi palaikyti kuo intensyvesę ugnį, nes baiminasi, kad būtent čia Ukrainos pajėgos gali sugalvoti pradėti plataus masto puolimą – nuo čia iki Rusijos sienos bene mažiausias atstumas visoje „liaudies respublikų“ kontroliuojamoje teritorijoje.
Čia pat – ir Šyrokinas. Tai viena gyvenviečių, per kurią eina fronto linija, o intensyvūs mūšiai kartais netyla kiaurą parą. Todėl frontą Mariupolyje gali ne tik girdėti, bet ir matyti – naktimis dunda artilerijos kanonada, o horizonte žybsi tolimi sprogimai.
Lygiai tokie pat vaizdai bei garsai ir naktimis Čermalyke.
Dega laukai ir pastatai
„Donbas-Ukraina“ pozicijos – už keliasdešimties kilometrų esančioje Čermalyko gyvenvietėje ir aplink ją. Per čia plytinčius laukus vingiuoja Kalmijaus upė, kuri ir yra natūrali fronto linija.
Priešinguose krantuose esantys rusų ir ukrainiečių įtvirtinimai nutolę vienas nuo kito per kilometrą ar pusantro. Todėl pagrindiniai ginklai, kuriais jie kas dieną ir kas naktį šaudo vieni į kitus, – minosvaidžiai, zenitinės patrankos ar sunkesni pabūklai.
Priešai nuolatos stebi vienas kitą iš savo priekinių pozicijų tiek dieną, tiek naktį – jas puikiai gali matyti per optinius prietaisus.
„Aš čia kol vienas važinėju, tai į mane dar nešaudė. Bet čia kartais, sako, dirba „zuška“ (zenitinė patranka. – Red.) ir, aišku, snaiperiai“, – sako Kamanė, kai visureigis sunkiai ropščiasi sviedinių išdaužytu žvyrkeliu ant stataus šlaito ir lenkia fermos griuvėsius, taip pat išvarpytus kulkų.
Aplinkui plytinčiose išdžiūvusiose lygumose tvyro ne tik kone keturiasdešimties laipsnių karštis ir ūžauja stiprus vėjas, bet ir plaikstosi to vėjo genama ugnis. Lygumos ir kartais jose esantys pastatai dega ir dieną, ir naktį, visur justi smalkių smarvė.
„Lietuvos ryto“ korespondentai kaip tik stabtelėjo prie liepsnose paskendusios fermos, kurią pervargę vietos žmonės skundėsi gesinantys nuo ankstyvo ryto.
Tiek ukrainiečiai, tiek separatistai vieni į kitų pusę tyčia šaudo minosvaidžiais, kad minos kaskart sukeltų gaisrą, kuris grasintų ir kariniams įtvirtinimams. Arba sunaikintų krūmų ir medžių guotus, kuriuose gali slėptis priešo kariai.
„Va, vakar naktį iš visų pusių gražiai Meškėną apdėliojo“, – „Lietuvos rytui“ sako kariai, turėdami omenyje vieną įtvirtintų pozicijų, kuriai vadovauja karys tokia pravarde.
Kitą naktį iš kitų įtvirtintų pozicijų į ligoninę buvo išgabenti net keturi kariai, kurie, gesindami priartėjusias liepsnas, apsinuodijo smalkėmis.
Žūtys – kone kasdien
Daugelis „Donbas-Ukraina“ karių, kalbėdami su „Lietuvos rytu“, skundėsi, kad čia jie tik „atostogauja“, neva nieko neveikia ir tik „dirba gaisrininkais bei ančių ganytojais“.
„Va, Marjinkoje tai kitas reikalas. Ten tai yra darbo!“ – lingavo galva ne vienas.
Marjinkos gyvenvietė pačioje Donecko pašonėje – vienas karščiausių karo taškų, čia, kaip ir, pavyzdžiui, netoliese esančioje Avdijivkoje, ugnis itin intensyvi, šaudoma net ir sunkiausia ginkluote.
Ukrainiečių ir rusų separatistų pozicijos čia itin arti viena kitos – kai kuriose vietose jų neskiria net ir šimtas metrų.
„Donbas-Ukraina“ Marjinkoje praleido net apie pusantrų metų, po to buvo permesti į kitas fronto vietas, tačiau šią vasarą ir vėl sugrįžto į tą strategiškai itin svarbią gyvenvietę.
Tuomet batalionui vadovaujantis Apuokas įsakė „pasiųsti atsakymą“ iš visų turimų ginklų bei pabūklų, ir, ukrainiečių žvalgybos duomenimis, priešo pusėje nuostoliai buvo nemenki – 47 žuvusieji ir sužeistieji.
Bet per tą mūšį ir ukrainiečių pusėje buvo nuostolių – du žuvę, 4 sužeisti. Pagal oficialią versiją, taip įvyko todėl, kad per aplaidumą vienas karys į minosvaidžio vamzdį šūviui įmetė miną, nepastebėjęs, jog jo vamzdyje įstrigus prieš tai ten įmesta mina.
Ukrainos kariuomenės vadovybė, kuri ir taip gana kreivai žiūri į Apuoką, nevengiantį pasakyti viešo aštraus žodžio jos adresu, po šių kautynių nusprendė išvesti šį batalioną iš Marjinkos ir permesti jį į sąlygiškai ramesnę vietą – Čermalyką.
Ugnis vidury dienos
Tačiau ta „ramybė“ atrodo išties labai sąlygiška ne tik priekinėse pozicijose, bet net ir pačiame bataliono štabe, įsikūrusiame gyvenvietėje netoli Čermalyko.
Apuokas jį ramią popietę aplankiusiems „Lietuvos ryto“ korespondentams rodo šalia bataliono įtvirtinimų nukritusių pabūklų sviedinių skeveldras, taip pat vietovės kariniame žemėlapyje pažymėtas ukrainiečių ir separatistų pozicijas abipus Kalmijaus.
„Čia stovi du savaeigiai jų artilerijos pabūklai, kurie į mus šaudo. Kaip matote, tai – atokesnė gyvenvietė, todėl mes atsakyti jiems negalime. Nieko, mes irgi nepėsti, neskubėsime, palauksime ir juos pagausime. Taip pat kaip ir Marjinkoje“, – ramiai dėsto bataliono vadas.
Apuokas, kaip ir Batia, teigia, kad padėtis fronte, jo akimis, nė kiek nepasikeitė ir nėra požymių, jog kaip nors smarkiai keistųsi artimiausiu metu. Jis skeptiškai vertino kalbas, jog Rusijos kariuomenė gali pradėti plataus masto ukrainiečių puolimą.
Tiek mes, tiek jie negali pasiekti ko nors esminio, nes tai kainuos pernelyg daug karių ir civilių gyvybių. Be to, – tai Rusijai itin svarbu – tokie dalykai jai kainuotų pernelyg brangiai politiškai, tarptautinėje arenoje“, – dėsto Apuokas.
Tačiau ant jo stalo staiga prabilo radijo stotelė – pranešta, kad į bataliono pozicijas šaudo priešų minosvaidis.
Ant štabo sienos kabančiame ekrane tuojau pat sušvito tiesioginės transliacijos vaizdas iš lauko kamerų – pats vadas turi galimybę iš karto apžvelgti visas priekines pozicijas – tiek priešo, tiek savo.
Apuokui ir vadams pozicijose ieškant galimos minosvaidžio vietos ir tariantis, kaip ir kokiais ginklais jį sunaikinti, atrodžiusios ramios popietės metu užverda „kovinis darbas“ ir „Lietuvos rytui“ tenka palikti Apuoko kabinetą.
Ketina eiti iki galo
Ketvirtus metus ginklo iš rankų nepaleidžiantis vos trisdešimtmetį perkopęs ukrainietis, pravarde Averas, neslėpė nė nenumanantis, kada gali baigtis karas, kuris tiek jam, tiek fronte sutiktiems draugams tapo kasdiene rutina.
„Kartais pagaunu save mąstantį, kad einu iki galo“, – sako Averas.
Logistikos srityje dirbęs jaunas vyras savo pasirinkimą stverti ginklą į rankas ir eiti ginti tėvynės paaiškino paprastai.
„Negalėjau ramiai stebėti per televizorių, kaip mano šalyje liejasi kraujas“, – prisimena karys.
Averas ne kartą buvo patekęs į karščiausius taškus. Kartą netyčia jis su kitais kariais įvažiavo tiesiai į priešininkų pozicijas.
„Užsukome pas juos lyg arbatos atsigerti“, – „Lietuvos ryto“ korespondentams priešakinėse pozicijose juokdamasis pasakoja vyras. – Tąsyk patekome į tikrą pragarą. Sėdėjau šalia vairuotojo, jam šovė tiesiai į galvą.
Aš spėjau išbėgti iš automobilio ir pasislėpiau už stulpo. Separatistai šaukė, kad išeičiau, esą nieko man nedarys. Tačiau nebuvau kvailas ir nepaklausiau jų.
Tuomet pasipylė šūviai. Šaudė iš visko, ką tiktai turėjo. Kulkų skeveldros lėkė man tiesiai į ranką.“
Vyras sąmonę atgavo tik kitą dieną gydymo įstaigoje. Į pagalbą atskubėję ukrainiečių kariai jį išgelbėjo, tačiau dalis jų paaukojo savo gyvybę. Pasak Avero, po tokių nutikimų jis suvokė kovojantis ne tik už savo šalį, bet ir už kiekvieną, kuris žuvo kare.
Priešakinėse pozicijose esančiam būriui vadovaujantis jaunas karys jau apdovanotas įvairiais ordinais ir medaliais, dalyvavo daugelyje žiauriausių kautynių.
Atrodo, jis gyvena ir kvėpuoja tik karu ir, kaip daugelis jo bendražygių, pripažįsta sunkiai įsivaizduojąs grįžimą į taikią kasdienybę.
Tikėjosi greitos pabaigos
„Donbas-Ukraina“ kariai, esantys fronte nuo karo pradžios, tikino manę, kad viskas greitai baigsis. Retas jų, griebęs ginklą 2014 ar 2015 metais, pagalvojo, jog apkasai jų namais taps ne vieniems metams.
„Iš pradžių patikėjau, kad čia antiteroristinė operacija, nugalėsime separatistus, išvalysime savo žemę, ir viskas. Tačiau Ilovaiske supratau, kad viskas ne taip, kaip anksčiau atrodė“, – pasakoja Averas.
Būtent ten esą jis pamatė, kad kovoti tenka jau ne tiktai su separatistais, bet ir su kitos šalies kariuomene.
„Iki Ilovaisko rusų separatistų pusėje buvo, bet nedaug.
Tačiau, atrodo, priešas pajuto, kad viskas gali greitai baigtis, ir štai atskubėjo kariuomenė. Tada supratau – tai karas, tikrų tikriausias karas“, – prisiminimais dalijasi ukrainietis.
Trejus metus kariaujantis ukrainietis, pravarde Tvirtas, taip pat iš pradžių nė nenumanė, kas jo laukia fronte. O ir šeima, išgirdusi apie jo apsisprendimą, iš pradžių tai priėmė labai sunkiai.
Nors priprasti prie to neįmanoma, tikino baimės nejaučiantis.
„Teko ir šešias valandas žiemą iki pusės vandenyje sėdėti, ne vieną dieną apkasuose valandų valandas gulėti nejudant iš vietos.
Kartą šalia manęs nukrito mina, laimė, nesprogo, todėl greitai ją peršokau ir nubėgau toliau.
Kitiems tai gali atrodyti nepakeliama, bet tokiomis akimirkomis supranti, kad jei nori išlikti – privalai kovoti“, – tikina ukrainietis.
Kovoja kariai, kaip patys tikino, ne dėl šalies valdžios, kuriai atvirkščiai negaili aršios kritikos.
„Jei ten, Kijeve, staiga atsirastų laisva budelio vieta, aš būčiau pirmas, kuris pasiprašytų darbo. Išmušinėčiau pats jiems taburetes iš po kojų arba pribaiginėčiau pistoletu. Mat net nežinau, ko nekenčiu labiau – priešų, kurie yra prieš mane, ar tų, kurie yra man už nugaros. Ir nežinau, kurie pavojingesni“, – sakė vienas karys.
Kiti juokavo, kad Marjinkoje būdavo tokių pokalbių su separatistais: „Mes jiems rėkiame - „Putinas – b...ys!“. Tada jie mums: “Porošenka – „pe...astas“! O mes jiems atsakome: “Mes ir patys žinom“!“
Tad jų tikslas – išvyti priešą iš savo šalies teritorijos. Ir visi jie tikino vienbalsiai, jog seniausiai kariauja ne su separatistais.
„Separatistai sėdi Luhanske ir Donecke, o mes kariaujame su Rusijos kariuomene“, – tvirtina Averas.
Tuo metu snaiperis, pravarde Monia, tikino, kad taikos ir ramybės šiose konflikto apimtose teritorijose greitai tikėtis neverta.
„Net jeigu karas baigsis, žmonių tarpusavio ryšiai nutraukti dešimtmečiams. Yra tokių šeimų, kurios vienas narys kovoja vienoje pusėje, kitas – kitoje. Kaip tai turės būti išspręsta pasibaigus konfliktui? Niekaip, bent jau artimiausius dešimtmečius“, – įsitikinęs karys.
Rusija apgavo, bet nekalta
Dar vienas iš „amžinųjų“ klausimų – ar kaip nors keičiasi Ukrainos atsiimtose ir rusų vis dar užimtose teritorijose gyvenančių eilinių piliečių požiūris į šį karą, Rusiją ir Ukrainą?
Tiek Apuokas, tiek kiti bataliono kariai teigia, jog, viena vertus, dalis visuomenės nusiteikusi vis palankiau Ukrainos valstybės ir kariuomenės atžvilgiu, supranta, jog Rusijos propaganda jiems plovė smegenis apie tai.
Tačiau didžioji dalis esą ir toliau stengiasi tik prisitaikyti prie situacijos ir, nors yra visiškai „užknista“ ir pavargusi nuo karo, vis viena tik pasyviai laukia, kuo viskas baigsis. Be to, ir jų prorusiškumas niekur nedingo, net nepaisant to, jog daugelis iš jų suvokia buvę apgauti ir išnaudoti.
Tokią diagnozę patvirtino ir, pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ naktiniame traukinyje Kijevas-Mariupolis sutikta „Donecko liaudies respublikos“ gyventoja iš paties Donecko.
Penkiadešimtetį perkopusi moteris – tipiška tų tūkstančių žmonių iš „anos pusės“ atstovė, kuri reguliariai, naudodamasi išlaikytu Ukrainos pasu, kerta „respublikos“ sieną ir keliauja net iki paties Kijevo pasiimti ukrainietiškos pensijos ir apsipirkti.
Mat kainos Ukrainos pusėje – žymiai mažesnės, nei rusiškoje. Tad tūkstančiai šių žmonių, apsikrovę krepšiais, kasdien kursuoja iš vienos pusės į kitą, po pusę dienos stovi begalinėse eilėse prie įtvirtintų patikros postų.
„Mes, paprasti žmonės, buvome tik figūrėlės žaidimo lentoje, patrankų mėsa. Mus išnaudojo ir apgavo su visa ta „liaudies respublika“ ir panašiai. Niekai visa ta „respublika““, – moja ranka moteris.
Tačiau ji žino, kad viską „sukėlė“ – aišku, JAV. „Pažiūrėkit, kaip Amerika visur tą patį daro, karus sukelia. Irake, Jugoslavijoje – visur! O V.Putinas tik gina savo paties interesus. O kas gi jam daryti?“, – Kremliaus režimo vadą ir visą Rusiją supranta pašnekovė.
Taip pat ji cituoja pagrindines rusiškų televizijų propagandines laidas, kurios, pasak jos, yra pagrindinis ir objektyviausias informacijos šaltinis. „Štai Vladimiro Solovjovo pokalbių laida – ten išties išgirsi kai kurių tikrų minčių iš tikrų žmonių, nors, aišku, visi stengiasi, kad Rusija gražiausiai atrodytų“, – teigė Ukrainos pilietė ir „liaudies respublikos“ gyventoja.
Tad, panašu, kad ir paprasta visuomenė Ukrainos rytuose – toje pačioje aklavietėje, kur ir visa šalis.
Geopolitinė aklavietė
JAV prezidento D.Trumpo administracijai paskyrus naują įgaliotinį Ukrainos reikalams, seno kirpimo respublikoniškuoju vanagu tituluojamą Kurtą Volkerį, šiame fronte justi šioks toks sujudimas ir pagyvėjimas.
JAV Kongresas priėmė naują paketą griežtų sankcijų Rusijai, Vašingtonas vėl ėmė grasinti pradėti tiekti ginklus Ukrainai, o K.Volkeris, kuris zuja ne tik po Ukrainą, bet ir po visą regioną, svaidosi gana aštriais pareiškimais Rusijos atžvilgiu – pabrėžia, kad pirmiausia pati Rusija turi pasitraukti iš Donbaso, nes yra agresorė. Taip pat Ukrainai turi būti grąžintas ne tik Donbasas, bet ir Krymas.
Ir kiti aukščiausi JAV politikai bei diplomatai nuolatos akcentuoja, kad griežtas Vašingtono požiūris į Rusijos agresiją Ukrainoje ir apskritai Rusijos režimą ne tik nepasikeitė, bet ir griežtėja.
Tačiau vienintelis kelias, kurį iš šios aklavietės tebemato tiek Vašingtonas, tiek kitos Vakarų sostinės, – vadinamieji Minsko susitarimai, numatantys atplėštų Donbaso sričių grąžinimą Ukrainai su dabartinės jų separatistų valdžios įteisinimu.
Taigi Kijevas ir toliau atkakliai atsisako tai priimti. Maskvai toliau palaikant rusenančią ir kartais vis suaktyvėjančią ugnį fronte, Ukrainos valdžia irgi tęsia karą panašiu „budėjimo režimu“. Kas gali priversti Rusiją atsitraukti ir ar reikia tam naujų sankcijų bei izoliacijos, Vakarai ir toliau nežino.
