Sovietų planuotojų įkurtame mieste žemė ėmė ryti gyventojų namus

Rusijos viduryje įsikūrę Bereznikai vis labiau primena vaiduoklių miestą. Dėl žemės įgriuvų, kurių gylis siekia šimtus metrų, namus paliko tūkstančiai žmonių. Ką daryti su vis atsirandančiomis duobėmis, neaišku.

Kai kurios duobės atsirado daugiau nei prieš dešimtmetį ir nuolat didėja.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Kai kurios duobės atsirado daugiau nei prieš dešimtmetį ir nuolat didėja.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Bereznikuose nuolatos atsiranda naujų žemės įgriuvų, nes miestas stovi ant vandens plaunamų druskų kasyklų. Į atsivėrusias duobes garma ne tik namai, bet ir traukinių vagonai. Teko uždaryti miesto geležinkelio stotį, nes žmonėms kilo pavojus.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Bereznikuose nuolatos atsiranda naujų žemės įgriuvų, nes miestas stovi ant vandens plaunamų druskų kasyklų. Į atsivėrusias duobes garma ne tik namai, bet ir traukinių vagonai. Teko uždaryti miesto geležinkelio stotį, nes žmonėms kilo pavojus.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Bereznikuose nuolatos atsiranda naujų žemės įgriuvų, nes miestas stovi ant vandens plaunamų druskų kasyklų. Į atsivėrusias duobes garma ne tik namai, bet ir traukinių vagonai. Teko uždaryti miesto geležinkelio stotį, nes žmonėms kilo pavojus.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Bereznikuose nuolatos atsiranda naujų žemės įgriuvų, nes miestas stovi ant vandens plaunamų druskų kasyklų. Į atsivėrusias duobes garma ne tik namai, bet ir traukinių vagonai. Teko uždaryti miesto geležinkelio stotį, nes žmonėms kilo pavojus.<br>„RIA Novosti“/„Scanpix“ nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

„Lietuvos rytas“

Oct 24, 2018, 3:23 PM

Permės krašte beveik prieš šimtmetį dėl gausių kalio druskų, reikalingų trąšų gamybai, klodų buvo įkurtas darbininkų miestas.

Bet dabar, kai jų telkiniai išraižyti kasyklų tunelių, šiame mieste vienas po kito skradžiai žemę ėmė dingti namai.

Vienas pirmųjų atvejų pastebėtas 2007 metais. Tuomet Bereznikų gyventojas Dmitrijus Vdovičenka prabudo 6 val. ryto išgirdęs didžiulį triukšmą. Jo namas drebėjo taip smarkiai, kad vyras su žmona vos neiškrito iš lovos.

Kartu su kaimynais D.Vdovičenka nuskubėjo link tos vietos, kur buvo matyti didžiulis dūmų stulpas. Ten jis pamatė gaisrininkų automobilius. Tą dieną jis taip ir nesuprato, kas įvyko, tačiau ne juokais išsigando.

Kitas Bereznikų gyventojas Olegas Paškovas teigė tądien išgirdęs didžiulį sprogimą.

„Smūgis buvo toks stiprus, lyg būtų sprogusi atominė bomba. Netrukus man į langus pabiro smėlis“, – portalui „Meduza“ pasakojo O.Paškovas.

Bandė raminti gyventojus

Pirmoji kasykla Uralo kalnuose įsikūrusioje darbo stovykloje atvėrė duris dar 1944 m. Vėliau buvo atidarytos dar kelios. Iki šiol jose dirba 15 proc. miesto gyventojų, o visos kasyklos priklauso įmonei „Uralkalij“.

Vakarų valstybėse kasyklų tuneliai dažniausiai išrausiami toli nuo gyvenamųjų teritorijų, kad būtų išvengta galimų smegduobių.

Tačiau 154 tūkst. gyventojų turintis miestas buvo pastatytas tiesiai virš kasyklos – tarsi laikantis blogiausių Sovietų Sąjungos planavimo politikos gairių.

Mat svarbiausia buvo, kad darbininkams būtų patogu greitai pasiekti darbo vietas.

2006 metais į vieną kasyklą pradėjo sunktis vanduo, todėl ji buvo uždaryta, o 500 darbuotojų perkelti į kitas kasyklas. Tačiau miesto meras Andrejus Motovilovas tikino, kad padėtis kontroliuojama.

„Net jeigu visą kasyklą apsems vanduo, žemė neturėtų stipriai nusėsti. Be to, šis procesas užtruks apie 50 metų, todėl gyventojai to nepajus“, – tikino meras.

Tačiau realybė buvo kitokia. Jau tais pačiais metais vanduo pažeidė kasyklos sutvirtinimus, ir atsivėrė 15 metrų gylio ir 70 metrų ilgio ertmė, žiojinti vos keli metrai nuo artimiausio pastato.

O kitą dieną išsiveržė po žeme susikaupęs vandenilio sulfidas. Garsą girdėjo beveik visi miesto gyventojai.

Bereznikų valdžia nutarė pastatyti dambą, kad į atsivėrusią prarają nepradėtų tekėti vanduo iš šalia esančios upės.

Bet gruntiniai vandenys toliau sėmė kasyklą ir tirpdė po žeme glūdinčius druskos klodus. Atsivėrusi duobė vis didėjo, netrukus į ją nugrimzdo ir įmonei priklausantis trijų aukštų pastatas.

Po kurio laiko druskos koncentracija padidėjo taip smarkiai, kad vanduo nebesiskverbė pro žemę.

Duobė nustojo didėjusi, bet ta miesto dalis tapo panašesnė į ežerą, kurio plotis siekė 146 tūkst. kvadratinių metrų.

„Miestui ši žemės įgriuva pavojaus nekelia. Nėra reikalo jaudintis, mes susitvarkysime su iškilusiais sunkumais“, – toliau ramino miesto meras A.Motovilovas.

Tačiau valdyti padėtį darėsi vis sunkiau. Vieną dieną D.Vdovičenka pastebėjo, kad jo daugiabutyje atsirado įtrūkis. Iš pradžių nedidelis, bet laikui bėgant jis vis didėjo.

Įgriuvo traukinio vagonas

2010-ųjų lapkričio pabaigoje dispečeris Aleksandras Nazareckas įprastai dirbo naktinę pamainą geležinkelio stotyje. Tačiau netrukus jis pamatė, kad sustojo krovininis traukinys.

„Traukinio mašinistas neatsiliepė. Pažiūrėjau į langą ir pamačiau, kad tarp vagonų žioji skylė“, – pasakojo A.Nazareckas.

Paaiškėjo, kad geležinkelio stotis buvo pastatyta virš pirmosios kasyklos. Traukinys ant bėgių buvo būtent tuo metu, kai atsirado dar viena įgriuva. Vienas vagonų įkrito į duobę ir ten guli iki šiol.

Po incidento geležinkelio stotis buvo uždaryta šešioms dienoms, tačiau vėliau vėl atidaryta. Traukiniai tiesiog nevažiuoja ten, kur atsirado duobė.

Bet jie ir toliau rieda visai šalia esančios įgriuvos. Ją bandyta užpilti smėliu, tačiau tai nepadėjo. Dabar šalia bėgių pūpso maždaug 150 kvadratinių metrų „ežeras“.

Praėjus metams po incidento geležinkelio stotyje, 2011 m. gruodžio mėnesį, netoliese atsivėrė dar viena duobė.

Iš pradžių ji buvo maždaug 15 kvadratinių metrų dydžio, tačiau per du mėnesius padidėjo net 35 kartus.

Praėjus pusmečiui duobė buvo 10 tūkst. kvadratinių metrų dydžio. Ją bandyta užpilti smėliu.

Bet atliekant darbus žemė dar kartą įgriuvo ir į duobę nugarmėjo du buldozeriai. Viename jų sėdėjo Genadijus Parfionovas. Jo kūno gelbėtojams taip ir nepavyko surasti.

Bereznikuose prasidėjo panika – į duobes nuolat įkrisdavo žmonės. Gyventojas Sergejus prisiminė, kad žmonės baiminosi, jog tuojau po žeme atsidurs pusė miesto.

Padėtis be išeities

2014 metais Bereznikų geležinkelio stotis buvo galutinai uždaryta.

Dabar į miestą važiuoja tik autobusai. Ant bėgių liko stovėti krovininiai traukiniai, o šalia – didžiulis ežeras.

Atsiradus trečiajai įgriuvai pirmosios dvi susijungė į vieną ir jų užpilti tapo nebeįmanoma.

Kaip paaiškino Uralo kalnakasybos instituto direktorius Igorius Sanfirovas, įgriuvos atsirado dėl to, kad atidarant kasyklas daugiau nei prieš pusšimtį metų technologijos nebuvo taip pažengusios, kaip dabar, todėl nebuvo įmanoma užtikrinti visiško saugumo.

Dabar esą irgi jau nieko negalima padaryti, nes vanduo sunkiasi toliau.

„2006 m. buvo suvažiavę specialistai iš viso pasaulio ir niekas nieko nepasiūlė“, – teisinosi I.Sanfirovas.

Įgriuvos galėjo atsirasti ir dėl to, kad Bereznikų žemėje nėra molio, apsaugančio kasyklas nuo gruntinio vandens.

„Įsivaizduokite, kad į arbatos puodelį įmetate cukraus kubelį. Tai ir įvyko Bereznikuose“, – aiškino „Uralkalij“ žemės inspektorius Michailas Permiakovas.

Tiesa, tai neapsaugos nuo naujų duobių atsiradimo, bet galbūt jos bus mažesnės, o namų sienose neatsiras tiek daug plyšių.

Užpilti kasyklas imtasi dar 1992 metais, tačiau griūvant tuneliams darbų atlikti nebuvo įmanoma, todėl jie liko tik dokumentuose.

Praėjus dešimtmečiui, 2002 metais vietos valdžia kartu su įmone „Uralkalij“ priėmė sprendimą užpilti visas tuščias ertmes, esančias po miestu. Bet net per trejus metus pirmoji kasykla buvo tiktai pusiau užpilta.

Tiesa, įmonė vis tiek gyrėsi, esą darbai vyksta greičiau, nei planuota. Liko neaišku, ar planai užpilti visas ertmes iš viso buvo įgyvendinti.

Prieš dvejus metus Bereznikų mieste atsirado dar viena įgriuva. Duobė atsivėrė vos keli metrai nuo čia esančios mokyklos, kuri buvo uždaryta dar 2007 metais.

Šiemet mieste atsivėrė dar dvi didžiulės duobės, į prarają nugarmėjo namas. Dabar virš žemės kyšo tik jo stogas.

Pietinėje miesto dalyje, kurioje iš viso yra šešios duobės, buvo uždaryta cerkvė, dvi mokyklos, du vaikų darželiai ir kultūros namai, kurie galiausiai buvo nugriauti. Teismo pastatas taip pat buvo nugriautas, bet griuvenos taip ir liko gulėti.

Kiekvieną miesto kampelį 24 valandas per parą stebi vaizdo kameros, žemės virpesius seka jutikliai. O šalia didžiulių duobių ir toliau gyvena žmonės. Vienas jų – pensininkas, buvęs „Uralkalij“ darbuotojas Sergejus Sokolovas.

Jo namas stovi kelios dešimtys metrų nuo prasivėrusios duobės. Jo garaže įtrūko betoninės grindys ir atsirado duobė. Namo sienos taip pat sutrūkinėjusios.

Gyvena nuodingame name

Bereznikų valdžia vis dėlto sumanė kaip nors spręsti problemą. Iš namų, esančių prie duobių, žmonės buvo iškeldinti.

„Mus tuomet gerokai išgąsdino. Pasakė, kad namas nugarmės į duobę, ir greitai visiems liepė išsikelti“, – pasakojo Olegas Paškovas.

Jam ir 28 kitų namų savininkams buvo pasiūlyta persikelti kitur, tačiau sutiko ne visi. O.Paškovas atsisakė apsigyventi jam pasiūlytame daugiabutyje, pasirinko kompensaciją.

Netrukus jis įsigijo kitą būstą, tačiau praėjusiais metais namas, kuriame vyras gyvena, taip pat buvo pripažintas nesaugiu. O.Paškovui vėl teks kraustytis.

2013 metais nesaugiais pripažinti 99 namai – tai dešimtadalis visų Bereznikų pastatų. Iškeldinti reikėjo beveik 12 tūkst. žmonių. Dabar nesaugių namų dar daugiau – beveik 200.

Bet dalis miesto gyventojų nenori palikti savo namų, mat jiems pasiūlyti būstai yra pusvalandis kelio autobusu.

Be to, žmonių, kuriuos reikia perkelti, labai daug, todėl kai kuriems siūlomi butai yra dar statyti nebaigtuose namuose.

Daugiaaukščiai namai, į kuriuos perkeliami Bereznikų gyventojai, atsirado ne iš karto. Šalia jų stovi 89 dviejų aukštų namai, kurie buvo pastatyti 2007 metais.

Praėjus ketveriems metams, kai juose jau gyveno beveik 189 žmonės, paaiškėjo, kad namai nuodija gyventojus.

Pastatų sienos išskiria formaldehidą – bespalves pavojingas dujas. Galima jų koncentracija pastatuose viršyta 50 kartų.

2012 m. dėl to keliems valdininkams buvo iškeltos bylos, bet praėjus ketveriems metams jos nutrauktos dėl senaties, todėl atsakomybės jiems pavyko išvengti.

Bereznikų administracija įkalbėjo nuodingų namų gyventojus persikelti į naujus pastatus. Sutiko beveik visi, išskyrus vieną šeimą. Vladimiras Ponamariovas pasiliko savo bute ir jau devynerius metus teisiasi su valdininkais, kad jo butas oficialiai būtų pripažintas netinkamu gyventi. Tuomet jis galėtų sulaukti kompensacijos.

„Be abejo, čia gyventi baisu. Jaučiuosi lyg vaikščiodamas po minų lauką. Kol kas dar nesprogo, tačiau tai bet kada gali įvykti“, – aiškino V.Ponamariovas.

Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų spalio 29 dieną.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.