Kodėl Izraelis turėtų leisti įsikurti Palestinos valstybei ir pasitraukti iš prieš kelis dešimtmečius užimtų teritorijų Jordano upės Vakarų Krante, kur dabar ne tik visiškai dominuoja kariniu, ekonominiu, socialiniu bei kitais aspektais, bet ir vis labiau įtvirtina ir plečia savo valdžią?
Juk Izraelį tai priversti galinčių jėgų ir aplinkybių, išskyrus įstrigusį ir vis subyrantį taikos procesą, nėra.
Tai pagrindinis retorinis klausimas, kuris kyla apsilankius Vakarų Krante, Izraelio bei Palestinos autonomijos valdomose teritorijose. Juolab kad žydų karine, ekonomine bei demografine priespauda besiskundžiantys palestiniečiai neišklampoja iš vidaus problemų liūno.
Tai – ekstremizmas ir terorizmas, vidaus susiskaldymas bei vis auganti socialinė atskirtis, autoritarizmas bei korupcija.
Susiję straipsniai
Bijo virsti šveicarišku sūriu
„Laikas bėga, o mes tik stebime, kaip aplinkui plečiasi senos žydų gyvenvietės, kuriasi naujos ir kaip jie apskritai mus smaugia. Ir ką mes galime padaryti?“ – tokių minčių, kai kurių vietos gyventojų nuolat kartotų „Lietuvos rytui“ autonomijos sostinėje Ramaloje, galima išgirsti ir visame Vakarų Krante.
Tą patį kiekvienam užsienio žurnalistui tvirtina ir palestiniečių politikai, žurnalistai, mokslininkai, visuomenės veikėjai.
Pasak jų, padėtis ir Izraelio politika teritorijose, kurias jis užėmė po triuškinamai laimėto vadinamojo Šešių dienų karo su Egiptu, Sirija ir Jordanija 1967 metais, – visiškai aiški.
Pirmiausia, kad ir kokios sudėties ir politinės pakraipos būtų vyriausybė, Izraelis siekia sukurti kuo daugiau žydų nausėdijų, kurios atskirtų viena nuo kitos arba apsuptų palestiniečių gyvenamas teritorijas.
V.Bruverio nuotr.
Daugelis teigia, kad gyvenvietėmis, kurias vėliau mėginama jungti į aglomeracijas, visą tą Vakarų Kranto dalį, kurioje gyvena daugiausia arabų ir kurią formaliai valdo palestiniečių autonomijos valdžia, siekiama padaryti panašią į skylėtą šveicarišką sūrį.
Tuo metu palestiniečių gyvenvietėms esą ne tik neleidžiama natūraliai plėstis, bet kai kurios iš jų dar griaunamos, žmonės verčiami išsikelti.
Esą tokia politika itin ryški Rytų Jeruzalėje, kuri turėtų priklausyti palestiniečių autonomijai, tačiau ją kontroliuoja Izraelis, kuris ir siekia ją paversti žydų dominuojama miesto dalimi.
Be to, arabiškoji populiacija nuo žydiškosios atitveriama ne tiktai gausybe karinių patikrinimo punktų, atskirais – tik arabams ir tik žydams skirtais – keliais bei įvairiais užtvarais, bet ir milžiniška betono luitų siena, kuri kai kuriose vietose skverbiasi giliai į palestiniečiams priklausiusią teritoriją.
Per patikrinimo punktus kasdien turi pereiti tūkstančiai žmonių – juk daugybė palestiniečių kasdienius darbus dirba Izraeliui priklausančioje teritorijoje.
Susiję straipsniai
Persvara – visuose frontuose
Kita vertus, pasak palestiniečių, Izraelis perėmė visą pagrindinių išteklių kontrolę, pirmiausia vandens.
„Jie vagia mūsų vandenį, kurį po to mums pardavinėja keliskart brangiau nei saviškiams, ir tiekia jo kur kas mažiau“, – tvirtino už Europos Sąjungos (ES) paramą statomos vandens saugyklos, galinčios perdirbti nešvarų vandenį, vadovai.
Lygiai taip pat esą elgiamasi ir su dirbamąja žeme bei kitais ištekliais. Taip esą siekiama, kad arabiškoji visuomenės dalis gyventų kuo sunkesnėmis sąlygomis.
Ypač kenčia skurdžiausios ir labiausiai pažeidžiamos bendruomenės, pavyzdžiui, beduinai. „Lietuvos rytas“ lankėsi keliuose jų kaimeliuose Jordano upės slėnio lygumose ir prie Jeruzalės.
V.Bruverio nuotr.
Jų gyventojai skundėsi tiek Izraelio kariuomenės persekiojimais, tiek tuo, jog yra stumiami iš savo gyvenamų teritorijų, griaunami jų namai.
Anot palestiniečių, Izraelio politika okupuotose teritorijose, iš kurių jis pagal ankstesnes taikos sutartis jau turėjo seniai pasitraukti, aiški.
Esą taip žydų valstybė siekia, kad okupuotose teritorijose jos piliečiai imtų dominuoti.
Tiesa, palestiniečiai tvirtina, kad bent jau demografiniame fronte Izraelis jų neįveiks, o tai lemia problemos amžinumą.
Tad per ne itin ilgą laiką, galbūt dar per kelis dešimtmečius, nepriklausomos ir visavertės Palestinos valstybės klausimas savaime ištirps, o tas teritorijas, kurios sudaro mažiausią dalį viso Vakarų Kranto ir kur ji dabar mėgina kurtis, net galės pasiimti kitos arabų valstybės.
Vakarų Krante esančias teritorijas aplink Ramalą bei kitus didžiuosius arabų gyvenamus miestus neva galėtų pasiimti Jordanija, o blokuotą ir prie humanitarinės katastrofos sparčiai artėjantį Gazos Ruožą, kurį šiuo metu valdo teroristinė grupuotė „Hamas“, – Egiptas.
Taigi palestiniečiai savo kaltinimus Izraeliui visada vainikuoja terminu „apartheidas“. Taip buvo vadinama baltųjų kolonistų palikuonių valdomos Pietų Afrikos rasinės diskriminacijos politika vietos juodaodžių gyventojų atžvilgiu.
V.Bruverio nuotr.
Hebronas prieš al Chalilį
Viena vietų, kur ši priešprieša itin didelė, – Hebrono miestas. Tai antras pagal svarbą ir šventumą miestas žydų religinėje tradicijoje, turintis vieną pagrindinių sakralinių objektų – Patriarchų kapavietę.
Hebronas, arabiškai vadinamas al Chaliliu, yra ir pirmajame švenčiausių islamo miestų ketvertuke.
Dar praėjusio amžiaus pradžioje čia kartu gyveno tiek arabai, tiek žydai, bet po kruvinų konfliktų ir arabų sukeltų žudynių žydų bendruomenė čia visai išnyko. Tačiau vėliau žydai sugrįžo į maždaug 200 tūkst. arabų gyvenamą miestą.
Susiję straipsniai
Šiuos žmones saugo Izraelio kariuomenė, kuri „sterilizavo“ aplinkinius kvartalus, kad juose nebūtų arabų, – jiems nebeleidžiama čia ne tik kurti ar plėtoti savo verslo, bet ir gyventi.
Tad gyvenimo širdimi buvęs senasis miesto centras, kuriame lankėsi „Lietuvos ryto“ žurnalistas, išties primena vaiduoklių teritoriją, po kurią vaikšto tik čia gyvenantys žydai ir Izraelio kariai, budintys savo postuose.
Palestiniečių teigimu, dėl to pamažu miršta ir visas miestas.
Ne mažiau, o gal net ir griežčiau už palestiniečius padėtį vertina Achiya Schatzas, lydėjęs „Lietuvos ryto“ žurnalistus į Hebrono centrą.
Trisdešimtmetis vyras kilęs iš itin religingos ir patriotiškos žydų šeimos, buvęs Izraelio kariuomenės grietinėlei priklausančio specialiųjų pajėgų dalinio „Duvdevan“ karys.
Elitinis dalinys, kurio pavadinimas hebrajų kalba reiškia „vyšnia“, skirtas kovai su terorizmu miestuose ir vykdo pačias sudėtingiausias operacijas visame Vakarų Krante.
Ne vienus metus čia praleidęs A.Schatzas dabar yra vienas organizacijos „Pralaužiant tylą“ vadovų. Organizacija vienija Vakarų Krante tarnavusius Izraelio karius, kurie tarptautinei bendruomenei skelbia apie tai, kad Izraelio karinė Palestinos okupacija ir neteisinga, ir žalinga pačiam Izraeliui, nuodija visuomenę ir didina išorinius pavojus.
A.Schatzas taip apibrėžia kariuomenės buvimo Vakarų Krante ir elgesio su arabiškąja visuomene esmę, kurią esą kariuomenei specialiai suformulavo ir jos vadovybė bei politikai: „Absoliučiai visi turi nuolatos justi, kad mes esame čia ir galime bet kam bet kada padaryti bet ką.
Taigi kiekvienas, kuris ką nors prieš mus planuoja, turi bijoti, kad tuojau pat sulauks griežčiausio atsako. Tai turi žinoti visi.
Visuotinė baimė ir bejėgiškumo jausmas – visa ko pagrindas.“
Tad, pasak buvusio „Vyšnios“ kario, masiniai ir sisteminiai pamatinių žmogaus teisių pažeidimai – neatskiriama kasdienė kariuomenės veiklos dalis.
V.Bruverio nuotr.
Neatsitrauks nė per pėdą
„Neklausykite šito kairuolio ir išdaviko, kuris jums tiesiog meluoja už pinigus“, – šitaip priėjęs prie A.Schatzo ir jo klausytojų tuščioje Hebrono senamiesčio gatvėje šūktelėjo ilgabarzdis vietos gyventojas.
Paaiškėjo, jog tai – Baruchas Marzelis, vienas Hebrono žydų bendruomenės lyderių.
Daugelis gyvenančiųjų žydų gyvenvietėse Vakarų Krante – religiniai fundamentalistai bei kraštutiniai dešinieji, save suvokiantys kaip istorinės žydų tautos kovos už galutinį sugrįžimą į tėvynę priešakinį būrį.
Hebrono bendruomenė – viena aršiausių, o B.Marzelis – vienas garsiausių jos atstovų ne tik Izraelyje, bet ir pasaulyje. Iš Bostono kilęs veikėjas kovoja, žinoma, ne tik su arabais, bet ir, pavyzdžiui, su homoseksualais ar mišriomis žydų santuokomis su kitų tautybių žmonėmis.
Beje, jis protestavo prieš buvusios Mis pasaulis Linor Abargil ir lietuvio krepšininko Šarūno Jasikevičiaus santuoką.
„Lietuvos rytui“ pranešęs, kad jo seneliai kilę iš Lietuvos, su žmona ir devyniais vaikais Hebrone seniai gyvenantis B.Marzelis savo požiūrį išdėstė paprastai.
„Kai kurie europiečiai nesupranta, kad „Hamas“ ir arabai tiesiog nori užbaigti tai, ko nepadarė Adolfas Hitleris. Jei jiems pavyks, jie po to ateis išžudyti jūsų. Jie nenori nieko kito.
Tačiau judaizmas – ne kito atsukto skruosto religija. Jeigu kas nors ateina nužudyti tavęs, tu turi jį nužudyti pirmas, ir viskas. O čia – mūsų žemė, į kurią mes sugrįžome ir iš kurios nesitrauksime“, – sakė jis.
V.Bruverio nuotr.
Tuo metu A.Schatzas mėgino su juo ginčytis. „Bet kokia viso to kaina? Kodėl mes už visa tai turime mokėti mano draugų ir nekaltų žmonių gyvybėmis? Kodėl mes turime jus ginti ir numarinti ištisus miestus?“ – šūkčiojo jis B.Marzeliui tiktai paniekinamai mojant ranka.
Aplinkui pradėjus būriuotis kitiems bendruomenės atstovams, kai kurie iš jų nebuvo linkę į taikius pokalbius kaip B.Marzelis.
Pavyzdžiui, vienas iš jų filmavo A.Schatzą mobiliuoju telefonu ir nuolat pertraukinėjo, hebrajiškai šūkčiodamas įžeidimus ir sekdamas iš paskos.
Po kurio laiko atvykus policijai teko pasišalinti, nes dažnai Hebrono centre apsilankę atvykėliai, jei jie nepatinka vietos gyventojams, būna apmėtomi akmenimis arba kiaušiniais, kitaip užpuolami.
Tad kokia gi gali būti politinė ar taiki išeitis iš šios aklavietės, kuri juntama ne tiktai Hebrone, bet ir visame Vakarų Krante?
V.Bruverio nuotr.
Izraelio vyriausybė rodo į priešingą pusę
Dabar Izraelį valdančių dešiniųjų ir visos valstybės pozicija aiški. Vakarų Krantas – ne okupuota, o „ginčytina“ teritorija, kurioje žydai ir Izraelio piliečiai turi teisę gyventi kaip ir visi kiti.
Kamuolys – palestiniečių pusėje, tad jie pirmi turi pripažinti Izraelio teisę į egzistavimą, galutinai atsisakyti terorizmo ir paramos tokioms grupuotėms kaip „Hamas“. O Izraelis turi teisę gintis ir tai daro visomis įmanomomis priemonėmis.
Be to, patys palestiniečiai turi pagaliau išspręsti savo vidaus susiskaldymą, kad prie taikos derybų stalo sėstų vieningi ir būtų galutinai aišku, kas su kuo derasi.
Praėjusią savaitę buvo žengtas žingsnis šia linkme, o Izraelis, nors jam šis susiskaldymas visuomet buvo naudingas, tam pernelyg neprieštaravo. Pagrindiniai priešininkai Palestinoje „Fatah“ ir „Hamas“ pagaliau pasirašė taikos sutartį Egipto, spaudusio juos tai padaryti, sostinėje Kaire.
V.Bruverio nuotr.
Susitarime numatyta per metus surengti rinkimus į parlamentą, kurių Palestinoje nebuvo jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau lieka neatsakyti esminiai klausimai. Pavyzdžiui, kas bus toliau, jei „Hamas“ kategoriškai atsisako nusiginkluoti, nors to reikalauja Izraelis?
Pastarasis taip pat toliau žada derėtis tik tada, jei Palestinos vyriausybėje nebus „Hamas“ atstovų. O ar jie apskritai galėtų dalyvauti rinkimuose, jei net ir Vakarai oficialiai paskelbė „Hamas“ teroristine organizacija?
Be to, „apartheidu“ Izraelį kaltinantys ir laisvės reikalaujantys palestiniečiai patys neoficialiai dažnai pripažįsta, jog didžiausios jų ydos – valdžios vykdoma žiniasklaidos cenzūra, nevengianti masinių žurnalistų areštų, elito protekcionizmas ir korupcija, didėjanti ir emigraciją skatinanti socialinė atskirtis.
V.Bruverio nuotr.
Ypač – provincijoje, kur dauguma gyventojų, vietinių teigimu, sutiktų ir su Izraelio valdymu bei buvimu vienoje valstybėje su žydais, jei tik tai suteiktų bent šiek tiek daugiau teisių.
Tačiau politikos viršūnėse greičiausiai ir toliau viešpataus „Hamas“ ir „Fatah“, nors didelė dalis visuomenės, pirmiausia jaunimas, ir yra visiškai nusivylusi senuoju politiniu elitu, nerandanti jokių politinių jėgų, kurios atitiktų jos interesus.
O Izraelio visuomenėje ir toliau greičiausiai dominuos tie, kurie pritaria valstybės politikai Vakarų Krante ir mano, jog neigiami tos politikos padariniai – pačios visuomenės radikalizacija, nuolatinis terorizmo ir konflikto su visu arabų pasauliu pavojus – yra tai, su kuo Izraelis vis dėlto pajėgus susidoroti.