Tuo laikotarpiu tarp nusikaltėlių išryškėjo lyderis – Sergejus Timofejevas, traktorininkas iš Novgorodo, kuris sugebėjo tapti Maskvos nusikaltėlių vadeiva.
Kelias į „sėkmę“
1955 m. liepos 18 d. Klino kaime, Novgorodo srityje, gimė berniukas, kurį tėvai pavadino Serioža. Dar vaikystėje jis išsiskyrė atsakingumu: gerai mokėsi, vėliau sąžiningai dirbo kolūkyje traktorininku. Kai atėjo laikas tarnauti kariuomenėje, S.Timofejevui pasisekė – jį paskyrė į elitinį KGB kuruojamą Kremliaus pulką, kur papuldavo tik nepriekaištingos reputacijos jaunuoliai.
Baigęs tarnybą 1975 m., S.Timofejevas liko gyventi Maskvoje, kur už kuklų atlyginimą įsidarbino sporto instruktoriumi statybinėje organizacijoje „Glavmosstroj“. Jam skyrė kambarėlį Orechovo-Borisovo rajono bendrabutyje. Tuo nepriekaištinga Sergejaus biografija baigėsi.
Devintojo dešimtmečio pradžioje komjaunimas taip subiurokratėjo, kad galutinai prarado bet kokią reputaciją. Maskvos miegamuosiuose rajonuose ėmė kurtis neformalios jaunimo grupuotės, kurių narius vienijo meilė sportui.
Pagal seną sostinės tradiciją jos vadinosi gimtųjų rajonų vardais: Solncevo, Orechovo ir pan. Sporto instruktorius S.Timofejevas pradėjo vadovauti vienai iš tokių grupuočių ir pasirodė toks talentingas organizatorius, kad tvirti vietiniai vyrukai be ginčų pripažino jo autoritetą.
Po truputį Orechovo grupuotė didino savo įtaką pogrindiniame sostinės ir Pamaskvio gyvenime. Devinto dešimtmečio viduryje, dar prieš „perestroiką“, S.Timofejevas su savo smogikais ėmė svarstyti – kaip užsidirbti pinigų savo sugebėjimais, tai yra jėga ir vienybe. Juolab Maskvos darbininkų rajonuose kontrastas tarp realaus gyvenimo ir partijos sekamų pasakų ypač badė akis.
„Sėkmės džentelmenai“ laukė neilgai. 1988 m. gegužės 26 d. SSRS Aukščiausioji Taryba priėmė legendinį įstatymą „Dėl kooperacijos“. Visur steigėsi (arba legalizavosi) privatūs kooperatyvai, o turgavietės tapo ne tik pirmųjų sovietinių verslininkų, bet ir įvairaus plauko avantiūristų traukos centrais.
Orechovo gauja, kaip ir dauguma nusikaltėlių, buvo neblogi sukčiai. Jie uždarbiavo žaisdami kortomis arba antpirščiais.
Banditų Eldoradas
Kooperacijos įstatymas suteikė SSRS piliečiams teisę steigti kooperatyvus ir samdytis darbo jėgą. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti: prekyba suklestėjo, atsidarė daug privačių ateljė, kavinių ir restoranų. Atvirkštinė įstatymo pusė niūresnė – vien tik 1988 metais Maskvos milicija gavo 600 pareiškimų dėl turto prievartavimo. Visuomenės žodyne atsirado naujas terminas – reketas.
Laikui bėgant Orechovo gauja, kaip ir visos kitos, pradėjo reketuoti stambius, didelę apyvartą turinčius kooperatyvus. Banditai buvo negailestingi: aukoms įkaitintais lygintuvais degindavo pilvus, kišdavo lituoklius į kūno ertmes, sumušdavo vaikus tėvų akivaizdoje. Gaujos viduje galiojo laukiniai įstatymai: net už menką nusižengimą nariams viešai skelbdavo mirties nuosprendį.
Orechovo gauja išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Nusikalstamos karjeros pradžioje S.Timofejevą vadino Traktorininku – dėl profesijos ir gebėjimo greitai bei tvirtai įveikti kliūtis. Bet kriminalinėje Rusijos istorijoje S.Timofejevas įrašytas Silvestro pravarde. Mat šukuosena buvo panaši į aktoriaus Sylvesterio Stallone, o mėgstamiausi kino filmų herojai – „Rokis“ ir „Rembo“.
1989 m. Silvestras pateko į Butyrkų kalėjimą, jam grėsė kalėti devynerius metus. Bet jau po dvejų metų S.Timofejevas atsidūrė laisvėje. Už akių daug kalbėta apie kuklų trijų aukštų namelį Kryme, kur apsigyveno jo bylos teisėjas, ir įtakingų KGB karininkų, buvusių S.Timofejevo pulko draugų, pagalbą.
Pirmasis kraujas
Vienas iš pirmųjų stambių autoritetų, pastojusių kelią Silvestrui, buvo „įteisintas vagis“ (vor v zakone) Valerijus Dlugačius, tarp nusikaltėlių žinomas Gaublio pravarde. Jį, ukrainietį, aktyviai rėmė nusikaltėlių elitas iš Kaukazo.
Būtent pietiniuose SSRS regionuose dirbo daugiausia pogrindinių verslininkų, kurie legalizavosi po kooperacijos įstatymo priėmimo. Kaukaziečių nusikaltėliai maudėsi iš reketo pelnytuose piniguose. V.Dlugačius atitiko visus formalius „įteisintam vagiui“ keliamus reikalavimus: neturėjo reikalų su sovietų valdžia, nedirbo, netarnavo kariuomenėje, buvo kelis kartus teistas už rimtus nusikaltimus (tarp jų – plėšimą), sąžiningai įnešdavo savo dalį į „bendrą kasą“ (obščiak).
Ne visiems Maskvoje patiko, kad Gaublys bičiuliaujasi su sostinėje siekiančiais įsitvirtinti gruzinų ir čečėnų nusikaltėliais. Palaipsniui V.Dlugačius subūrė gaują iš Užkaukazės ir Maskvos Baumano rajono gyventojų. Gaublys su parankiniais kontroliavo Arbato prospektą – turtingas įmones ir kazino.
Nesantaikos tarp Gaublio ir Silvestro židiniu tapo populiarus to meto naktinis klubas „Arlekinas“. Klubo „stogas“ buvo Baumano gauja, o V.Dlugačius nuolat reikalavo padidinti jo pelno dalį. Tai neišvengiamai būtų sumažinę kitų grupuočių pajamas, ypač Silvestro, investavusio į klubą milžiniškus pinigus.
1993 m. balandžio 10 d. V.Dlugačius išėjo iš sporto komplekso „Olimpijskij“. Pasigirdo šūvis. Samdomo žudiko Aleksandro Soloniko, pravarde Aleksandras Makedonietis, paleista kulka perskrodė Gaublio krūtinę. Jis mirė vietoje, o A.Solonikui pavyko pabėgti. Tai buvo pirmasis „įteisinto vagies“ nužudymas paskutiniajame XX a. dešimtmetyje – V.Dlugačiaus laidotuvėse Pamaskvyje susirinko daugybė nusikalstamo pasaulio autoritetų.
Po trijų dienų, balandžio 13-ąją, Maskvoje nužudytas dar vienas „įteisintas vagis“ – Viktoras Koganas, žinomas kaip Monia. Jo gauja kontroliavo žaidimo automatų salę pietinėje Maskvos apskrityje. Monia bandė paaiškinti Orechovo banditams, kad šie nesilaiko vagių „garbės kodekso“, bet Silvestro žmonės su autoritetu nesiterliojo.
Ilgainiui S.Timofejevas tapo savotišku nusikalstamo sostinės pasaulio „generaliniu direktoriumi“. Būdamas galios viršūnėje jis kontroliavo 30 bankų, 20 stambių prekybos įmonių, šimtus parduotuvių, restoranų ir automobilių salonų, dešimtis kazino ir visas didžiausias miesto turgavietes. Gaunamos pajamos viršijo kelis milijardus dolerių. Silvestras siekė suvienyti sostinės nusikaltėlius į vieną darinį. Kartą jis sušaukė mafijos atstovus (apie keturis tūkstančius žmonių) į Medvedkovo stadioną ir kreipėsi į juos, ragindamas nustoti kariauti tarpusavyje, o verčiau užsiimti ekonomine veikla.
Kova dėl sosto
Pačioje XX a. pabaigoje Maskvoje buvo paprasta steigti bankus. Taip pat paprastai jie bankrutuodavo, o nukentėjusių piliečių skaičius vis augo. Šis modelis idealiai tiko tokiam žmogui kaip Grigorijus Lerneris, čia jo talentas atsiskleidė visu gražumu.
G.Lerneris pažadėjo Silvestrui padidinti jo turtus. Greitai Orechovo gaujos lyderis įsitikino – naujasis bendražygis laikosi žodžio. G.Lerneris jam netgi perleido savo sugyventinę Olgą Žlobinskają, su kuria buvo pragyvenęs daugiau nei 10 metų. Buhalteris pastebėjo, kad O.Žlobinskaja patiko Silvestrui, tad įtikino ją užmegzti santykius su S.Timofejevu. Olga Silvestrą pakerėjo ne grožiu, bet patikimumu. 1992 metais jie susituokė.
S.Timofejevo sutuoktinė pradėjo vadovauti Maskvos prekybos bankui, kuriame 1994 m. sąskaitą atsidarė oligarcho Boriso Berezovskio valdoma įmonių grupė. Bankas troško išsaugoti milžinišką indėlį, sustabdė lėšų išmokėjimą ir tarp B.Berezovskio ir O.Žlobinskajos kilo konfliktas. 1994 m. birželio 7 d. Maskvos centre nugriaudėjo sprogimas. Į orą išlėkė B.Berezovskio „Mercedes“ automobilis, žuvo vairuotojas, sužeisti apsaugos darbuotojai ir aštuoni praeiviai, bet oligarchas liko gyvas. Niekam nekilo abejonių, kam galėjo būti naudinga B.Berezovskio mirtis.
Silvestro priešų skaičius Maskvoje nuolat augo. Jo parankiniai reketavo net pačias ryškiausias Rusijos estrados žvaigždes. Tačiau ne tik Silvestras siekė tapti šešėliniu sostinės karaliumi. Buvo dar vienas rimtas pretendentas į Maskvos sostą – Otaras Kvantrišvilis.
O.Kvantrišvilis – išskirtinė asmenybė to meto Maskvoje. Jį sunku pavadinti banditu, bet Otaro žodis tarp nusikaltėlių reiškė daug. Jis netapo „įteisintu vagimi“, ir ne be reikalo – šis statusas būtų amžiams užtrenkęs duris į valdininkų ir milicijos šulų kabinetus. Būdamas stambus mecenatas ir Levo Jašino fondo pirmininkas, O.Kvantrišvilis sėkmingai bendravo su visais – tiek nusikaltėliais, tiek valdžios atstovais. Tarp jo draugų buvo milicijos generolai, vyriausybės nariai, deputatai, žymūs artistai ir sportininkai. Nenuostabu, kad O.Kvantrišvilis veržėsi į politiką, o per Maskvos televiziją pasirodydavo beveik kiekvieną dieną.
Baigiamasis akordas
Tuo metu S.Timofejevas išvyko už Atlanto – į Niujorką. Brukline jis susitiko su tuo, ką vadino Rusijos kriminalinio pasaulio krikštatėviu – „įteisintu vagimi“ Viačeslavu Ivankovu, pravarde Japončikas. Apie ką kalbėjosi du lyderiai – nežinia. Sklido gandai, kad V.Ivankovas laimino S.Timofejevą valdyti visą Maskvą.
Grįžęs į Maskvą, 1994 m. rugsėjo 13 d., Silvestras susitiko su įtakingos gaujos iš Kurgano atstovais. Jie teiravosi, ar gali pradėti kontroliuoti naktinį klubą Maskvos centre. Tačiau S.Timofejevas nedavė aiškaus atsakymo, o pasakė, kad dar pasvarstys.
Po 20 minučių automobilis „Mercedes-Benz 600SEC“, kuriame sėdėjo Silvestras, išlėkė į orą. Operatyvininkų turimais duomenimis, prie automobilio dugno buvo pritvirtintas sprogstamasis užtaisas su 400 gramų trotilo. Sprogmuo detonuotas, kai Silvestras įsėdo į automobilį ir pradėjo kalbėtis mobiliuoju telefonu. Įdomu tai, kad Silvestras turėjo 19 asmens sargybinių, bet kažkodėl tądien mašinoje buvo vienas.
Kas atsakingas už Silvestro žūtį – neaišku ir šiandien. Jis turėjo daug priešų: pasikėsinimas galėjo būti atpildas už Gaublį arba O.Kvantrišvilį, ar pasikėsinimą į B.Berezovskį. Japončikas irgi griežė ant jo dantį. Nors abu su Silvestru nenorėjo, kad Maskvoje įsitvirtintų autoritetai iš Kaukazo, bet nuo Orechovo gaujos rankų žuvo daug artimų V.Ivankovo draugų.
Maskvos nusikaltėlių karalių palaidojo uždarytame karste didžiausiose sostinės kapinėse. Taip baigė gyvenimą žmogus, su kuriuo siejamas vienas iš kruviniausių sostinės nusikalstamo pasaulio istorijos etapų.
Silvestro žmona Olga Žlobinskaja po vyro nužudymo pabėgo į Izraelį su Grigorijumi Lerneriu. Ten buvęs vyriausiasis Orechovo gaujos buhalteris bankrutavo ir pateko į kalėjimą. Orechovo gaujai pradėjo vadovauti S.Timofejevo bendražygiai – vienos iš grėsmingiausių Maskvos grupuočių gyvavimas tęsėsi.
Gandai apie Silvestro žūtį sklando iki šiol. Kalbama, kad mašinoje susprogdintas kitas žmogus, o S.Timofejevas sėkmingai išvyko į Vakarus ir gyvena kažkur Ispanijoje, ramiai leisdamas savo kapitalą. Kaip ten bebūtų, bet visi, kas dalyvavo atpažįstant jo palaikus, staigiai praturtėjo.
Parengta pagal lenta.ru
