JAV prezidento George’o W.Busho administracijoje dirbęs D.J.Krameris viešėdamas Vilniuje pristatė savo knygą „Back to Containment: Dealing with Putin’s Regime“ („Atgal prie atgrasymo: kova su Putino režimu“).
„Vladimiras Putinas yra rimta grėsmė rusams, kurie jam nepritaria, kaimyninėms valstybėms, kurios renkasi vakarietišką kryptį, ir visai didesnio stabilumo ir saugumo siekiančiai tarptautinei bendruomenei.
Kuo greičiau mes tai pripažinsime, tuo greičiau atrasime efektyvią V.Putino režimo sulaikymo strategiją“, – sakė D.J.Krameris.
Tiesa, ekspertas pripažįsta, kad atsakyti į klausimą, kaip atgrasyti V.Putiną, nėra lengva.
Anot jo, pirmiausia reikia suvokti, kad V.Putino režimas yra grėsmė visiems, – jo šalies gyventojams, visiems, kurie drįsta jį kritikuoti.
– Savo knygoje kalbate apie Rusijos atgrasymą. Kokią jos sulaikymo strategiją pasiūlytumėte Lietuvai? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo D.J.Kramerio.
– Lietuvai liko vienas balsavimas dėl vadinamojo Magnitskio įstatymo (juo į šalį būtų uždrausta atvykti užsieniečiams, susijusiems su stambaus masto korupcija, pinigų plovimu ar žmogaus teisių pažeidimais. – Aut.).
Tai – didžiulis žingsnis, nes Lietuva prisijungtų prie vos kelių šalių, kurios jį jau priėmė.
Dar svarbiau, kad šį įstatymą jau turinti Estija, o dabar galbūt ir Lietuva, yra Šengeno zonoje, o tai reiškia, jog šių taisyklių turės laikytis ir kitos šios zonos narės.
Susiję straipsniai
Lietuva kartais geriau nei kitos šalys supranta, kad turime būti solidarūs, kitaip Rusija panaudos savo įtakos instrumentus.
Svarbu nepamiršti, kad Ukrainoje nebuvo jokių separatistinių judėjimų, kol savo žingsnio nežengė Rusija.
Kryme buvau 2010 metais. Be abejo, buvo justi nepasitenkinimas valdžia, bet niekas nekalbėjo apie atsiskyrimą. Tai Rusija sukūrė separatistus – jie atlieka purvinus Rusijos darbelius.
V.Putinas negina rusų teisių, kaip kad mėgsta nuolat kartoti, jis siekia asmeninių tikslų.
Jam buvo baisu, kad po Maidano Ukraina pasuks europietišku, demokratiniu keliu, sieks tapti ES, NATO nare.
Rusų interesai? Jei jam jie rūpėtų, Rusija sutartų su Ukraina, prekiautų.
Tačiau V.Putinui tai nesvarbu.
– Tačiau Lietuvos ir kitų Baltijos šalių nuogąstavimus bei baimę dėl galimų Rusijos veiksmų šiame regione Kremlius vadina būtent rusofobine isterija.
– Tikrai nemanau, kad Baltijos šalys elgiasi isteriškai. Vertinant istoriją, V.Putino veiksmus kitose kaimyninėse šalyse, ne NATO narėse, manau, kad Lietuva suvokia padėtį labai realistiškai.
Tai nereiškia, kad Rusija pasiųs savo karius į jūsų valstybę, Estiją ar Latviją. Manau, tai nelabai tikėtina, tačiau turime rengtis visiems galimiems scenarijams.
Juk nenorėtume būti nepasiruošę, jei ši šalis imtųsi veiksmų prieš NATO nares, tokias kaip Lietuva.
– Kalbant apie karą Ukrainoje, 2016-aisiais pareiškėte, kad Minsko susitarimai turėtų būti atšaukti. Kodėl?
– Nes jie tiesiog neveikia. Rusija neįgyvendino nė vieno jų punkto. Ir nė neplanuoja to padaryti.
Žmonėms, kurie sako, kad Minsko susitarimas yra vienintelis turimas apčiuopiamas dalykas sprendžiant Ukrainos konfliktą, galiu atsakyti, kad tai ne daugiau negu fantazijos trūkumas.
Siūlau atsisakyti Minsko susitarimų ir pakeisti juos Vakarų deklaracija, kurioje bus aiškiai pasakyta, kad sankcijos išliks ir laikui bėgant tik didės, jei Rusija nepasitrauks iš Ukrainos ir Krymo.
Pusiasalis, beje, Minsko susitarime net nepaminėtas. Negalime pamiršti Krymo, nes jei pamiršime, leisime V.Putinui perbraižyti Europos žemėlapį.
– Galbūt bent iš dalies užkirsti kelią Europos žemėlapio perbraižymui galėtų JAV ginkluotės suteikimas Ukrainai? Bet šis klausimas stringa.
– Šis klausimas taip pat susijęs su Baracko Obamos administracija. Tuo metu didžioji tiek respublikonų, tiek ir demokratų dalis, viceprezidentas, gynybos sekretorius, valstybės sekretorius – visi jie pasisakė už ginkluotės Ukrainai suteikimą, kad šalis galėtų apsiginti nuo Rusijos agresijos.
Bet B.Obama pasakė „ne“, nes tai esą eskaluotų konfliktą. Manau, B.Obama siaubingai suklydo.
Dabar padėtis panaši. Sprendimas dėl ginkluotės yra kažkur Baltuosiuose rūmuose. Nežinau, ar jis jau pasiekė Donaldo Trumpo stalą.
Nesu labai optimistiškas ir nesitikiu, kad jis palaikys šią mintį, tačiau norėčiau būti maloniai nustebintas.
Ukraina neprašo JAV karių kovoti jų kare, jie prašo technikos, kuri padėtų sulaikyti Rusiją nuo žengimo gilyn į jos teritoriją.
Ir tai yra mažiausia, ką galime padaryti.
– Donbase kariaujantys Ukrainos kariai žeria priekaištus ir savo šalies valdžiai dėl užsitęsusio karo. Kokias Ukrainos klaidas įžvelgiate?
– Ukraina susiduria su dviem esminėmis grėsmėmis. Pirmoji – Rusijos agresija, antroji – korupcija. Pastaroji suteikia galimybę Rusijai išlaikyti įtaką Ukrainoje.
Ukrainiečiai nori, kad jų valdžia veiktų geriau. Viena vertus, padėtis ten geresnė nei 2014 metais. Bet ji vis dar neatitinka lūkesčių. Manau, labai svarbu Ukrainos gyventojams ir toliau reikalauti daugiau iš valdžios. Šiuo metu pasitikėjimas šalies lyderiais yra itin mažas.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dar siekdamas šio posto tikino, kad atsitrauks nuo savo verslo, tačiau to nepadarė. Maža to, jam priklausantis šokolado fabrikas „Roshen“ yra ir Rusijoje. Tai mažų mažiausiai dviprasmiška.
– Ne kartą sakėte, kad JAV ir Rusija negali bendradarbiauti. Tačiau ar Sirijos klausimas nerodo, jog šalys yra priverstos ieškoti bendrų sprendimų bent jau tam, kad būtų išvengta tiesioginio šalių susidūrimo?
– Reikia nepamiršti, kad Rusija yra Sirijoje būtent dėl JAV padarytų klaidų. Amerikiečiai šiame regione paliko vakuumą, kurį suskubo užpildyti V.Putinas.
JAV turėjo įsikišti ir suteikti paramą moderniai Sirijos opozicijai.
Jeigu mes, amerikiečiai, būtume tai padarę, būtume išvengę Rusijos įsitraukimo į karinius veiksmus Sirijoje 2015-ųjų rugsėjį. Galbūt būtume išsaugoję šimtų tūkstančių žmonių gyvybę. Galiausiai galbūt būtume užbėgę už akių ir išvengę pabėgėlių krizės, kuri vėliau užklupo Europą.
Tačiau mes susimovėme. B.Obamos administracija paliko atidarytas duris V.Putinui.
Dabar turime suvokti, kad Rusijos tikslas – remti Basharą al-Assadą. Kol jis išliks valdžioje, Sirija bus didžiulis iššūkis ir neišsprendžiama problema.
JAV ir Rusija šiuo klausimu yra „skirtinguose puslapiuose“.
Svarbu taip pat užtikrinti, kad JAV ir Rusija tiesiogiai nesusidurtų Sirijoje.
– Užsiminėte apie buvusio JAV prezidento klaidas. Ką jūs manote apie D.Trumpo bandymus išspręsti esamus iššūkius tarptautinėje arenoje?
– Mes turime atskirti D.Trumpo retoriką nuo jo administracijos veiksmų. Pastarosios darbą galima vertinti gana palankiai.
Prisiminkime Amerikos viceprezidento Mike’o Pence’o vizitą Estijoje, Gruzijoje – jis kalbėjo apie visišką paramą Baltijos šalims, taip pat apie paramą Gruzijai siekiant narystės NATO.
Jei pasižiūrėtume į NATO pajėgų buvimą Rytų Europoje, akivaizdu, kad šios šalys tikrai nėra vertinamos kaip antrarūšės.
Pasižiūrėkime į sankcijas, patvirtintas Kongrese, kurios Rusiją stumia į dar sudėtingesnę padėtį. Galiausiai pažvelkime į bendrą JAV paramą šiame regione.
Be abejo, būtų gerai, jei JAV ir Rusija galėtų rasti bendrą sutarimą. Daug dalykų būtų geri, jeigu būtų realūs, tačiau kai kurie tiesiog tokie nėra.
– Artėjantys Rusijos prezidento rinkimai vargu ar pakeis esamą padėtį. Kita vertus, net ir šios šalies opozicionieriai, pavyzdžiui, Aleksejus Navalnas, sulaukia nemažai kritikos, esą Maskvos kryptis nepasikeistų, net jei valdžioje atsidurtų jis.
– A.Navalnas sunkiai dirba, bet jis nebus opozicijos lyderis, kuris atsuks Rusiją į Vakarus ir darys viską, kas mums patiktų.
Būtume labai naivūs, jei tikėtume, kad V.Putino alternatyva bus Vakarų sąjungininkas.
Jei A.Navalnas turi kokių nors politinių vilčių, turės užimti poziciją, kuri ne visada mums patiks. Manau, V.Putino režimo tąsa nėra nei Rusijos, nei mūsų interesas, tačiau tik patys rusai gali dėl to nuspręsti.
Rusijos politika domisi daugybę metų
Davidas J.Krameris yra buvęs JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas demokratijos, žmogaus teisių ir darbo klausimais. Šias pareigas jis ėjo nuo 2008 iki 2009 metų, paskirtas tuomečio JAV prezidento George’o W.Busho. Iš viso JAV Valstybės departamente jis dirbo aštuonerius metus.
Nuo 2010 iki 2014 metų D.J.Krameris buvo JAV įsikūrusios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos „Freedom House“ prezidentas. Ši organizacija įvairiose šalyse tiria ir gina demokratiją, politinę laisvę ir žmogaus teises.
Nuo 2014 m. D.J.Krameris – žmogaus teisių ir laisvių vyresnysis mokslo darbuotojas McCaino institute Vašingtone.
D.J.Krameris mokykloje mokėsi rusų kalbos, todėl nenuostabu, kad vėliau įstojo mokytis sovietų studijų ir politikos mokslų Tuftso universitete. Vėliau Harvardo universitete jis įgijo sovietų studijų magistro laipsnį.
Be kita ko, D.J.Krameris yra žiniasklaidos organizacijos „Ukraine Today“ tarptautinės priežiūros tarybos narys, Europos politikos analizės centro Tarptautinės patariamosios tarybos narys. Halifakso tarptautiniame saugumo forume D.J.Krameris yra direktorių tarybos narys.