„Buvo nuostabi diena. Aš labai patenkintas visais susitikimais“, – pirmadienį per išskirtinį interviu „Lietuvos rytui“ sakė U.Ahlinas.
Su atsakomuoju vizitu į Lietuvą atvykęs Riksdago (Švedijos parlamento. – Red.) pirmininkas U.Ahlinas susitiko su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite, Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu, premjeru Sauliumi Skverneliu ir užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi.
53 metų politikas prisipažino, kad įvyko malonus sutapimas: atvykti į Lietuvą jis buvo pakviestas tomis dienomis, kai jau ir taip buvo nusipirkęs bilietus čia paatostogauti su žmona.
„Klestinčios šalys turi klestinčias kaimynes“, – taip U.Ahlinas atsakė į klausimą apie Švedijos santykius su Lietuva ir kitomis kaimynėmis.
Per pokalbį su „Lietuvos rytu“ U.Ahlinas pasakojo, kad Vilniaus ir Stokholmo požiūris į konfliktą Ukrainoje labai panašus. O švedus, kaip ir mus, lietuvius, Maskva dažnai pavadina rusofobiškais.
Rusija privalo keistis
– Ką su Lietuvos politikais aptarėte per pirmadienio susitikimus? – „Lietuvos rytas“ paklausė U.Ahlino.
– Kalbėjome apie įvykius kaimynystėje, ypač Rytų partnerystės viršūnių susitikimo (jis vyko lapkričio 24 dieną. – Red.) kontekste. Aptarėme, kaip paremti ukrainiečius.
Švedijoje ir Lietuvoje suprantame, jog itin svarbu, kad Ukraina taptų klestinčia valstybe. Tai – į naudą ukrainiečiams, mums ir rusams.
– Kokia Švedijos pozicija Ukrainos atžvilgiu? Ar ji panaši į Lietuvos?
– Pozicija labai panaši. Tvirtai laikomės nuomonės, jog Rusija pažeidė tarptautinę teisę, ir privalome siųsti aiškų signalą, kad to daryti negalima. Turime taikyti sankcijas tol, kol rusai pradės elgtis, kaip derėtų.
Viliamės, kad ukrainiečiai kovos su korupcija dar smarkiau nei dabar. Pripažįstame, kad ukrainiečiai įvykdė daug reformų, bet jų reikia dar.
– Glaudžiai bendradarbiaujate su NATO. Svarbiau atgrasymas ar dialogas?
– Kaip parlamento pirmininkas negaliu nieko sakyti apie savo poziciją, nes esu politiškai neutralus. Riksdage yra skirtingų pozicijų NATO atžvilgiu.
Kai kurie politikai sako: „Svarbu ne klausimas, ar įstoti į Aljansą, o klausimas – kaip išstoti.“
Kairieji mano, kad mes jau esame NATO, o dešinieji ragina kuo greičiau tapti Aljanso nare. Parlamente vyksta didelės diskusijos dėl NATO.
– Ar diskusija dėl NATO matoma ir visuomenėje, ar tik politiniu lygiu?
– Visuomenėje šis pokalbis nėra toks gyvybingas ir aistringas kaip parlamente. Saugumo politika jau ilgą laiką aptariama tik tam tikro politinio elito.
Norėčiau, kad į pokalbį apie gynybą įsitrauktų daugiau žmonių.
– Tačiau Rusijos klausimas aptariamas ne vien parlamente, bet ir visuomenėje?
– Tiesa. Kai kalbame apie Rusijos elgesį su Ukraina, visi – nuo kairės iki dešinės – sutaria, kad Maskva elgiasi neteisingai. Europoje yra tam tikrų šalių ir partijų, kurios atlaidžiau vertina Rusiją. Tačiau to Švedijos parlamente nėra.
Susiję straipsniai
– Ar galėtumėte daugiau papasakoti apie Švediją ir gynybą?
– Švedija labai artimai bendradarbiauja su NATO, naudojasi kiekviena proga tai daryti. Mūsų gynybai naudinga bendradarbiauti su tokiomis šalimis kaip Lietuva.
Mes taip pat nutarėme prisijungti prie ES gynybos iniciatyvos PESCO (Nuolatinio struktūrizuoto bendradarbiavimo, angl. Permanent Structured Cooperation. – Red.).
Tai, kad nesame NATO, nereiškia, jog esame pasyvūs. Dalyvaujame beveik kiekvienoje ES operacijoje užsienyje. Save laikome ne saugumo vartotojais, o saugumo siūlytojais.
Svarbu klestintys kaimynai
– Jeigu Lietuva norėtų sekti Švedijos pavyzdžiu, ką reikėtų pakeisti?
– Mano darbas nėra aiškinti kitoms šalims, ką daryti: esu labai patenkintas Švedijos ir Lietuvos santykiais. Kiekvieną kartą čia apsilankęs matau didelę pažangą, viskas juda į priekį, daugėja investicijų.
Lietuva visada juda teisinga kryptimi, nesvarbu, kas tuo metu valdo. Šiaurės ir Baltijos šalių suartėjimas – labai svarbu.
– Kur matote didžiausią Lietuvos pažangą nuo nepriklausomybės pradžios?
– Įspūdinga visa transformacija. Švedams sunku suvokti, kokio dydžio pokytis įvyko: iš Sovietų Sąjungos narės Lietuva tapo demokratiška valstybe su laisvosios rinkos ekonomika.
Svarbiausia, kad jums pavyko transformuoti visuomenę į tą, ką matome šiandien. Labai gerbiu lietuvius už tai, kad vykdė šį procesą. Lengva tikrai nebuvo.
Pateiksiu vieną pavyzdį, kokia svarbi Lietuva Švedijai. Pas mus daugelis kalba, kad būtina didinti prekybą su Kinija, nes ji – milžinė. Ar žinote, kad Švedijos eksportas į Kiniją mažesnis nei eksportas į Estiją, Latviją ir Lietuvą? Mums šios šalys svarbesnės už Kiniją.
Mūsų eksportas į Lietuvą didesnis nei eksportas į Indiją. Atsižvelgus į tai aišku, kaip svarbu Švedijai palaikyti gerus santykius su kaimynėmis.
Prieš tapdamas parlamento pirmininku mėgdavau sakyti: „Klestinčios šalys turi klestinčias kaimynes.“ Švedai džiaugiasi turėdami tokius kaimynus. Nuolat kartoju, jog Švedija klesti dėl to, kad klesti mūsų kaimynai.
Įsivaizduokite šalį, apsuptą valstybių, kurios nėra demokratiškos ir nefunkcionuoja.
Ta šalis pasmerkta, jai bus sunku plėtoti ekonomiką.
Kuo daugiau Šiaurės ir Baltijos šalys bendraus ir plėtos santykius, tuo geresnė lauks ateitis.
– Ar manote, kad prekyba – svarbiausias dalykas kartu žengiant į priekį?
– Yra daugybė skirtingų būdų gerinti bendradarbiavimą. Praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, kai lankiausi Lietuvoje, mačiau daug žmogiško bendravimo.
Šiomis dienomis bendradarbiavimas yra įprastas reikalas, ir tai gerai. Tačiau pasiilgstu praeities idealizmo.
Gerbia pasirinkimo laisvę
– Ne paslaptis, kad lietuviai nuogąstauja dėl pabėgėlių. Švedija yra teigiamas integracijos pavyzdys. Ar turite patarimų Lietuvai?
– Švedija visuomet buvo atvira integracijai, nes po Antrojo pasaulinio karo mūsų pramonė nebuvo subombarduota.
Mums reikėjo darbo jėgos, mūsų įmonės keliavo į Jugoslaviją ir ragino keltis į Švediją.
Eiliniai švedai suvokė, kad imigrantai naudingi Švedijai. Taip pat noriai priėmėme pabėgėlius iš Čilės.
– Nebuvo pasipriešinimo ar piktų balsų?
– Šiek tiek buvo, tačiau nedaug. Švedai suprato, kad lengvai galėjo priimti daug imigrantų.
Kai buvau vaikas, priėmėme daug imigrantų iš Rytų Suomijos – regiono, kuris tuo metu buvo labai skurdus.
Sklido gandai, jog suomiai pyksta ant švedų, pjausto juos peiliais ir ant žaizdų pila druskos. Aišku, tai buvo melas. Bet kokie pokyčiai skatina gandus ir kvailas idėjas.
Mano nuomone, aišku, kad Lietuva gali integruoti imigrantus. Tačiau nuo jūsų priklauso, kiek jų priimti ir kaip vykdomas visas procesas. Džiaugiuosi, kad sprendžiant dėl ES pabėgėlių perkėlimo programos Baltijos šalys elgėsi solidariai ir prisiėmė dalį atsakomybės.
– Jungtinei Karalystei išstojant iš ES kyla klausimų: ar Europa išliks stabili, kas nutiks britams, kokie bus santykiai su jais?
– Neturiu atsakymo į tai, nes jeigu turėčiau, laimėčiau Nobelio premiją. Niekada neaišku, kas nutiks. Galiu pasakyti, jog Švedija nusivylusi, kad Jungtinė Karalystė išstoja iš Bendrijos.
Mes ir britai ES balsuodavome labai panašiai, buvome labai artimi sąjungininkai, netenkame labai artimų draugų.
– Kokius santykius norėtumėte palaikyti su britais?
– Norėtume, kad britai liktų ES. Jei britai išstotų iš Bendrijos, norėtume, kad santykiai išliktų tokie pat arba kistų kuo mažiau.
Niekam nebus jokios naudos, jei britai nutols nuo Europos. Jie – didelė rinka mums, mes – didelė rinka jiems.