Prie privataus Lesbo salos trijų aukštų namo – sujudimas. Į pabėgėlių iš Sirijos laikinu prieglobsčiu tapusius namus iš ligoninės grįžo gimdyvė.
„Graiką, mes turime graiką“, – išdidžiai visiems aplinkui skelbė jaunas vyras, ant rankų laikydamas vos prieš kelias dienas gimusį kūdikį.
Jo jaunutė žmona irgi neslėpė džiaugsmo.
Ką tik Graikijoje gimęs ir iškart šios šalies pilietybę gavęs jų sūnelis tapo įsitvirtinimo Europoje garantija.
Moterys masiškai gimdo
Lesbo saloje, kuri tapo laikina stotele tūkstančiams pabėgėlių iš Sirijos, Afganistano, Irako, Irano, Afrikos valstybių, prasidėjęs tikras vaikų bumas.
„Saloje atsidūrusios moterys gimdo vaiką po vaiko. Ir tie vaikai iš karto gauna šalies pilietybę. Tokias šeimas gina Europos Sąjungos (ES) įstatymai, tad išsiuntimas jiems jau negresia“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo jau kurį laiką vienoje salos pabėgėlių stovykloje dirbanti savanorė.
Nors jau praėjo laikai, kai į salą per parą atvykdavo 3–5 tūkst. pabėgėlių, nors laivelių, gabenančių juos nuo Turkijos krantų, skaičius ir sumažėjo, jų atvyksta kone kasdien.
Reikalauja tiktai „Liuks“
„Anksčiau didžioji dalis atvykėlių buvo išsilavinę, mokėjo ne vieną kalbą, buvo raštingi, išmanė higienos reikalus, o pastaruoju metu plūsta toks gaivalas, kad sunku ir apibūdinti.
Beraščiai su būriu vaikų, vyrai su keliomis žmonomis, kurios vėl laukiasi.
Nors stovyklose įrengti tualetai, bet, žiūrėk, tai prie vieno, tai prie kito namelio žmonės atlieka gamtinius reikalus.
Pabėgėliai nemokamai maitinami, yra virtuvės, bet dalis šeimų susikuria laužą tiesiog prieangyje ir gamina maistą.
Nuolatos tai vienur, tai kitur plyksteli niežų židiniai, nuolatos tenka kovoti su utėlėmis.
Ir kaip jų nebus, jei ne vienam ant galvos – nei vandens, nei šukų nematę, natūraliai susiformavę dredai“, – pasakojo savo vardo nenorėjusi viešinti pabėgėlių stovyklos savanorė.
Pasak jos, baisiausia, kai visa nuo niežų kenčianti šeima atsisako pasikeisti drabužius, atlikti dezinfekciją.
„Duodi jiems gyvius naikinantį muilą, o jie reikalauja „Liuks“ arba „Dove“, nes, jų įsivaizdavimu, „Liuks“ muilas yra liuks“, – juokėsi mergina.
Savanoriams tenka atlikti keisčiausius darbus. Tarkime, priimti krūvą vaikų ir pakeisti jiems sauskelnes.
„Atneša mamytės vaikus ir laukia, kada savanoriai viską sutvarkys“, – keistoka stovyklose tvyrančia tvarka stebėjosi pašnekovė.
Kita vertus, dalis motinų netgi neturi įgūdžių: būna, kad moterys, paėmusios joms dalijamas sauskelnes, įduoda trimečiui ir liepia pačiam pasikeisti.
Tikslas vienas – gauti daugiau
„Jie gauna pašalpas – iki 500 eurų šeimai, daugybę nemokamų paslaugų, maistą, švaros priemones, nemokamą transportą, bet reikalauja vis daugiau“, – pasakojo su pabėgėliais dirbanti mergina.
„Duok man dar vieną pakuotę, – akis jai drasko gana agresyviai nusiteikęs stovyklos globotinis. Ir neslepia, kodėl jam kiekvieną dieną reikia naujos sauskelnių pakuotės ar skalbimo priemonių. – Juk supranti, kad mano vaikai, giminaičiai likę Sirijoje. Aš turiu ir jiems padėti.“
Stovyklose pabėgėlių nepasitenkinimo protrūkiai – kaip tiksinti bomba.
Ypač dažni – šiuo metu apie 7 tūkst. pabėgėlių priglaudusioje stovykloje „Moria“.
Čia iš pradžių pakliūva visi pabėgėliai, nustatoma jų tapatybė ir sprendžiamas tolesnis likimas. Dėl trūkstamų dokumentų ir kitų priežasčių jų buvimas čia užsitęsia ne tik mėnesius, bet ir ne vienus metus.
Niekam ne paslaptis, kad, priešingai negu kitoje, „Kara Tepe“, stovykloje, gyvenimo sąlygos „Moria“ tikrai nėra lengvos.
Nepatenkinti jomis pabėgėliai organizuoja riaušes, išeina į Lesbo salos sostine laikomos Mitilėnės gatves.
Palapinėse ir šalia ištiestuose miegmaišiuose snaudžiantys pabėgėliai, plakatai su užrašais apie bado streiką ir protestuotojus palaikantys žmogaus teisių aktyvistai – tokį vaizdą išvydo „Lietuvos ryto“ žurnalistės vienoje pagrindinių Mitilėnės miesto aikščių.
Kelionė vos nepražudė
Prieš du mėnesius iš Afganistano į Graikiją su savo mama, keturiomis seserimis ir keturiais broliais atvykusi 17-metė Kerime Kijos, regis, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių kituose pasaulio kraštuose: jos šiltas žvilgsnis ir rami laikysena neišduoda, kokį siaubą bandant pasiekti Europos krantus jai teko patirti.
Vos kelias angliškas frazes mokanti mergina su žurnalistėmis bendravo per vertėją.
Paprašyta pasakoti, kaip atvyko į Graikiją, mergina atsiduso ir po kelių tylos sekundžių pradėjo berti žodžius: „Iš Irano pasiekėme Turkiją, o ten sumokėjome žmonių gabentojui, kuris mus įsodino į valtį.
Valtyje buvo 45 žmonės, ji buvo perkrauta, kelionė buvo labai pavojinga, mes visi labai bijojome. Įpusėjus kelionei žmonių gabentojas pradėjo reikalauti daugiau pinigų, atėmė viską, ką turėjome, net mūsų krepšius su drabužiais ir daiktais, ėmė mušti, o galiausiai aš buvau įmesta į vandenį.“
Paprašius vertėjo patikslinti, ar tai buvo nelaimingas atsitikimas, išgirstas atsakymas nepalieka vietos abejonėms: „Mane bandė nužudyti.“
Mergina prisipažino, kad Afganistane mokyklos nelankė, nes tam neturėjo galimybių, o skaityti ir rašyti pramoko tiktai tada, kai šeima pasitraukė į Iraną.
„Afganistane buvome persekiojami Talibano ir grupuotės „Islamo valstybė“, norėjome pasitraukti ten, kur saugu ir vyrauja taika, bet Graikijoje girdime tik melą ir matome į mus nukreiptą neapykantą“, – tyliu balsu kalbėjo K.Kijos.
Tūkstančiai maisto eilėje
32-ejų Arashas Hampay iš Irano Lesbo saloje gyvena jau metus ir du mėnesius. Neblogai angliškai kalbantis vyras pasakojo, kad jo ir brolio kelionė į Europą jam kainavo apie 13 tūkst. eurų. Dalis šeimos šiuo metu yra Irane, ir vyras norėtų, kad jie taip pat paliktų šalį.
„Irane buvau žmogaus teisių aktyvistas ir dėl to keletą kartų buvau įkalintas. Esu fotografas ir filmų kūrėjas, bet čia neturiu darbo. Neturiu visų reikiamų dokumentų ir negaliu vykti į Atėnus, kur galėčiau ieškoti darbo, esu priverstas gyventi iš man mokamos pašalpos ir laukti sprendimo dėl galimybės gauti prieglobstį“, – kalbėjo Arashas.
Jaunas vyras tikino, kad atvykęs į Graikiją greitai pajuto vietinių nuostatas pabėgėlių atžvilgiu: „Tai – fašizmas, mums nuolat kartojama, kad turime grįžti į šalis, iš kurių atvykome.
Tikėjau, kad Europoje gerbiamos žmogaus teisės, bet atvykęs čia supratau, jog Graikijos vyriausybė į mus žiūri taip, kaip buvo žiūrima ir Irane.
Aš nesijaučiu čia saugus, man ypač gaila moterų ir vaikų, kurie gyvena baisiomis sąlygomis.
Maistas labai blogas, porcijos mažos, o ir jo reikia laukti eilėje su 6 tūkst. žmonių po 2–3 valandas. Įsivaizduokite, kaip atrodo tie keli tualetai, kuriais naudojasi 6 tūkst. žmonių.“
Paklaustas, kodėl nusprendė protestuoti, iranietis pateikė prašymą.
Šąla miegodami palapinėse
Į civiliniais drabužiais vilkinčio pareigūno prašymus parodyti asmens dokumentą 55 metų Oda Becker atsakinėjo trumpais kapotais sakiniais – tikino atvykusi iš Vokietijos į Lesbo salą savanoriauti ir būdama ES pilietė to įrodinėti dokumentais neprivalanti.
Jos ir stebėtinai kantraus pareigūno pokalbis truko keliolika minučių, o jam pasibaigus moteris sutiko papasakoti, kodėl nusprendė kiekvieną dieną eiti į miesto aikštę ir protestuoti kartu su pabėgėliais.
„Esu čia su pabėgėliais ir stengiuosi jiems padėti kovoti už savo teises, nes žmonės, atsidūrę šioje saloje, tampa beteisiai.
Jie sako, kad pabėgėlių stovykloje „Moria“ su jais elgiamasi blogiau negu su gyvuliais. Moterys ir vaikai ateina čia, nes ten jiems nesaugu. Toje stovykloje nuolat kyla riaušės, žmonės negali naudotis tualetais ir dušais, nes juose ne tiktai antisanitarinės sąlygos, bet jų paprasčiausiai nepakanka.
Šiuo metu apie tris tūkstančius žmonių gyvena palapinėse ant plikos žemės. Naktys tampa vis šaltesnės ir drėgnesnės, o jie priversti tokiomis sąlygomis gyventi su mažais vaikais ir kūdikiais“, – kalbėjo savanorė.
O.Becker teigė, kad salos savivalda daro, ką gali, bet to nepakanka, nes vien spalį valtimis į Lesbą atplaukė apie du tūkstančius migrantų.
„Šią problemą turi spręsti visa Europa, tai negali būti tik Lesbo salos galvos skausmas. Negalima šių žmonių saloje įkalinti ilgiems mėnesiams ar net, kaip dažnai nutinka, porai metų. Europos šalys turi pasidalyti pabėgėlius“, – kalbėjo jau ketvirtą kartą savanoriauti atvykusi vokietė.
Moteris pasakojo, kad jai pačiai teko dirbti pabėgėlių stovykloje – dalyti maistą ir atlikti kitus darbus.
Kalbėdama apie pabėgėlių situaciją Lesbo saloje moteris neslėpė, kad tikėjimo šviesesniu rytojumi nedaug.
„Liūdna tai stebėti. Šie žmonės jaučiasi patekę į aklavietę, švaistantys laiką laukdami geresnės ateities, nors nežinia, ar ji iš viso įmanoma. Į šią aikštę ateina tie, kuriems ne vis vien, kas jų laukia.
Savo buvimu remiu šiuos žmones, – kalbėjo vokietė ir pridūrė, kad be reikalo kanclerės Angelos Merkel sprendimas priimti pabėgėlius buvo šitaip kritikuojamas. – Vokietija – turtinga valstybė, mums reikia darbo jėgos, tad man sunku suprasti, kodėl tam buvo priešinamasi.“
Vakarinė alkstančių „žvejyba“
Nors „Kara Tepe“ stovykloje pabėgėliai maitinami tris kartus, o „Moria“ – net penkis, jie nuolatos reiškia pretenzijas dėl maisto. Jei vienas ar kitas patiekalas patinka sirams, būtinai juo bus nepatenkinti kurdai ar afganistaniečiai.
Pupelės ir bulvės? Patys tai valgykite! Jei prie palapinių ar konteinerių rūksta lauželis, vadinasi, pabėgėliai gaminasi sau įprastus patiekalus.
Ne stovyklose įrengtose virtuvėlėse, bet čia pat, prie savo būsto. Perka maisto produktus už pašalpas, perdaro gautą davinį arba ieško kitų būdų pramisti.
Vienas maisto medžioklės būdų vakarop matomas pačiame sostinės centre, prie krantinės. Iš žvejybos grįžusius laivus apgula pabėgėliai.
Laikydami rankose plastikinius maišus jie kantriai lūkuriuoja, kol žvejai valo tinklus ir rūšiuoja žuvis.
Krantinėje prie laivo iš minios išsiskiria jauna pabėgėlių šeima su vežimėlyje krykštaujančia maža mergaite.
„Ateiname čia ir gauname žuvies nemokamai. Graikijoje esame jau 5 mėnesius, iš stovyklos mus iškėlė gyventi savarankiškai į miestą, netrukus išvyksime į Salonikus, jau turime dokumentus“, – laužyta anglų kalba pasakojo moteris.
Ji vilkėjo kuklius, bet stilingus drabužius, o veido bruožus buvo paryškinusi subtiliu makiažu.
Vis dėlto buvo akivaizdu, kad motina ji tapo nesulaukusi pilnametystės.
Netrukus vienas laivo įgulos narių nuo denio vyrui ištiesė didelį plastikinį krepšį su žuvimis, ir šeima patraukė savais keliais, o minioje kilo šurmulys: žvejams sušlavus ant denio laimikio – strimelių ir ančiuvių – likučius, į laivą lyg gavę komandą šoko keliolika krantinėje laukusių pabėgėlių. Dėl laimikio užvirė tikrų tikriausia kova.
„Žvejyba iš denio“ truko vos akimirką. Vieniems teko mažiau, kiti prisikrovė po kelis maišelius.
