„Tai nebuvo lengvas kelias. Ir tikriausiai yra žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, bet tai buvo vienintelis būdas judėti į geresnę ateitį“, – įsitikinusi garsaus disidento ir žmogaus teisių aktyvisto, Nobelio premijos laureato A.Sacharovo dukra T.Jankelevič kalbėdama apie buvusių sovietinio bloko valstybių nepriklausomybės kelią.
Jungtinėse Valstijose gyvenanti Harvardo universiteto K.W.Davis Rusijos ir Eurazijos studijų centro direktorė T.Jankelevič neseniai lankėsi Lietuvoje.
Išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“ moteris papasakojo ne tik apie savo šeimos ryšius su Lietuva, bet ir apie tai, kokios nuotaikos tvyro jos gimtojoje Rusijoje.
Laureatas buvo Vilniuje
– Lietuvoje pirmą kartą lankėtės prieš kelis dešimtmečius. Kas įstrigo per šį aplankymą? – pasiteiravome T.Jankelevič.
– Pirmąkart Lietuvoje apsilankiau su savo vyru 1971 metais. To apsilankymo istorija iš tiesų labai įdomi.
Mano vyro tėvas buvo gydytojas, kuris po Antrojo pasaulinio karo po tarnybos kariuomenėje norėjo grįžti į civilio gyvenimą.
Deja, buvo atsisakyta jį demobilizuoti, o anuomet kariniai daliniai buvo išmėtyti po visą Sovietų Sąjungą, tad jis buvo paliktas Lietuvoje.
Mano vyras dalį savo vaikystės praleido Kaune.
Jis puikiai pamena keletą lietuviškų žodžių ir tai, kad vietiniai vaikai buvo nusiteikę gana priešiškai.
Kai lankėmės Lietuvoje, nuvykome į Kauną, užsukome į restoraną Laisvės alėjoje. Nors buvo 1971-ieji, mes jautėmės lyg užsienyje. Tai buvo nuostabi kelionė.
Sovietų Sąjungos piliečiams Baltijos šalys buvo tarsi Europa – kalbu apie žmonių kultūrą, manieras, elgesį su kitataučiais.
Tai galėjo pamatyti ir pajusti žmogus, apsilankęs Lietuvoje, tačiau okupantai, matyt, galėtų pasakoti kitokią istoriją.
Vėliau, 1975 metų gruodį, mano vyras dar kartą atvyko į Lietuvą.
Tuo metu Osle mano mama atsiėmė mano tėvui A.Sacharovui skirtą apdovanojimą (Nobelio taikos premiją. – Red.), nes jam pačiam nebuvo leista išvykti.
Tuo metu A.Sacharovas Vilniuje laukė prie teismo pastato, kur buvo teisiamas jo bičiulis Sergejus Kovaliovas (žymus disidentas ir politinis kalinys. – Red.).
Pastarasis už leidinių „Dabartinių įvykių kronika“ ir „Katalikų bažnyčios kronika“ Lietuvoje platinimą buvo apkaltintas „prieš sovietus nukreipta agitacija ir propaganda“.
Žmonės nebuvo įleisti stebėti teismo proceso. Tvyrojo žeidžianti ir žeminanti atmosfera, KGB darbuotojai menkino susirinkusius žmones, nemažai jų buvo suimti.
Kai lietuviai sužinojo, jog žymusis A.Sacharovas lankosi Vilniuje, daug jų atėjo su juo pasimatyti. Viena moteris klaupėsi ant kelių, norėjo pabučiuoti jam ranką.
Jis labai dėl tokio gesto sutriko, nes buvo paprastumą vertinantis žmogus. Buvo akivaizdu, kad anuomet žmonės suvokė skirtumą tarp žmogaus teisių aktyvistų ir sovietinės valdžios.
Tos kelionės metu mano vyras mažu fotoaparatu padarė kelias tuometinio KGB pastato nuotraukas. Pavyko padaryti kelias rūsio nuotraukas, kur buvo laikomas S.Kovaliovas.
Tiesa, tuo metu mes nežinojome, kur tiksliai jis buvo kalinamas. Dabar ten įsikūręs muziejus. Per tą apsilankymą padarytos nuotraukos saugomos A.Sacharovo archyve. Lietuvoje dar lankiausi ir 2000 metais.
Ypatingas susitikimas
– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė Lietuva per šiuos kelis dešimtmečius nuo jūsų pirmojo vizito?
– Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje gyvenimas Lietuvoje buvo šiek tiek kitoks nei Rusijoje.
Kaip jau minėjau, jūsų gyvenimo būdas, manieros, jūsų orumo jausmas – tame beveik nebuvo to, kas būdinga visai Rusijai.
Buvo akivaizdu, kad čia gyvenantys žmonės jaučiasi savimi.
Lankydamasi Lietuvoje 2000 metais viename kongrese sutikau S.Kovaliovą. Man tai buvo nepaprastas momentas.
Puikiai pamenu, kad buvo pavasaris ir Gedimino prospektu žygiavo kariškiai. Tuomet pamaniau, kad ši šalis pasikeitė iš esmės. Nepaprasta matyti žmones, kurie išgyveno okupaciją ir išsaugojo savo tapatybę.
Žinoma, žinojau, jog esate Europos Bendrijos nariai, bet šį kartą atvykusi dar ir nustebau, kad jau nebėra lito.
– Esate užsiminusi ir apie dar vieną ypatingą susitikimą.
– Mano šeimą su Lietuva sieja dar viena nepaprasto susitikimo istorija. Mano mama labai mėgo keliauti.
Kartą, kai dar buvo netekėjusi, kaip turistė vyko į Vilnių. Tame pačiame vagone keliavo lietuvė moteris. Iš pradžių ji buvo labai santūri, uždara ir jos net nesikalbėjo.
Vėliau tarp jų užsimezgė pokalbis, kai sužinojo, kad abi yra gydytojos. Bendrakeleivė papasakojo mano mamai savo šeimos istoriją.
Ji buvo iš tremtinių šeimos, tėvas buvo suimtas ir veikiausiai nužudytas, o ji su mama ir broliu buvo ištremti į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. Ta moteris buvo Dalia Grinkevičiūtė.
Nežinau, ar jos dar kada nors susitiko. Jos knyga „Lietuviai prie Laptevų jūros“ man paliko nepaprastą įspūdį.
Supratau, kiek nedaug mes žinome apie tai, kaip sovietai kankino žmones.
Kalbu ne tik apie lietuvius, bet ir kitų tautų žmones.
Iš sovietų paveldėta liga
– Šį kartą Lietuvoje lankotės labai ypatinga proga. Papasakokite plačiau.
– Į Lietuvą atvykau dalyvauti A.Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro atidaryme Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
1977 metais aš su vyru ir vaikais emigravau į JAV. Nuo 1990 metų dirbau A.Sacharovo archyve, kurį mano mama įvairiausiais būdais, padedant užsienio ambasadoms, pergabeno į JAV.
Iš pradžių viskas buvo laikoma mano namuose netoli Bostono, bet 1993 m. perkelta į Brandeiso universitetą.
Po kelerių metų į JAV atvyko Šarūnas Liekis, kuris žydų istorijos tema rengė disertaciją. Jis atvyko pas mus, nes kalbėjo angliškai ir rusiškai, tad galėjo rinkti medžiagą savo tyrimui, ir mes tapome gerais draugais.
Pamenu, kai 2000 metais aplankiau jį Lietuvoje, jis tuomet mums aprodė žydų istoriją menančias Vilniaus vietas.
Vėliau mūsų bendravimas nutrūko, tačiau šįmet sulaukiau jo laiško su žinia, kad VDU norima steigti demokratijos studijų centrą ir norima jį pavadinti A.Sacharovo vardu.
Kadangi aš ir mano brolis esame A.Sacharovo vardo autorinių teisių turėtojai, davėme leidimą centrą pavadinti tėvo vardu. Štai todėl ir esu čia.
– Lankotės ne tik Lietuvoje, keliavote ir į Ukrainą.
Lietuva itin remia Ukrainos demokratijos siekius, tačiau sunku nepastebėti, kad šaliai būtini pokyčiai – tokie kaip nuožmesnė kova su korupcija.
- Kokias ukrainiečių nuotaikas pajutote lankydamasi toje šalyje?
– Ukrainoje susitikau su žmogaus teisių aktyvistais, žurnalistais, politologais.
Žinoma, egzistuoja nusivylimas tam tikromis politinėmis personomis, korupcija. Ukrainoje pastarąjį kartą lankiausi prieš keturis dešimtmečius, ir šiandien tai jau visai kita šalis. Kaip ir kiekviena posovietinė valstybė, labai pasikeitusi. Netgi Rusija šiandien yra pasikeitusi.
Šiandien Ukraina turi stiprų tautinės tapatybės ir pasididžiavimo ja jausmą. Vilties suteikia tai, kad tautinės tapatybės jausmas nėra išskirtinai siejamas su etnine kilme.
Kalbant apie korupciją, tai liga, kuri paveldėta iš Sovietų Sąjungos, tai lyg tymai, kuriais persergama vaikystėje. Korupcijos problema būdinga daugeliui posovietinio bloko valstybių.
Tai nebuvo lengvas kelias (nepriklausomos valstybės kūrimas. – Red.), net ir kalbant apie ekonomikos lūžį.
Ir tikriausiai yra žmonių, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui, bet tai buvo vienintelis būdas judėti į geresnę ateitį.
Kitu atveju ta ateitis būtų bjaurus nacionalistinis, fašistuojantis ir autoritarinis sovietmečio totalitarizmas.
V.Putinas – kliūtis pokyčiams
– Nekart viešai nuskambėjo mintis, kad jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nutartų pasukti Vakarų kryptimi, jo kelias į Europą neabejotinai vestų per Kijevą. Turimas omeny konflikto Ukrainos rytuose ir Krymo klausimo išsprendimas. Ar tam yra vilčių?
– Kai kas sako, kad tam tikrų situacijos pagerėjimo ženklų galima įžvelgti, tačiau aš jų nematau. Nematau jokių alternatyvų, kaip Krymas galėtų sugrįžti Ukrainai.
Žinau, kad Ukraina itin palaiko Krymo totorius, kurie šiuo metu persekiojami ir patiria didelį spaudimą.
Kaip užtikrinti jų autonomijos gyvavimą Rusijos okupuotame Kryme, niekas negali atsakyti.
Ar jie nori trauktis į Turkiją? Ne, jie nori likti savo namuose.
Pats žiauriausias dalykas yra tai, kad istoriškai ši maža tauta jau kartą patyrė deportaciją.
– 2018 metais Rusijoje vyks prezidento rinkimai. Kaip manote, ar galima tikėtis pokyčių?
– Kol V.Putinas valdžioje – tikrai ne. Man dažnai kyla klausimas: jis nėra kvailas žmogus – taip, savimi pasitikintis, ciniškas, bet nejau nesupranta, kad veda Rusiją į baisią pražūtį?
Juk galiausiai ši šalis atrodys taip, kai atrodė Europa XVI amžiuje, – mažos kunigaikštystės, kuriose tikrai nebus gera visiems.
Šiuo metu turtingiausiame Rusijos mieste Maskvoje egzistuoja milžiniški socialiniai skirtumai. Senyvo amžiaus žmonės socialiai neapsaugoti, klesti visų įmanomų rūšių ir formų korupcija, o visa tai veda į ekonominį sąstingį.
Negaliu suvokti, kodėl jis to nesupranta, tačiau veikiausiai jis pasiekė tokį lygį, kai paprasčiausiai nebesuvokia, kad be įstatymo apsaugos ekonomika negali sklandžiai plėtotis.
Aleksejus Navalnas elgiasi gerai, kad visa tai viešina, bet man nerimą kelia tai, jog jis tapo per dideliu populistu.
Akivaizdu, kad vis dažniau rinkimus laimi lyderiai populistai, o vėliau situacija krypsta į autoritarizmą. Tą patį galima pasakyti apie Donaldą Trumpą JAV.
– Politikos ekspertai nevengia tiesiai sakyti, kad šių dienų Rusijos opozicija yra silpna, susiskaldžiusi ir neveikli. Jūs pritariate šiai nuomonei?
– A.Sacharovas yra apibrėžęs opoziciją, tačiau jo laikais nebuvo tokio išsamaus supratimo, ką opozicija turėtų daryti, buvo labai nedaug politinės valios kurti funkcionuojančią opoziciją. Deja, šiuo metu taip pat nematau efektyvaus opozicijos darbo.
– Jaunoji karta Rusijoje, regis, nėra labai įsitraukusi į politiką?
– Tai paaiškina, kodėl žmonės taip aktyviai keliauja į Vakarus, stengiasi kurti verslus už Rusijos ribų.
Nėra aiškaus ir girdimo balso, kuris reprezentuotų jų nuomonę Dūmoje. Vakarų šalyse parlamentų nariai bent jau bando simuliuoti darbą rinkėjams, Rusijoje to nėra.
Kartais sunku suvokti, kaip šie žmonės buvo išrinkti.
Pavyzdžiui, anapilin išėjęs Borisas Nemcovas karjerą pradėjo regionuose nuo nedidelių miestų tarybų ir vėliau buvo renkamas į aukštesnes pareigas.
Iš tiesų tokiu būdu teisinėje valstybėje vėliau gali būti išrinktas ir į parlamentą.
Atėjus į valdžią V.Putinui, jis tęsė savo politinę karjerą tvirtindamas, kad apie savo viziją, planus reikia kalbėtis su žmonėmis. Nežinau, ar šiandien Rusijos opozicija turi šitą viziją ir ar yra pasirengusi ją įgyvendinti.
T.Jankelevič tėvas – ypatinga asmenybė
1921 metais Maskvoje gimęs Andrejus Sacharovas (nuotr.)vertinamas kaip vienas drąsiausių sovietų režimo kritikų, tapęs kovos už pagrindines žmogaus teises simboliu.
Pirmiausia išgarsėjęs kaip vandenilinės bombos išradėjas, vėliau mokslininkas susirūpino savo atradimo pasekmėmis žmonijos ateičiai ir pradėjo skatinti sąmoningumą dėl branduolinio ginklavimosi pavojų.
1975 m. jo nuopelnai buvo įvertinti Nobelio taikos premija. Kadangi disidentui neleista išvykti iš Sovietų Sąjungos, premiją Osle atsiėmė ir vyro kalbą perskaitė jo žmona Jelena Bonner. 2003 m. sausio 8 d. – jau po mirties – A.Sacharovas buvo apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.
