Simo Kudirkos istorija Lietuvoje žinoma ne kiekvienam, o štai JAV jo pabėgimas iš SSRS buvo aukščiausio lygio politinis klausimas, apie kurį dabar rašoma net vadovėliuose.
Viena žymiausių Lietuvoje dokumentinio kino kūrėjų G.Žickytė nusprendė šią istoriją atgaivinti ir parodyti visam pasauliui filme „Šuolis“, kuris ekranuose turėtų pasirodyti jau šįmet.
Pradėjusi gvildenti istoriją režisierė nesitikėjo, jog susidurs su tiek staigmenų. Ir galiausiai, kad su ja pokalbio susitiks vienas žymiausių pastarojo 50-mečio politikos veikėjų, buvęs JAV valstybės sekretorius, diplomatas H.Kissingeris, kuris pastaruoju metu faktiškai nebedalija interviu.
Troško pabėgti į laisvę
S.Kudirka JAV laikomas nepasidavimo sovietų priespaudai simboliu, tačiau iki tol, kol išvydo laisvę, vyras nemažai prisikentėjo.
1930 m. gimęs lietuvis baigė jūreivystės mokyklą ir po mokslų keliolika metų dirbo Klaipėdos žvejybinio jūrų laivyno radistu.
Kadangi vyro tėvai ir seneliai buvo gyvenę JAV, o jis pokario metais neišdavė jo namų apylinkėse veikusių partizanų, S.Kudirkai nebuvo leidžiama net išsilaipinti užsienio valstybių uostuose, kai ten vykdavo su įgula.
Bet S.Kudirka kitaip malšino žinių troškulį. Dirbdamas radijo operatoriumi S.Kudirka galėjo klausytis užsienio naujienų, muzikos. Kartais tai, ką išgirsdavo, užsirašydavo, kad nepamirštų. Galbūt toks akiračio plėtimas dar labiau kurstė jo norą ištrūkti į laisvą pasaulį.
Tad kai 1970 metais sovietai ir amerikiečiai laive „Tarybų Lietuva“ rengė susitikimą, jis nutarė pabėgti.
Kol bendravo laivų vadai, jis susitarė su vienu JAV laivo pareigūnu, kad peršoks į amerikiečių pakrančių apsaugos laivą ir pasiprašys prieglobsčio Amerikoje.
Bet kai šis istorinis šuolis įvyko, amerikiečiai iš savo vadovybės gavo įsakymą bėglį grąžinti atgal.
Sovietams buvo leista persikelti pas amerikiečius ir patiems pasiimti prieglobsčio ieškantį savo įgulos narį. Jie be gailesčio sumušė lietuvį ant JAV laivo denio ir tada parsigabeno atgal.
S.Kudirka buvo paskelbtas tėvynės išdaviku ir pasodintas dešimtmečiui į kalėjimą.
Kai ši istorija pasiekė JAV žiniasklaidą, šalyje kilo didžiuliai protestai. Amerikiečiai reikalavo padėti žmogui, kuris tiesiog troško pabėgti iš pavergusio režimo gniaužtų.
Po ketverių metų S.Kudirkos likimas buvo sprendžiamas valstybiniu lygmeniu: tuometis JAV prezidentas Geraldas Fordas dėl pabėgėlio derėjosi su Sovietų Sąjungos atstovais.
Galiausiai 1974 m. S.Kudirka buvo paleistas iš kalėjimo, jam suteikta JAV pilietybė ir drauge su šeima jis išvyko į Ameriką.
„S.Kudirkos paleidimas jums buvo ypatinga paslauga“, – SSRS vadovas Leonidas Brežnevas rašė JAV prezidentui G.Fordui.
Sužinojo Los Andžele
„Kai išgirdau S.Kudirkos istoriją, viešėjau Los Andžele dėl kito savo filmo – tuo metu kūriau „Meistrą ir Tatjaną“. Vietos lietuvių bendruomenė man papasakojo apie S.Kudirką. Man sakė: ši istorija – kaip tik tau, – „Lietuvos rytui“ pasakojo G.Žickytė. – Tuo metu buvo gal 2013-ieji. Aš grįžau į Lietuvą, nuvažiavau susipažinti su Simu, pradėjau pamažu domėtis šia istorija.
Staigmenos sekė viena kitą, dar ir dabar jų atsiranda – ir pamačiau, jog ši istorija iš tiesų ypatinga.“
Tiesa, tuo metu, kai G.Žickytė pirmą kartą nuvažiavo pas S.Kudirką į Pilviškius, dar nesitikėjo, kad kartu tiek nuveiks.
„Kai pas jį atvažiavau, jo žmona labai sunkiai sirgo, jis ją slaugė. Tada tikrai negalėjome įsivaizduoti, kad mūsų dar laukia tiek nuotykių, – prisiminė režisierė. – Kadaise su Simu net pajuokavome, jo klausiau: „Ar tą 2013-ųjų vasarą, kai pas jus atvažiavau su savo sūnumi Teodoru ir mes nuėjome prie upės, būtumėte pagalvojęs, kad kada nors kartu apkeliausime pusę Amerikos? Kad plauksime tuo pačiu laivu, kuriame viskas ir įvyko?“
Režisierė teigia, jog yra dėkinga, kad dabar jau 87 metų sulaukęs S.Kudirka su ja pasiryžo dėl filmo apkeliauti pusę Amerikos.
„Tai tikrai buvo sunki kelionė, nes filmavome ne vienoje valstijoje. Simas atidavė visą savo širdį ir mums atkūrė viską, kas kadaise įvyko, – šypsodamasi sakė G.Žickytė. – Negaliu kalbėti už jį, bet man atrodo, jog laikui bėgant filmas jam tapo labai prasmingas.
Gal užpildė jo gyvenime atsiradusią tam tikrą tuštumą, kuri atsivėrė po žmonos mirties. O gal per filmavimą jis patyrė tam tikrą susitaikymą su praeitimi.“
Neįkainojamas susitikimas
Režisierė pasakojo, kad kurdama filmą „Šuolis“ ji susidūrė su daugybe iššūkių.
Pusantrų metų truko vien tik bandymas patekti į amerikiečių pakrančių apsaugos laivą „Vigilant“, į tą patį, į kurį prieš 45 metus peršoko S.Kudirka.
G.Žickytė buvo labai nustebusi, kai atrado, kad „Vigilant“ dar plaukioja. O jos filmavimo metu įvyko paskutinis laivo reisas.
„Mums neužteko tik įlipti į tą laivą, mes norėjome juo plaukti, pajusti realų buvimą jūroje. O jis išplaukia į šešis mėnesius trunkančias užduotis ir privalai prie jo nuolat kintančio grafiko prisiderinti, gauti visus reikiamus leidimus.
Dar sudėtingiau tai, kad mes buvome kitos valstybės piliečiai, o laivas yra JAV pakrančių asaugos tarnybos dispozicijoje – pasakojo kino kūrėja. – Kartą mums jau pasakė atvykti ir, jau laukiant lėktuvo oro uoste, gavau elektroninį laišką: „Laivas sugedo.“
O štai suderinti susitikimą su diplomatijos milžinu H.Kissingeriu, kuriam dabar 94 metai, pavyko sąlygiškai greitai – per tris mėnesius.
Buvęs JAV valstybės sekretorius beveik nebedalija interviu, tačiau G.Žickytei per diplomatinius kanalus pavyko gauti jo kvietimą.
„Nespėjau paklausti, kodėl jis man padarė išimtį. Gal Lietuva jam pasirodė egzotiška, – juokėsi režisierė. – Jis man sakė, kad dar niekada nebuvo davęs interviu kam nors iš Lietuvos.“
Beje, vėliau per interviu H.Kissingeris prisipažino: „S.Kudirkos istorija man yra artima, nes aš pats esu imigrantas.“ Vokietijos žydų šeimoje gimęs politikas su šeima pabėgo į JAV prasidėjus holokaustui.
G.Žickytė pakalbinti diplomatą pasiryžo, kai sužinojo, jog S.Kudirkos atvejis 8-ąjį dešimtmetį buvo tapęs tarpvalstybinio lygio klausimu.
„Dėl S.Kudirkos tarėsi JAV ir Sovietų Sąjungos vadovai.
Tačiau jų jau nėra tarp gyvųjų, o antras žmogus po JAV prezidento buvo H.Kissingeris, kuris tuo metu buvo valstybės sekretorius. Kai kas sako, kad jis buvo ne antras žmogus po prezidento, bet kartais – pats pirmas“, – teigė režisierė.
Sužavėjo spinduliuojanti jėga
Per susitikimą su H.Kissingeriu reikalavimai kino kūrėjai buvo griežti.
„Nebuvo taip lengva – pats pasirinkti vieno ar kito filmavimo kampo negalėjai. Jo komanda pasakė: „Visus interviu, jeigu juos duoda, H.Kissingeris duoda būtent šioje vietoje“, – prisiminė režisierė ir prisipažino, kad labai nerimavo dėl ypatingo susitikimo. – Labai jaudinausi, nes jis vėlavo. Be to, interviu buvo perkeltas iš ryto į vakarą.“
Vis dėlto vietoj paskirtų 15 minučių jie pasikalbėjo daugiau nei pusvalandį.
„H.Kissingeris man paliko labai stiprų įspūdį. Jis turi ryškią charizmą, nuo jo sklinda didelė jėga, nors žmogui jau tiek metų, – įspūdžiais dalijosi G.Žickytė. – Įteikiau jam lietuviškų saldainių su Lietuvos žemėlapiu, jis juos apžiūrėjo. Klausė manęs, kokius dar filmus esu sukūrusi. Pakviečiau jį ateiti į „Šuolio“ premjerą. Jis sakė: „Būtinai. Tik praneškite, kada ir kur ji vyks.“
G.Žickytė teigė, kad jis puikiai prisiminė S.Kudirkos istoriją.
„Galima įsivaizduoti, kiek H.Kissingeris turi reikalų ir kiek įvykių buvo jo gyvenime. Todėl tai, jog jis prisimena šią istoriją, liudija, kad ji buvo labai ryški, – teigė G.Žickytė. – H.Kissingeris paliudijo, jog S.Kudirkos paleidimas įvyko asmeninėmis G.Fordo pastangomis.
Asmeniškai L.Brežnevo prašydamas lietuvį paleisti G.Fordas nusižengė diplomatiniam protokolui.
Tad interviu su H.Kissingeriu yra tam tikra duoklė labai žmogiškam G.Fordui, kuris įprastai vertinamas kaip pereinamojo laikotarpio prezidentas.“
