Taip klausti verčia didžiulė tarptautinė įtampa, kurią sukėlė Lenkijos valdžios priimtas įstatymas, numatantis iki 3 metų kalėjimo tam, kuris apkaltins lenkų tautą ar valstybę prisidėjus prie holokausto.
Didžiausias triukšmas dėl šio įstatymo kilo net keturiose valstybėse – Izraelyje, JAV, Vokietijoje ir Ukrainoje. O santykiai su jomis svarbūs ne tik Lenkijai, bet ir kiekvienai kitai regiono šaliai.
Kijevui labiausiai kliūva įstatymo nuostatos, kurios grasina nelaisve tiems, kurie neigs Ukrainos ginkluoto nacionalistinio pasipriešinimo kovotojų vykdytas masines lenkų žudynes. Ukrainoje net garsėja kalbos, jog šalis praranda Lenkiją kaip vieną svarbiausių geopolitinių sąjungininkių.
Amerikiečiams, vokiečiams ir žydams labiausiai kliūva pagrindinės Lenkijos įstatymo nuostatos, susijusios su holokaustu.
Tel Avive net prabilta apie savo ambasadorės atšaukimą iš Varšuvos. Izraelyje taip pat svarstoma priimti įstatymą, kuris nusikalstamu pripažintų lenkų dalyvavimo holokauste neigimą.
JAV, Izraelio ir Vokietijos politikų bei istorikų tvirtinimu, niekas niekada neketino neigti, jog pagrindiniai žydų žudynių tiek Lenkijoje, tiek kitose nacių okupuotose šalyse kaltininkai buvo vokiečiai, tačiau faktas yra ir tai, kad Lenkijos žydus taip pat žudė nemažai lenkų, kurių skaičius gerokai viršijo žydų gelbėtojus.
Todėl nuogąstaujama, kad naujasis įstatymas apsunkins, o gal net padarys neįmanomą atviresnį kalbėjimą apie šią tragediją, palaidos istorinius tyrimus.
Bet Lenkijos valdžia atšauna, jog jiems jau tapo nebepakenčiamos kalbos apie „lenkų mirties stovyklas“ ir mėginimai paversti lenkų tautą vos ne didesne žydų žudike už nacius.
Varšuvos teigimu, įstatymu nesiekiama sumenkinti holokausto nusikaltimų ar jų dalyvių atsakomybės, bet ginama savo tautos ir valstybės garbė nuo nepagrįstų apibendrinančių kaltinimų.
Kuri pusė teisesnė šiame ginče?
Reikėtų pripažinti, jog iš dalies turi pagrindo iš Lenkijos skriejantys kaltinimai Vokietijai ir Izraeliui, jog ten pastaruoju metu linkstama bene didžiausią atsakomybės už žydų genocidą naštą užkrauti ant lenkų.
Beje, tai galima pastebėti kalbant ne tik apie Lenkiją, bet ir apie Lietuvą.
Antai prieštaringai išgarsėjęs vadinamasis nacių medžiotojas E.Zuroffas šiomis dienomis vėl priminė save – pareiškė, jog nė viena Rytų Europos šalis iki galo neprisiėmė atsakomybės už holokaustą, o daugelyje jų žydų žudynių mastas esą buvo didesnis nei Lenkijoje.
Kaip blogiausią pavyzdį E.Zuroffas nurodė Lietuvą, kurioje, pasak jo, daugelis visų visuomenės sluoksnių atstovų patys entuziastingai dalyvavo žydų žudynių industrijoje, o Lietuva iki šiol tvirtina, kad naciams talkino tik saujelė kažkokių atskalūnų.
Tokius apibendrinančius kaltinimus, jog antisemitai lietuviai ar kitų regiono šalių piliečiai patys vykdė masines vietos žydų žudynes, o vokiečiams beveik nieko nereikėjo daryti ir organizuoti, svaido ne tik tokie kaip E.Zuroffas.
Panašų įspūdį taip pat bando kurti ir dalis kur kas svaresnių Izraelio, Vokietijos ar kitų Vakarų šalių politikų, istorikų, visuomenės veikėjų.
Apie tai, jog sąmoningai ar nesąmoningai mėginama bent šiek tiek sumažinti vokiečių kaltę dėl holokausto, jau senokai yra kalbėję ir autoritetingi Lietuvos istorikai, kurie nagrinėja lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse.
Vis dėlto problema yra ir tai, kad nuodugnūs holokausto tyrimai, viešas kalbėjimas tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek kitose regiono šalyse vis dar yra pilka katė tamsiame kambaryje, nuo kurios bėgama.
Tarkime, Lietuvoje iki šiol nėra nė vieno solidaus akademinio tyrimo apie tai, koks buvo mūsų visuomenės įsitraukimo į žydų žudynes mastas, nors preliminarūs skaičiai liudija, kad tiesioginių žudikų buvo tūkstančiai.
Padėtis Lenkijoje ar kitose Vidurio ir Rytų valstybėse – analogiška. Tiesa, lenkų įdirbis tiriant ir įamžinant holokaustą yra nepalyginti didesnis nei lietuvių.
Kad ir kaip būtų, mėginimai šią kruviną istorijos dėmę dangstyti įstatymais ar griežtais baudžiamaisiais kodeksais kovoti su tais, kurie į tą dėmę baksnoja, yra absurdiški.
Teisės aktai ne tik nesprendžia problemos, negludina konflikto, o jį tik aštrina.
Galima spėti, jog ir dabartinei dešiniajai Lenkijos valdžiai rūpi ne tik tas dangstymas ar kova su lenkų niekintojais.
Šiuo prieštaringai vertinamu įstatymu taip pat pataikaujama ištikimiausiems rinkėjams, nuo kurių paramos daug priklauso valdančiųjų ateitis.
Juk vienas pagrindinių ideologinių Lenkijos valdančiųjų ramsčių – agresyvus patriotizmas, kuris pasireiškia kaktomušose su vadinamaisiais supuvusiais Vakarais, taip pat kova už valstybės savarankiškumą ir tautos garbę.
Būtent todėl su stipriu antisemitiniu prieskoniu Varšuvoje bandoma sumenkinti ir tautiečių dalyvavimą žydų žudynėse.
Tačiau kol kruvinos istorijos puslapius perrašinės politikų rankos, ramybės nebus.
