Kaip susitaikyti su mirtimi? Paslaptį atskleidė švedai

Apie mirtį pirmą kartą kalbama taip pat paprastai kaip ir apie bet kurį kitą gyvenimo aspektą. Atrodo, dabar žmonės nori viską, prie ko tik prisiliečia, paversti savo išraiškos dalimi, todėl mirtis – ne išimtis.

M.Magnusson teigia, kad priešmirtinis tvarkymasis išlaisvina nuo nereikalingų daiktų.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
M.Magnusson teigia, kad priešmirtinis tvarkymasis išlaisvina nuo nereikalingų daiktų.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
„Mirties kavinėse“ žmonės kalba apie atsisveikinimą su šiuo pasauliu.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
„Mirties kavinėse“ žmonės kalba apie atsisveikinimą su šiuo pasauliu.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
Apie mirtį dabar kalbama be jokių tabu, siūlomi būdai, kaip surengti ekologiškas laidotuves.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
Apie mirtį dabar kalbama be jokių tabu, siūlomi būdai, kaip surengti ekologiškas laidotuves.<br>„Reuters“/„Scanpix“ ir AP nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

„Lietuvos rytas“, „The Guardian“ ir „Time“ inf.

Mar 3, 2018, 8:49 PM

Kaip tinkamai atsisveikinti su šiuo pasauliu? Atsakymo į šį klausimą ieško šimtai žmonių visame pasaulyje.

Nors dalis naujoviškų tradicijų gali sudominti tik labai nedaug pasiturinčių arba itin konkrečia problema susidomėjusių vakariečių, švedų būdas ruoštis mirčiai pastaruoju metu tampa itin populiarus. Per kelis pastaruosius mėnesius išgarsėjusi knyga paskleidė žinią apie „priešmirtinį tvarkymąsi“, švediškai vadinamą „döstädning“.

Jo idėja skamba patraukliai visiems, kuriems po giminaičių mirties yra tekę tvarkyti jų butą, prigrūstą ne tik nesuprantamų daiktų, bet ir nemalonių privačių prisiminimų.

Margareta Magnusson savo knygoje „Švelnus švediško priešmirtinio tvarkymosi menas“ moko apsaugoti artimuosius nuo tokio darbo ir tvarkymą atlikti pačiam. Į pastaruoju metu madingą skandinaviško gyvenimo būdo pamokymų traukinį įšokęs „döstädning“ rado savo nišą dėl kelių priežasčių.

Mirti dar nesiruošiantys žmonės gali šioje filosofijoje rasti įkvėpimą išlaisvinti savo namus nuo nereikalingų daiktų.

Švediškos kultūros išdava

„Mano motina yra tiesiog „döstädning“ įsikūnijimas. Jai 65-eri ir ji jau kelerius metus maniakiškai išmeta viską. Ji nenori mums palikti vargo spręsti, ką daryti su jos daiktais.

Net tada, kai buvau paauglė, ji mane mokė atsikratyti senų drabužių, vaikystės knygų, senų paveikslų – sakydavo, kad be jų man bus lengviau“, – aiškino viena Stokholme dirbanti radijo prodiuserė.

Pasak apie skandinavų kultūrą pasakojančio knygos „Beveik tobuli žmonės“ („The Almost Nearly Perfect People“) autoriaus Michaelo Bootho, ši idėja susiformavo dėl to, kad Švedija – gerovės valstybė – leidžia senyviems žmonėms gyventi atskirai.

„Švedai – labai atsakingi žmonės. Jiems labai svarbu daryti viską tinkamai ir netapti našta kitiems. Todėl jiems norisi susitvarkyti savo daiktus prieš mirtį“, – teigė jis.

Regis, kuklumo ir minimalizmo idėja kyla ir iš liuteronybės, kuri pasklidusi įvairiose švediškos kultūros srityse.

„Visada vertinama tai, kas nauja, o sena išmetama.

Rytų Europos nesudomino

Už „dostadning“ išpopuliarėjimą galima dėkoti M.Magnusson. Švedės, kuri savo amžių apibūdina kaip „kažkur tarp 80-ies ir 100 metų“, parašytas praktinis vadovas buvo išverstas į 23 kalbas ir sulaukė didelės sėkmės.

Pasak M.Magnusson agentės Susannos Leos, vienintelis regionas, kuriame knyga perkama lėčiausiai, yra Rytų Europa: „Jie teisinasi, kad tiesiog nekalba apie mirtį. Keista, aš maniau, kad Lotynų Amerikoje kalba apie mirtį sukels daug pasipriešinimo, bet jie visiškai suprato mus.“

Beje, problemą sukėlė ir knygos pavadinime minima mirtis. Prancūzai savo versiją pervadino „Gyvenimas tvarkoje“, o vokiečiai – „Frau Magnusson menas susitvarkyti gyvenimą“.

„Švelnus švediško priešmirtinio tvarkymosi menas“ moko į mirtingumą žiūrėti pragmatiškai ir pozityviai.

Jos žinutė buvo paprasta: turime susitaikyti su tuo, kad vieną dieną mirsime. Mūsų atžalos gali vargti susidorodamos su mūsų palikimu, arba mes jiems galime padėti ir dėl to būsime kur kas meiliau prisimenami“, – aiškino S.Lea.

Mirties laukia ramiai

Pati autorė gyvena Stokholmo bute, kurio minimalistiniu pavadinti tikrai neįmanoma.

Svetainėje stovi lentynos su šimtais knygų ir kabo jos rankų darbo abstraktūs paveikslai.

Bute yra gausu ir jausmingų smulkmenų, primenančių jos velionį vyrą, ir mirusių M.Magnusson brolio ir sesers nuotraukų.

Tiesa, knygoje švedė pataria tvarkymosi nepradėti nuo albumų stalčiaus – seni kadrai gali sukelti pernelyg daug emocijų. Geriau pradėti nuo virtuvės.

Tačiau kai jau imsitės nuotraukų, ji pataria būti negailestingiems: jeigu neatsimenate nuotraukoje esančių žmonių vardų, laikas jas mesti lauk.

M.Magnusson savo pragmatišką laikyseną mirties atžvilgiu užsieniečiams net sunku paaiškinti.

Pavyzdžiui, kad ji netiki gyvenimu po mirties, bet dėl to yra visiškai rami.

„Man atrodo siaubinga nervintis dėl to, kad nežinai, kas bus po to. Aš tos baimės neturiu. Beveik miriau prieš kelerius metus. Tai patyriau dėl problemų su širdimi. Pakeliui į ligoninę trumpam atsidūriau kitur. Tada supratau, kad nematau jokios šviesos tunelio gale.

Džiaugiausi, kai vėl atsibudau, bet supratau – niekas manęs nelaukia“, – aiškino rašytoja.

Galima pradėti iš anksto

Knygoje M.Magnusson moko daiktus nebūtinai mesti lauk, bet dovanoti šeimai ir draugams, kai tik jie užsuka į svečius.

„Tai gali tapti malonia tradicija, nauju būdu suartėti su jaunesnės kartos giminaičiais.

Kai kurių daiktų jiems gali reikėti labiau nei man“, – aiškino autorė.

Beje, jeigu nuotraukų ir senų laiškų nesinori išmesti, švedė pataria juos sudėti į vieną dėžę: „Mano vaikai žino, kad joje yra mano asmeniniai daiktai, kurie skirti tik man. Kai aš mirsiu, jie galės ją paprasčiausiai išmesti net neatidarę.“

Priešmirtinis tvarkymasis gali būti naudingas ir patiems tvarkytojams. Tyrimai rodo, kad gyvenimas daiktais užverstuose namuose kelia stresą ir mažina produktyvumą. Be to, vyresniame amžiuje daugybė daiktų gali kelti pavojų užkliūti ar nuvirsti, o tai taip pat pavojinga.

Šis tvarkymasis sulaukė palyginimų su japonės Marie Kondo išpopuliarinta filosofija susitvarkyti namus vienąkart skiriant tam visą dieną ir iš pagrindų atsikratyti visų daiktų, kurie nekelia džiaugsmo.

Tačiau, pasak M.Magnusson, priešmirtinio tvarkymosi procesas yra ilgas ir gali trukti net kelis dešimtmečius.

Jo įkvėpta minimalistinė filosofija gali padėti ir visiškai jauniems žmonėms, kurie nori gyventi tvarkingiau.

Įkvėpė ir kitus

M.Magnusson sulaukė ir tam tikro amerikietiško atsako. Du jaunuoliai iš Ohajo valstijos sukūrė judėjimą, propaguojantį minimalizmo filosofiją.

Duetui priklausantis Joshua Fieldsas Miliburnas apie tai susimąstė po motinos mirties, kai svarstė, ką daryti su viskuo, ką ji paliko mažame savo bute.

Viską labdarai paaukojęs amerikietis ir pats ėmėsi tvarkos – kiekvieną mėnesio dieną išmesdavo po vieną daiktą.

„Tada supratau, kad mūsų prisiminimai yra mumyse, o ne daiktuose“, – aiškino J.Fieldsas Miliburnas.

Jo nuomone, daiktų kaupimas kartais reiškia norą nukreipti dėmesį nuo tikrų savo problemų – nepasitenkinimo darbu, meile, gyvenimu – ir būdą neigti, kad mirtis neišvengiama.

Pasak Los Andželo laidojimo namams vadovaujančios Caitlin Doughty, tėvai, kurie su savo vaikais nenori aptarti mirties klausimo, yra neatsakingi.

Vos 33-ejų ji jau yra parašiusi testamentą ir suplanavusi, kas po mirties nutiks jos verslui ir nedideliam nameliui.

Bet ir C.Doughty pripažįsta, kad planuoti mirtį yra sunku, nes tai reiškia, jog jūs esate žmogus, kuriam labiausiai rūpi jūsų palikimas: „Mirtis gali užklupti netikėtai, galite mirti vienas. Tačiau net ir išlydėtas artimųjų išeisite vienas. Tai jūsų asmeninė kelionė, kurią galite susiplanuoti patys.“

Mirties tradicijos tampa saviraiškos forma

Priešmirtinis tvarkymasis – ne vienintelė mada, susijusi su mirtimi. Vakaruose plinta ir kitokie būdai atsisveikinti su šiuo pasauliu taip, kad net ir po mirties galėtumėte išreikšti savo įsitikinimus ar pasaulėžiūrą.

Jeigu itin mylite gamtą, galima pasirūpinti, kad po mirties už 545 JAV dolerius (437 eurus) būtumėte įvyniotas į natūraliai žemėje irstančią ekologišką rankų darbo drobulę. Be to, galima rinktis Kalifornijos virtuvės šefės pagamintą įkapių pižamą, kurios audinyje yra grybų sporų, padedančių kūnui suirti dar greičiau. Prieš keletą metų menininkė Jae Rhim Lee idėjų dalijimosi konferencijoje TED sakė kalbą apsirengusi šia juoda pižama ir pasakojo, kad jau dabar šeria šiuos grybus savo nagais ir plaukais, kad išmokytų ją po mirties „perdirbti“.

Jeigu labiau už aplinkosaugą rūpi baimė mirti vienišam, galima pasisamdyti mirties dulą – specialistę, padedančią išeiti iš šio pasaulio lygiai taip, kaip įprastos dulos padeda gimdyvėms. Negailint pinigų galima dar gyvam esant pradėti organizuoti savo laidotuves su tokiu atidumu, koks dažniausiai skiriamas tik vestuvėms.

O jeigu norisi apie mirtį pakalbėti išsamiau, su bendraminčiais galima susitikti ir apie savo laikiną kelionę žemėje susimąstyti „Mirties kavinėse“. Jų judėjimą 2011 metais pradėjo Jonas Underwoodas, pernai miręs nuo kraujo vėžio.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.