Gyvenamajame rajone Dresdene, Angelikos g. 4, tarp fachverkinės architektūros namų stovi nemažas pastatas. Lauke ant iškabos parašyta: „Rudolfo Steinerio antroposofijos centras“.
Sunku įsivaizduoti, kad iki 1989 metų šioje vietoje buvo Rytų Vokietijos centrinė visagalės sovietų saugumo tarnybos KGB būstinė.
Iš čia buvo akylai prižiūrimas mažasis brolis – Rytų Vokietijos saugumo agentūra.
Gynė apsimetęs vertėju
Knygoje „Pirmuoju asmeniu: neįtikėtinai atviras autoportretas“, kuri buvo išleista prieš išrinkimą Rusijos prezidentu 2000-aisiais, buvęs KGB šnipas V.Putinas kažkiek pasipasakojo apie tas beprotiškas dienas, visiškai pakeitusias istoriją.
1989-ųjų gruodžio 5-ąją minia demonstrantų apsupo Rytų Vokietijos valstybės saugumo tarnybos „Stasi“ būstinę Dresdene, kuri buvo visai netoli Angelikos gatvės.Minia prasiveržė pro tvoras, saugojusias pastatą, kuris dešimtmečiais buvo teroro ir kankinimų vieta.
Tuo metu V.Putinui buvo 39-eri ir jis sako supratęs, dėl ko prasiveržė žmonių pyktis.
Jis pažymėjo, kad Rytų Vokietija buvo „žiauri totalitarinė valstybė, panaši į Sovietų Sąjungą prieš 30 metų“.
Tuo metu Sovietų Sąjungoje įsismarkavo „perestroika“.
Tačiau kai šimtai žmonių atžygiavo iki KGB būstinės Angelikos gatvėje, būtent V.Putinas išlindo į sodą laikydamas ginklą ir priėjo prie žmonių gąsdindamas, kad jei jie įsiverš, laukia atsakomieji veiksmai.
„O kas tu toks? Per daug gerai kalbi vokiškai“, – stebėjosi demonstrantai.
V.Putinas neprarado savitvardos ir atsakė: „Aš vertėjas.“
„Ta minia kėlė rimtą grėsmę. Žmonės elgėsi agresyviai, – knygoje pasakojo V.Putinas. – Sukviečiau mūsų pajėgas ir paaiškinau padėtį.
Man buvo pasakyta: „Negalime nieko padaryti be įsakymų iš Maskvos.“ O Maskva tylėjo.“
Šis sakinys – „Maskva tylėjo“ – amžiams įsispaudė V.Putinui į atmintį kaip pavyzdys to, kaip valdžia neturėtų elgtis.
„Mane apėmė jausmas, kad valstybė nebeegzistuoja, kad ji dingo. Buvo aišku, kad Sąjunga paliego. Ji sirgo mirtina neišgydoma liga – valdžios paralyžiumi, – pasakojo V.Putinas, kuris ateinančias dienas praleido dieną naktį degindamas dokumentus. – Sudeginome tiek, kad krosnis trūko.“
Po kelių dienų į Dresdeną atvyko kancleris Helmutas Kohlis ir pasakė istorinę kalbą paskelbdamas, kad Rytų Vokietijos režimui atėjo galas.
Bare tebekabo nuotraukos
Per tiek metų šį momentą Rusijos žurnalistai gerokai pagražino kurdami V.Putino legendą – šimtai demonstrantų virto tūkstančiais, o Kremliaus galva tapo herojumi, pasirengusiu ginti pastatą bet kokia kaina.
Dabar susidomėjimo šia istorija tiek, kad Angelikos gatvė tapo vienu iš objektų ekskursijoje „Putino keliais“, kurią siūlo Dresdeno turizmo biuras.
„Susidomėjimo tikrai nemažai, ypač iš rusų turistų“, – pasakojo taksistas ir gidas Ronny Muhlbachas, kurio rusė žmona rengia šias ekskursijas.
Kadaise čia paliktos Rusijos prezidento pėdos veda į Radebergerio gatvę Prūsijos rajone.
Geltoname name, pažymėtame 101 numeriu, miško pakraštyje, nuo aštuntojo dešimtmečio gyveno V.Putinas ir kiti KGB bei „Stasi“ bendradarbiai.
Kai paskambini telefonspyne į buvusį jo butą antrajame aukšte, atsiliepia piktas balsas ir kiekvieną be ceremonijų pasiunčia lauk, nes žurnalistai ir smalsuoliai gerokai įkyrėjo.
Bet Vokietijos reporteriai, tyrinėję šnipo praeitį, pasakojo, kad kuklus trijų kambarių butas V.Putinui ir jo žmonai Liudmilai buvo tikras rojus.
„Šiame rajone šeimininkavo rusai, – pasakojo R.Mulhbachas. – Netoliese yra didelės sovietų karių kapinės, kur palaidoti po 1945 metų mirę kareiviai.
Tai buvo uždaras pasaulis. Rusai bendravo tarpusavyje.“
Tačiau V.Putinui patikdavo išlenkti alaus bare „Amthor“. Jis čia užsuka ir dabar kaskart, kai lankosi Dresdene. Ten yra net specialus kampas su V.Putino nuotraukomis.
Rytų nostalgija neišgaravo
Kad suprastum, ką KGB reiškė buvusioje Rytų Vokietijoje, reikia aplankyti senąją „Stasi“ būstinę.
Tame pastate, kuris dabar paverstas muziejumi, veikė ne tiktai ypatingasis „Stasi“ kalėjimas, bet ir kraupūs NKVD karceriai, kur rūsiuose Stalino laikais buvo kankinami politiniai kaliniai.
O V.Putino metais Dresdene KGB labiau priminė mieguistą, biurokratinę hidrą.
Bent jau taip teigė buvęs sovietų šnipas Vladimiras Usolcevas, dalijęsis kabinetu su būsimuoju Rusijos prezidentu.
Galbūt todėl Dresdeno gyventojai neįtikėtinai atlaidžiai žiūri į V.Putiną.
Gidas Ronny pridūrė, kad palankumas Kremliaus vadui padidėjo dėl „Ostalgijos“ – ši rytų nostalgijos banga nuvilnijo per Rytų Vokietiją augant nepasitenkinimui federaline valdžia Berlyne.
Taip iškilo nacionalistinė partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) ir padaugėjo abejojančių federalinės valdžios sprendimais.
„Vakarų Vokietijoje yra daugybė propagandos, kad V.Putinas yra grynas blogis“, – sakė Ronny.
Propagandos! Šis stiprus žodis ir jo pavartojimas parodo, kaip pasikeitė žmonių mentalitetas nuo sienos griūties prabėgus beveik trims dešimtmečiams.
„Čia, buvusioje Rytų Vokietijoje, V.Putinas laikomas stipriu žmogumi, kuris gerai gina savo šalį.
Kita vertus, tvyro jausmas, kad Angela Merkel negina savo žmonių interesų, kad ji nėra nepriklausoma, nors Vokietija – didžiausia Europos šalis“, – aiškino gidas.
Jis gimė ir užaugo Dresdene ir gali nemažai papasakoti apie senosios kartos nostalgiją praeičiai.
„Daugybė žmonių, kaip ir mano tėvas, sutrikę. Jie šlovina praeitį, nes naujoje visuomenėje neranda prasmės gyventi. Tai, ką jie statė, nieko nebereiškia.
Kas vis dar kalba apie buvusią Rytų Vokietiją? Niekas! Niekas!
Mano tėvo nuomonė apie tai tvirta. Po „perestroikos“ jis neteko darbo ir niekada kito negavo.
Neramu dėl posūkio į Maskvą
Amerikietis politologas Jeffas Gedminas nustebęs ir sunerimęs, kiek daug žmonių Vokietijoje vėl sukasi į Maskvą.
„Ta mintis, kad V.Putinas nėra toks jau blogas vaikinas ir kad turime atsisukti į Rusiją neužduodami per daug klausimų, primena Stokholmo sindromą, – sakė J.Gedminas. – Susižavėjimas Kremliaus galiūnu egzistuoja ir Čekijoje, Slovakijoje, Vengrijoje. Atrodo, tiktai Lenkija yra išimtis.“
Bundestago narys Karstenas Hilse iš partijos „AfD“, atstovaujantis Bauceno regionui, referendumą Kryme 2014-aisiais laiko „patikimu“ ir mano, kad visos sankcijos Rusijai, skirtos po aneksijos, turėtų būti pašalintos.
„V.Putinas pažeidė tarptautinę teisę, bet ar jis toks vienintelis? O ką Irake daro JAV? – rėžė vokietis. – Ar yra pavojus, kad Rusija užims Vokietiją? Ne! Esu rytų vokietis. Iš arti mačiau sovietų pajėgas, bet jų nebėra, o Rusija pasiūlė taiką.
Mes tikime, kad Karaliaučius gali tapti tiltu ir kad reikia labiau pasistengti integruoti Rusiją.“
Tokia nuomonė jokiu būdu nėra vien tik „Afd“.
Net A.Merkel vadovaujamoje Vokietijos krikščionių demokratų sąjungoje (CDU) vis garsiau kalbama apie kanclerės poziciją Kremliaus atžvilgiu. Esą ji per griežta.
„Naivu manyti, kad parklupdysime Rusiją ant kelių. Tai, kas įvyko Kryme, blogai, bet negalima su V.Putinu elgtis kaip su marionete. Taip, jis nori mus išskirti, bet turėjome progą prišlieti Rusiją prie Europos, bet ja nepasinaudojome“, – įsitikinęs CDU narys Rolandas Ermeris.
R.Ermeris perspėja, kad nereikia eksportuoti demokratijos.
