Iki 2017 metų gruodžio P.Grudinino pavardę mažai kas buvo girdėjęs.
Tačiau būtent tada jau keturis kartus Komunistų partijos kandidatu į Rusijos prezidento postą buvęs Genadijus Ziuganovas pasiūlė į kovą dėl valstybės lyderio kėdės stoti valstiečiui, stambaus ūkio savininkui P.Grudininui.
Regis, komunistų rinkėjams tokia kandidatūra visai patiko.
Rinkimuose, kurių laimėtojas buvo aiškus, 57-erių P.Grudininas liko antras.
„Visuomet balsavau už Komunistų partiją.
P.Grudininas turi daug patirties ūkyje ir statybose.
Jis – dalykiškas žmogus“, – kalbėjo 80-metė Sankt Peterburgo gyventoja.
Buvusio kolūkio pirmininku tapęs P.Grudininas niekada negalėjo skųstis prastu gyvenimu, bet daugybę metų ieškojo galimybės įsitvirtinti politikoje.
Susidraugavęs su komunistais jis pagaliau pamatė tokią galimybę, todėl nusprendė, kad prezidento rinkimai jam bus puiki galimybė pasireklamuoti.
„Mūsų kolūkietis“
P.Grudininas užaugo ne prastoje šeimoje. Jo ateitis buvo aiški dar vaikystėje.
Jo tėvas tame pačiame kolūkyje, kuris dabar priklauso P.Grudininui, dirbo vyriausiuoju ekonomistu, o motina – buhaltere.
Išleistuvių proga Grudininas vyresnysis visą mokyklą vaišino braškėmis, užaugintomis kolūkio žemėje.
Tiesa, kaip prisimena P.Grudinino klasės draugai, jis niekuomet nesigyrė esąs iš pasiturinčios šeimos, buvo paprastas ir kuklus. O mokykloje jį geranoriškai visi vadino „mūsų kolūkiečiu“.
Būtent kolūkis pasirūpino tolesne P.Grudinino ateitimi – jam buvo suteiktos lengvatinės sąlygos įstoti į Maskvos žemės ūkio inžinerinį institutą.
Kolūkis suteikė jam stipendiją mainais į įsipareigojimą vėliau ten sugrįžti ir dirbti.
Baigęs institutą P.Grudininas iškart sugrįžo į kolūkį ir tapo traktorininkų brigados viršininko pavaduotoju.
Jis sėkmingai kilo karjeros laiptais ir vėliau tapo komercijos direktoriaus pavaduotoju.
1995 m. tuometinis kolūkio pirmininkas Piotras Riabcevas surinko kolektyvą ir pareiškė norįs pasitraukti dėl sveikatos.
Tuo metu valstybinis ūkis jau buvo išformuotas ir tapo kolektyvine žemės ūkio įmone. Vadovaujant P.Grudininui ūkis tapo uždarąja akcine bendrove.
Žlugus Sovietų Sąjungai P.Grudininas greitai perprato naujas verslo taisykles ir susirado įtakingų draugų. Esminį jo kapitalą sudarė buvusiam valstybiniam ūkiui priklausanti žemė.
Kaip paaiškėjo, norinčiųjų ją įsigyti netrūko.
1995 metais daugiau negu penkis hektarus žemės P.Grudininas pardavė verslininkui Arazui Agalarovui, kuris tuo metu turėjo daug ryšių su valdžios atstovais. Galiausiai P.Grudininas tapo A.Agalarovo verslo partneriu.
Didelį pelną P.Grudininas gavo 2016 metais: jo vadovaujama žemės ūkio įmonė pardavė žemės baldų įmonei IKEA. Teigiama, jog rusas iš šio sandorio galėjo užsidirbti 7–10 mln. eurų.
Žemės pardavimas sudaro beveik pusę įmonės pajamų.
Nemenka suma atitenka ir pačiam P.Grudininui. Jo mėnesio alga siekia daugiau nei 28 tūkst. eurų. Tačiau save jis vadina vidutinio verslo savininku – jo įmonėje dirba 300 žmonių.
Atsigręžė į politiką
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl P.Grudininas pasuko į politiką, – būtinybė apsaugoti savo verslą. Dėl tos pačios priežasties, kaip pats sako, įgijo dar ir teisininko išsilavinimą.
Regioninės dūmos deputatas P.Grudininas buvo nuo 1997-ųjų iki 2011-ųjų.
Per tuos metus spėjo pabūti partijų „Jedinstvo“ ir „Vieningoji Rusija“ nariu.
2000 metais jis tapo vienu iš 14 žmonių, kuriems Rusijos prezidentas V.Putinas patikėjo vykdyti savo rinkimų kampaniją.
Tuomet V.Putinas Rusijos prezidento posto siekė pirmą kartą.
P.Grudininas ne šiaip sau prisidėjo prie „Vieningosios Rusijos“. Jis labai artimai draugavo su šalies valdžia.
Maskvos regiono dūmoje P.Grudininas buvo Biudžeto komiteto pirmininko pavaduotojas.
„Jo kolegos vertino jį dvejopai. Kai kuriems jis atrodė pernelyg aktyvus, arogantiškas, elgėsi kaip tikras naujasis rusas.
O su tais, kuriuos laikė prastesniais už save, jis kalbėjo sukandęs dantis“, – sakė politologas Olegas Ivanovas.
2016 metų pradžioje Komunistų partija ėmė svarstyti, kad jai būtina atsinaujinti. Komunistai svarstė, kas galėtų užimti G.Ziuganovo vietą, nes jis nebenorėjo eiti į prezidento rinkimus.
Tuomet P.Grudininas nusprendė, kad komunistai gali tapti jo politiniais sąjungininkais.
Maža to, jis pareiškė, kad su komunistais bendravo jau daug metų. Ypač jų santykiai esą sustiprėjo po to, kai 2010 m. jis išėjo iš partijos „Vieningoji Rusija“.
Komunistų partijoje kalbama, jog jis paskirtas jų kandidatu į prezidentus dar ir dėl to, kad praėjusiais metais išgarsėjo platformoje „YouTube“. Ten buvo įkelta P.Grudinino kalba per Maskvos ekonomikos forumą, kur jis stipriai kritikavo šalies prezidentą V.Putiną, smerkė korupciją.
Vaizdo įrašas surinko kelis milijonus peržiūrų, apie naują komunistų politiką sužinojo daug daugiau žmonių.
Susipyko su žiniasklaida
Iki šių metų pradžios P.Grudininas stengėsi visaip save liaupsinti televizijos ir radijo laidose, tačiau ne viskas sekėsi taip, kaip jis norėjo.
Jo apsisprendimas dalyvauti rinkimuose valstybinėje žiniasklaidoje prilygo bombos sprogimui.
Internete pasklido vaizdo įrašas, kuriame P.Grudininas šaukia ant prokremliško leidinio „Laif“ žurnalisto, kai tas pasiteiravo apie politiko sąskaitas užsienio bankuose.
Už tai žiniasklaidos grupės, kuriai priklauso „Laif“, direktorius Aramas Gabrelianovas paskelbė politikui karą ir savo žodžio laikėsi. Kiekvieną dieną jam priklausantys leidiniai iškasdavo ką nors nepalankaus apie P.Grudininą.
Skelbta, kad jis esą išsiuntė pelių apgraužtą humanitarinę pagalbą Donbase kariaujantiems kariams.
Kalbėta ir apie jo sąskaitas užsienio bankuose, ginčus su buvusiais valstybinio ūkio akcininkais, kuriuos jis neva apgavo.
P.Grudininas stojo į kovą su valstybine žiniasklaida, nors dabartinės Rusijos valdžios oponentu jį pavadinti sunku.
Politikas retai minėdavo V.Putino vardą ir jį kritikuodavo. Tiesa, jis vartojo Kremliaus opozicionieriaus Aleksejaus Navalno žodžius „sukčiai ir vagys“, „negalima meluoti ir vogti“, bet šie žodžiai niekada nebuvo skirti tiesiogiai V.Putinui.
Tiesa, jis įsitikinęs, kad žiniasklaidos puolimas prieš jį vykdytas ne šiaip sau. Esą Kremliui nuo pat pradžių nepatiko, kad P.Grudininas kandidatu į prezidento postą pasirinktas paskutinę akimirką ir neva visa tai nebuvo suderinta su valdžia.
Be to, suvokta, kad P.Grudininas taikosi iš esmės į tą patį elektoratą kaip ir V.Putinas, o tai reiškia, jog galėjo atimti iš pastarojo balsus ir Rusijos prezidento pergalė galėjo būti ne tokia triuškinanti.
„Jis labai trokšta valdžios. Visuomet jos troško.
Jam dalyvavimas prezidento rinkimuose – pirmiausia reklama, žinomumo didinimas“, – kalbėjo politologas, buvęs Pamaskvio valdininkas O.Ivanovas, rajono administracijoje dirbęs panašiu metu kaip ir P.Grudininas.
Pats P.Grudininas taip pat neslėpė užmojų užimti svarbiausią valstybės postą. Kartą prieš rinkimus paklaustas, ar nenorėtų verčiau užimti Maskvos srities gubernatoriaus posto, P.Grudininas atsakė: „Aš ruošiuosi valdyti valstybę, o jūs man siūlote tapti gubernatoriumi.“
Bet jo viltims nebuvo lemta išsipildyti. Stebuklas neįvyko ir, kaip žadėta, Rusijos prezidento rinkimus laimėjo V.Putinas. Jis surinko rekordinį skaičių balsų – 76 proc., P.Grudininui atiteko beveik 12 proc. rinkėjų balsų.
Jis neslėpė nusivylimo šiuo rezultatu, rinkimus pavadinęs „purviniausiais rinkimais, kokie tik yra buvę posovietiniu laikotarpiu“.
