Interviu Austrijos dienraščiui „Wiener Zeitung“ 37-erių S.Lebedevas, kuris dabar dirba Vienos Humanitarinių mokslų institute, kalbėjo apie nostalgiją sovietmečiui, putinizmą dabartinėje Rusijoje ir kaip vakariečiams suvokti šios šalies viršūnių elgesio motyvus.
– Paprastai politikų populiarumas jiems būnant valdžioje smunka. Per šių metų rinkimus Rusijoje V.Putinas buvo perrinktas 77 proc. balsų. Kaip paaiškintumėte tokį rezultatą?
– 2013-ųjų rudenį, iki Maidano protestų Kijeve ir Krymo aneksijos, apklausos rodė mažą palaikymą V.Putinui. Kai Rusijos prezidentas aneksavo Krymą, populiarumas šovė į aukštumas.
Nuo to momento – 2014-ųjų kovo – Rusija išgyvena nuolatinę propagandinę karštinę. Jei negyveni Rusijoje, tiesiog negali įsivaizduoti viso masto propagandinės mašinos, kuri kasdien dalyvauja žmonių gyvenime.
Todėl negalime kalbėti apie Rusiją kaip normalią demokratiją.
– Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas viename interviu į klausimą apie rinkimus Rusijoje atsakė: „Kokie rinkimai?“Ar jis ne pernelyg kategoriškai vertino situaciją?
– Ne. Šimtu procentų pritariu A.Navalnui. Žinoma, V.Putinas turi didelį palaikymą. Bet kalbant apie rinkimų procedūrinius procesus reikia pripažinti, kad visi tiek kandidatai, kurie balotiravosi drauge su Putinu, buvo marionetės.
Realūs kandidatai-varžovai, kaip, tarkime, A.Navalnas, buvo pašalinti iš rinkimų proceso.
Turint galvoje, kad beveik visa žiniasklaida yra kontroliuojama valstybės ir prisimenant, kad toks logiškas kandidatas-varžovas kaip Borisas Nemcovas 2015-aisiais tapo paslaptingo nužudymo auka, išties negalima kalbėti apie kokius nors rinkimus.
Šiuo atveju labiau kalbėčiau apie V.Putino įtvirtinimo savo poste procedūrą.
– V.Putinas siunčia žinią: balsas už V.Putiną – tai balsas už Rusiją.
– Čia nieko naujo. Tas pats buvo ir per pirmą rinkimų kampaniją. Tada V.Putinas ne tik pažadėjo baigti audringą Boriso Jelcino erą, bet ir siautė karas Čečėnijoje, Rusijos miestuose vyko teroro aktai.
V.Putinas pažadėjo stabilumą ir apginti žmones. Dabar Rusijai niekas negresia – visos grėsmės yra prasimanytos. Bet aš sakyčiau, kad šios išgalvotos grėsmės veikia labiau nei tikros.
Praėjusio amžiaus pabaigoje JAV ar NATO nebuvo laikomi grėsme. Juk ko jos galėjo griebtis? Įsiveržti į Rusiją?
Bet kai į valdžią atėjo V.Putinas, viskas pamažu, žingsnis po žingsnio ėmė keistis. Nes tokie elementai, kaip grėsmė ir konfliktas – svarbios detalės putiniškame pasaulio paveiksle.
Jo pasaulio įsivaizdavime nėra bendradarbiavimo, pasitikėjimo ar derybų. V.Putinas juk dirbo slaptojoje tarnyboje ir būdamas KGB karininkas įsisąmonino, kad manipuliuoti žmonėmis geriausia yra baime.
– Kokioje realybėje dabar gyvena Rusijos žmonės?
– Manau, čia mes turime reikalą su „homo postovieticus“. Per pirmuosius aštuonerius metus valdžioje V.Putinas pagerino žmonių materialinę padėtį. Paskui imta kalbėti, kad žmonėms reikia duoti ir kažką simboliško.
Rusijos žmonės norėjo išsigydyti dėl Sovietų Sąjungos iširimo patirtą traumą. V.Putinas jiems padėjo – savu būdu. Per pastaruosius dešimt metų Rusijos žiniasklaida pakeitė sovietinės praeities paveikslą.
Mums nepavyko paaiškinti jauniems žmonėms Rusijoje, kad totalitarinė stalinizmo patirtis – kažkas siaubingo. Mums nepavyko pasmerkti Josifo Stalino epochos nusikaltimų. Ir ši nebaudžiamumo patirtis kažkuria prasme patraukli dabartinės sistemos šalininkams.
Iš esmės galima daryti ką panorėjęs, o paskui tiesiog pasakyti: žiūrėkite, aš nekaltas. Bet aš sakyčiau, jog jaunimas miestuose jau kitoks.
Žinoma, mes turime reikalą su dviem skirtingomis šalimis: miestietiška Rusija ir kaimiškąja Rusija.
Pamėginkime suprasti kaimo žmones: skurdo lygis ten daug aukštesnis nei miestuose. Žmonės sako sau: gerai, mes gyvename skurde, bet turime savigarbos jausmą. O skurdžiai gyvename todėl, kad mūsų priešai laiko Rusiją skurde. Šis skurdas ne toks ir baisus, nes gyvename stiprioje Rusijoje ir mūsų šalį su prezidentu gerbia.
Kadangi jie neturi jokio – net pusiau legalaus – būdo, kaip išlieti savo sielvartą arba pasiduoti savo maištingoms nuotaikoms, todėl lieka tik dvi galimybės: arba tylėti, arba prisijungti prie daugumos.
– Anksčiau būta vilčių, kad Rusija taps labiau europietiška. O realybėje viskas atrodo taip, tarsi Europos dabar rusifikuota. Ką galima pasakyti apie Europos putinizaciją?
– Nenuostabu, kad buvusio Rytų bloko šalyse – įskaitant Rytų Vokietiją, Lenkija, Vengriją ir kitas – vis dar yra politikų, kurie anksčiau buvo lojalūs Sovietų Sąjungai ir kurie iki šiol gyvena savo nostalgijoje.
Bet yra ir dar viena žmonių grupė, kuriuos Stalinas vadino „naudingais idiotais“. Kai kurie jų – tiesiog apmokami aktoriai, o kiti – būtent tokie, ką turėjo galvoje Stalinas – naudingi idiotai.
– Ar putinizmas – toks keistas mišinys iš autoritarizmo, stačiatikybės, demonstratyvaus vyriškumo, sovietinės nostalgijos ir atsiminimų apie carinę imperiją, tuo pat metu atstumiant neva moraliai supuvusius Vakarus – iš tikrųjų yra tarsi kažkokia ideologija?
– Ne. Tai dūmų uždangos taktika, kuri, viena vertus, skirta Rusijos gyventojams, kita vertus – Europos žmonėms.
Rusijos istorija – vienintelis žmonių Kremliuje moralinis kapitalas. Petro I ir Jekaterinos II spindesys bei šlovė, pergalė prieš nacizmą Antrajame pasauliniame kare, pirmasis kosminis palydovas, Jurijus Gagarinas kaip simbolis kosmoso lenktynėse su amerikiečiais – šios istorijos dalys.
O mes šiandienėje Rusijoje esame už šios istorijos ribų. Neturime ateities vizijos ir jokios idėjos, kodėl tokios skirtingos tautos Rusijoje turi gyventi drauge šioje šalyje.
Dabarties Rusijoje nėra jokios kitos ideologijos išskyrus pinigų, pinigų, pinigų. Ir valdžios, valdžios, valdžios.
Beveik neabejoju, kad V.Putino aplinka nesusigaudo istorijoje. Šie žmonės svajoja apie tą epochą, kai J.Stalinas, Franklinas D. Rooseveltas ir Winstonas Churchillis Jaltoje pieštuku braižė sienas pasaulio žemėlapyje.
– Kokią Rusijos ateitį regi žmonės Kremliuje? Juk nafta ir dujos nėra ateities pramonė.
– Kvaila, bet šie žmonės technologijomis užsiima pirmiausia tada, kai šių pagalba galima daryti įtaką rinkimams JAV ar dar kam nors. Jiems neateina į galvą, kad technologijas galima pritaikyti ne tik kenkti Vakarų demokratijoms, bet ir konstruktyvios Rusijos ateities kūrimui.
– Kas toliau?
– Jiems atrodo, kad geriausia, kai istorija teka lėtai. Kokie nors staigūs istorijos posūkiai jiems nepatinka.
V.Putinas sykį aprašė savo šoką, kai Rytų Vokietijos piliečiai 1989-aisiais norėjo šturmuoti KGB biurą Drezdene, kur jis tada tarnavo. Jis rašė, kaip kelis kartus mėgino prisiskambinti į centrinę KGB būstinę, bet Maskva tylėjo.
Įsivaizduokite: priešais V.Putino kabineto langus Drezdene kuriama istorija, o iš Maskvos nėra kokių instrukcijų!
Tikėtina, V.Putinas tada padarė išvadą, kad reikia naudoti politinio įšalo politiką. Bet kokia įvykių tėkmė įšaldoma arba blokuojama. Blogiausiu atveju – viskas lėtinama kiek įmanoma. Gerai, galvoja šie žmonės, dabar gal ir nėra vystymosi, bet niekas nesikeičia.
– Stovėjimas vietoje kaip dorybė?
– Bet nereikėtų neįvertinti V.Putino ir jo aplinkos neužtikrintumo: dauguma jo aplinkos žmonių ten atsidūrė ne dėl savo sugebėjimų.
1996-aisiais V.Putinas buvo Sankt Peterburgo mero pavaduotoju. Po ketverių metų jis tapo Rusijos prezidentu. To neįmanoma suvokti kaip normalios politinės karjeros.
Esu įsitikinęs, kad V.Putinas ir jo aplinka jaučia, jog savo postuose atsidūrė daugiau ar mažiau atsitiktinai. Arba atsidūrė ne todėl, kad žino, ką reikia daryti ar regi Rusijos ateitį. Ir nemanau, kad jie turi kokią nors aukštesnę idėją, į kurią galėtų atsiremti.
