Lietuvoje, o ir kitose šalia Rusijos esančiose šalyse vis labiau įsitvirtina nuostata, jog Rusijos režimas ir visuomenė, teisingiau, kone absoliuti jos dauguma – vienas ir tas pats. Esą Rusijos visuomenė kiaurai persmelkta ksenofobijos, agresijos, karinės isterijos ir pati visa tai nuoširdžiai išpažįsta netgi jau be didelių valdiškos propagandos pastangų.
Tai esą labai aiškiai parodė ir paskutinieji Rusijos prezidento „rinkimai“, kuriuos triuškinamai laimėjo Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas.
Taigi, pasak tokio požiūrio, bet kokios viltys ir kalbos apie galimas permainas Rusijoje demokratijos ar bent švelnesnės politikos linkme – naivios ir beviltiškos. Bent jau artimiausioje apžvelgiamos ateityje ar net iš principo. Tad belieka šią šalį ir visuomenę tik peržegnoti ir kuo patikimiau nuo jos atsiverti bei atsiriboti.
Tačiau vienas iš žymiausių Rusijos režimo ir visuomenės kritikų, rašytojas, satyrikas bei žurnalistas Viktoras Šenderovičius teigia, jog toks suabsoliutinimas ir apibendrinimas yra ir neteisingas, ir pavojingas.
Vilniuje J.Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumo kvietimu lankęsis V.Šenderovičius interviu lrytas.lt teigė, jog režimas kaip tik ir siekia, jog Rusijos visuomenė susilauktų tokio vertinimo užsienyje ir būtų taip izoliuota bei įtikinta, jog aplink – vieni „rusofobai“. Tačiau, pasak V.Šenderovičiaus, kaimyninės visuomenės vis viena turi bendrauti, pažinti viena kitą ir matyti įvairius viena kitos atspalvius.
– Vakarų ir pačios Rusijos nepriklausomų ekspertų bendruomenėje verda diskusija, ar tai jau paskutinioji V.Putino kadencija, ar ne? Vieni sako, kad V.Putinas po šešerių metų tikrai pasitrauks iš prezidento posto, bet greičiausiai ne į užpečkį, o į kokį nors specialų Valstybės globėjo ar Išminčių Tarybos vadovo sostą.
Kiti gi tvirtina, jog V.Putinas liks prezidentauti iki pat gyvenimo pabaigos, nes jam asmeniškai ir visai režimo konstrukcijai pernelyg rizikinas net formalus ir grynai simbolinis jo pasitraukimas nuo prezidento kėdės.
Bet gal ši diskusija – tuščia? Juk ir vienu, ir kitu atveju reikalo esmė ta pati – V.Putinas tiesiog nebegali paleisti absoliučios valdžios iš rankų, nesvarbu kokiame poste bebūtų. Ką manote jūs?
– Jei V.Putinas kažkur ir nueis, tai tik į viršų. Tik pas Dievą. Oi, ne, atsiprašau. Dėl to, kad jis tikrai nueis pas Dievą, aš neužtikrintas.
Tiesiog norėjau pasakyti, kad jis bet kokiu atveju ir jokiu būdu nepasitrauks nuo valdžios ir nepaleis jos iš rankų. Jam tai egzistencinis klausimas. Jis negali jos paleisti.
Taigi, visa kita – tik detalės. Jis gal susitvarkyti taip, kad „įteisintų“ savo prezidentavimą iki gyvos galvos. Jis gali susigalvoti sau kažkokį „ypatingą statusą“. Tariamai lemtingų priežasčių, neva pateisinančių tokius jo veiksmus – taip pat keletas.
Jis gali, pavyzdžiui, sujungti Rusiją su Moldova ir po to save „išrinkti“ tos sąjunginės valstybės prezidentu. Jis gali pradėti ir kokį nors naują karą bei įvesti šalyje ypatingąją padėtį. O kas galvoja apie prezidento perrinkimą ar jo naują įpėdinį, kai vyksta karas, o šalyje – ypatingoji padėtis?
Tai – visai realu.
Tačiau žodį „karas“ aš vartoju ir platesne prasme, nei įprastinė. Turiu omenyje konfrontaciją su civilizuotu pasauliu, Vakarais. Šia prasme mes jau dabar gyvename karo sąlygomis ir jos tik aštrės.
Juk akivaizdu, kad svarbiausias ir iš esmės vienintelis kelias V.Putinui tvirtinti savo valdžią – tai karas.
„Rusija – frontų apsuptyje“, „aplinkui priešai“ – šie seni, iš sovietinių laikų paveldėti mentaliteto pagrindai ir yra paties V.Putino sosto pamatai. Ir jis ant jų sėdi tvirtai. Visuomenė giliai infekuota šiuo virusu.
Galbūt interneto platybėse skaitėte, ką iš pačių širdies gelmių paskelbė, pavyzdžiu, garsiosios „Russia Today“ vadovė Margarita Simonian? Jos oracijos esmė paprasta – Vakarai, kurie, kaip žinia, visu frontu puola Rusiją, patys padarė taip, kad rusų tauta dar tvirčiau susitelkė aplink V.Putiną, kuris jau nebėra mūsų prezidentas, o vadas.
Sakoma, kad paslaugus kvailys yra blogiau už priešą. Taigi, ir viena iš pagrindinių režimo propagandininkių itin atvirai ir teisingai apibrėžė, kuo ji ir jos cechas sėkmingai stengėsi paversti V.Putiną.
Išties, jis – vadas. O kas gi vadą renka ar, juolab, perrenka? Juk ypač pastaruoju atveju jis joks vadas.
Ir tai išties atitinka tą propagandos sukonstruotą tikrovę, kuri dabar Rusijoje yra tikresnė už kasdienį, objektyviai egzistuojantį pasaulį. V.Putinas – vadas, o ne prezidentas. Juk kaip prezidentas jis net nelegitimus.
Juk jei staiga ar daugiau ar mažiau palaipsniui atsitiktų taip, kad toji nuodinga karo atmosfera imtų ir išsisklaidytų, tai, nukritus valkčiui nuo akių, staiga visi pamatytų, jog prezidento poste sėdi kažkoks bičas, kuris uzurpavo valdžią, nuvarė šalį ir sąskaitoje dar turi keletą karų, kurių aukų skaičius – jau penkiaženklis.
Taigi, mažų mažiausia kas jam šviečia – karo nusikaltėlio statusas.
Tai ir yra toji pagrindinė ir labai paprasta priežastis, kodėl jam visuomet reikės įtampos – pirmiausia, išorinės, tarptautinės. Mažų mažiausiai jis turės ją nuolatos palaikyti, o kai kuriais kritiniais atvejais – didinti.
Svarbiausia, kad, kaip jau minėjau, jokių naujų dalykų jam ieškoti ar išrasti nereikia. Visa tai mes visi jau, galima sakyti, įsiurbėme su motinos pienu. Aš, pavyzdžiui, aiškiai pamenu lenktus ir bombomis apkarstytus dėdės Semo pirštus, kurie nuolatos tiesėsi link mano lopšio.
– Bet štai ir klausimas, vertas net ne milijono, o kur kas daugiau – kaip ir kada gali, kaip jūs sakote, nukristi tas valktis ir išsisklaidyti toji atmosfera? Ar tai išvis realu apžvelgiamoje ateityje?
– Aišku, kad V.Putinas ne amžinas, kaip ir jo režimas. Tačiau didžioji bėda ta, kad, viena vertus, vietoje jo V.Havelo ar A.Sacharovo nebus – bent jau iš karto, o kitas vertus – tai greičiausiai neįvyks daugiau ar mažiau taikiai.
Visos galimybės ir šansai, kuomet dabartinė publika galėjo tyliai ramiai susirinkti daiktus ir ant pirštų galų ištipenti į lauką – jau seniai praeitis.
Galutinę progą visi dėl to susitarti praleidome dar 2011-12 m., kuomet, kaip pamenate, vyko masiniai protestai, rimtai išgąsdinę valdžią. Tačiau šioji net neketino galvoti apie kokį nors taikaus pasitraukimo variantą, pasirinko viską tiesiog sulaužyti ir sudaužyti.
Taigi, dabar jokių bekraujų ir taikių šio režimo pasitraukimo ar žlugimo variantų nenusimato, jis pats juos sunaikino.
Pirmasis – maištas. Tačiau toks maištas, kuris virstų tikru, visaliaudiniu politiniu protestu, iškeliančiu esminius politinius reikalavimus – žodžio laisvė, laisvi rinkimai, įstatymo viršenybė, valdžios pasikeitimas – vargiai įmanomas.
Štai matome, kuo viskas baigėsi Kemerove, kur, gaisre žuvus dešimtims žmonių, kilo spontaniški protestai, nukreipti ir prieš vietos valdžią. Pagrindinės tų protestų figūros greitai prisiekė ištikimybę visų lygių valdžiai, o labiausiai – V.Putinui, kitų žmonių pyktis ir noras protestuoti prieš kažką greitai išseko.
Pagrindinė priežastis – plačiosios žmonių masės nemato ir nesuvokia ryšio tarp savo gyvenimo sąlygų, tame gyvenime esančių problemų bei tragedijų ir to politinio režimo, po kuriuo jie gyvena.
Na, taip, jie gali stichiškai nusitaikyti į vieną ar į kitą „viršininką“, tačiau paties aukščiausiojo jie nelies. Atsimenate – „bajorai blogi, bet caras geras“? Toks mastymas visiškai dominuoja ir dabar.
Taigi, tai, jog reikia iš esmės keisti patį politinį režimą, pamatines politinio klimato sąlygas, supranta labai nedaugelis.
O kone absoliučios daugumos mastymas ir logika labai paprasti ir infantilūs: dabar blogai, noriu, kad būtų geriau“. Ir viskas. Kas tas „geriau“, kokiu būdu ir kas toliau – jau nebeaišku ir neįdomu.
Tad kitas galimų didesnių pasikeitimų scenarijus – dvaro perversmas, kurį, aišku, paskatintų Vakarų sankcijos.
Iki šiol Vakarų sankcijos labiau kirto per Rusijos ekonomiką apskritai, taigi – pirmiausia per plačiųjų masių gerbūvio lygį.
Žinoma, valdžiai ir tai labai nepatinka, ji supranta, kad net ir infantilios daugumos nepasitenkinimas savo gyvenimo sąlygomis yra potencialiai pavojingas visam režimui. Tačiau, kaip žinote, minimalaus pragyvenimo standartai Rusijoje žemi. Tad, turint omenyje jau minėtą mastymo inerciją ir karo atmosferą, valdžia iš esmės gali jaustis rami.
Taigi, norint kokių nors realių pokyčių, realiausia tikėtis kokio nors perversmo viršūnėse, kai tie patys bajorai ankstų rytą ar nakčia netikėtai užeis į caro miegamąjį.
Tačiau ir viršūnėse padėtis – kol kas ne tokia, kad valdžia jos nevaldytų. Žinoma, didžiulė dalis Rusijos stambiojo verslo miega ir sapnuoja, kad staiga atvyktų marsiečiai ir pasiimtų su savimi V.Putiną su visomis Vakarų sankcijomis ir kitais nemalonumais.
Tačiau dabartinės to verslo sąlygos kol kas nėra tokios, kad jis įveiktų baimę ir mėgintų ką nors keisti. O baimė – milžiniška.
Režimas čia veikia dejomis kryptimis. Viena, jis oligarchams demonstruoja, kad jis kol kas tebėra vienintelis jų stabilumo ir ateities garantas Vakaruose – Vakarų politinis elitas bendrauja tik su juo, be to, tą Vakarų politinį ir ekonominį elitą tiesiog galima nupirkti.
Buvusio Vokietijos kanclerio G.Shroederio, kurį Kremlius tiesiog nusipirko savo biznio interesams atstovauti, pavyzdys – pats iškalbingiausias.
Kitas ryškiausias pavyzdys ir kartu signalas visiems oligarchams bei stambiajam verslui – M.Chodorkovskio represavimo istorija. Režimas parodė, kad jis tiesiog gali su bet kuo padaryti bet ką.
Taigi, kol kas kleptokratinėse politinėse viršūnėse ir jas aptarnaujančioje oligarchijoje psichologinis klimatas yra maždaug toks: visi supranta, kad tai pabaiga ir šalis važiuoja į prarają, tačiau taip pat supranta, kad jei tik pakelsi galvą, iškart žūsi. Taigi, visi tiesiog skuba sugrobti viską, kas dar lieka, o po to – kad ir tvanas.
Tačiau šią padėtį katalizuoti, pagreitinti procesus ir juos nukreipti režimui kur kas pavojingesne linkme, suprantama, galėtų vis aštrėjančios ir gausėjančios tikslinės bei personalinės sankcijos, nukreiptos į pagrindinius režimo pinigų saugotojus ir jų plovėjus Vakaruose.
– Taigi, pirmiausia visiems Vakarams vieningai reikėtų nusitaikyti į tai, dėl ko režimas ir egzistuoja ir kuo kvėpuoja bei minta – pinigus, kurie iš Rusijos teka į Vakarus ir ten yra išplaunami?
Bet, kita vertus, ar tai – realu? Juk didelė dalis pačių Vakarų politinio ir verslo elito dalyvauja šiame procese ir jį palaiko.
– Būtent. Vakarai, galima sakyti, ir ištvirkino Rusijos režimą, suteikė jam nebaudžiamumo pojūtį, o ribų pojūtį – išplovė.
Tačiau tik tuo atveju, jei jie imtųsi nuoseklios ir vieningos tokio finansinio smaugimo politikos, tada ir didėtų šansai, kad elitas imtų judėti ir mėgins kažką keisti.
– Tačiau egzistuoja ir trečiasis scenarijus – režimas arba nebesuvaldo savo paties sukurstyto konflikto su Vakarais bei savo vidaus karinės isterijos, arba, reikalams blogėjant, tiesiog praranda protą ir įvyksta atviras karinis konfliktas, kuris visus priveda prie nebenuspėjamos destrukcijos. Ką jūs apie tai manote?
– Apie šitą scenarijų tiesiog nesinori galvoti. Bet aš manau, kad mūsų valdančioji kleptokratija yra pakankamai racionali, kad šios ribos neperžengtų. Kita vertus, kaip irgi sakiau, jai gali kilti pagunda suorganizuoti ką nors tokio „lokalaus“ ir „nedidelio“, kas irgi būtų labai pavojinga. Bet karą – ir ne vieną, o kelis – ji jau ir taip turi.
Bet kokiu atveju, kaip jau minėjau, V.Havelas vietoje V.Putino neatsiras ir bet kuris esminio politinės situacijos pasikeitimo scenarijus Rusijoje jau nebus neskausmingas ir be destruktyvių padarinių.
– Sakote, kad liaudies masės greičiausiai turės mažiausios įtakos galimiems pasikeitimams viršūnėse, tų viršūnių elgsenai ir apskritai šalies ateičiai. Tačiau ar nemanote, kad vienas iš esminių klausimų – kokia vis dėlto galėjo būti tos daugumos, kuri prezidento rinkimuose balsavo už V.Putiną, tikroji motyvacija?
– Tiesa, daugiau ar mažiau patikimų sociologinių duomenų nėra, tačiau galima spėti, kad ta motyvacija buvo dviejų tipų.
Vieni balsavo dėl to, kad nuoširdžiai išpažįsta ir remia tą karinę bei šovinistinę isteriją, ksenofobiją ir karo ideologiją apskritai, kiti – tiesiog dėl to, kad, viena vertus, „valdžiai“ visada reikia paklusti, kita vertus – iš baimės, kad, suklibėjus valdžios pamatams, jiems patiems bus tik blogiau.
– Kokius galimus pagrindinius „V.Putino daugumos“ motyvus įžvelgiate jūs?
– Manau, kad tokių, kurie balsavo būtent iš „ideologinių“ motyvų buvo mažuma. Dauguma balsavo būtent dėl klusnumo ir įpročio.
– Tačiau dabar kaimyninėse valstybėse – pirmiausia, aišku, Ukrainoje ir Baltijos šalyse, dažnai teigiama, kad kone visa Rusijos visuomenė yra nuoširdžiai imperialistinė ir šovinistinė, o V.Putinas – tik jos antstatas bei iškaba. Jūs sutinkate?
– Tokie apibendrinimai, kaip visada, turi ir dalį tiesos, ir yra neteisingi.
Istorija dažniausiai pripažįsta ir fiksuoja tik suminius dalykus, dominuojančius vektorius. Mes sakome hitlerinė Vokietija ir šia prasme esame teisūs.
Tačiau ir toje hitlerinėje Vokietijoje, jos viduje buvo ir antifašistai, ir vaikai, ir seneliai. Bet ant jų taip pat krito sąjungininkų bombos. Niekas jų specialiai neskyrė nuo to dominuojančio pagrindinio vektoriaus.
Jei kalbėsime apie šiandieninę Rusiją, tai pirmiausia reikia prisiminti, kad kiekvienoje autoritarinėje valstybėje sociologija ir apskritai viešoji nuomonė – viena iš propagandos formų.
Kasdieniame gyvenime, realybėje, tokio visuotinio „putinizmo“ – bent tokia agresyvia ir intensyvia forma, kaip gali atrodyti iš išorės ir iš toliau, aš nepastebiu. Pabrėžiu – tokio visuotinio, kaip kartais manoma.
Kur kas daugiau, kaip sakiau, tiesiog baimės, prisitaikėliškumo ir klusnumo. Šia prasme visuomenė labiau panaši į valdžios įkaitę, nei į jos entuziastingą rėmėją.
Taigi, vertinant pastaruosius „rinkimus“, kaip visuomenės detektorių, visuomet reikia prisiminti, kad mažiausiai 10 milijonų biuletenių buvo tiesiog „įmesta“, o rinkimuose dalyvavo ar, teisingiau, į juos buvo suvaryti 67 proc. rinkėjų. Taigi, apie 50 mln. piliečių išvis nebalsavo.
Pastarųjų milijonų motyvai, aišku, visiškai nežinomi, tačiau faktas, jog jie tiesiog atskyrė save nuo šios valdžios.
– Tačiau ar politinė apatija ar pasyvus klusnumas valdžiai – iš esmės geriau, nei agresyvus imperinis šovinizmas, kurį ta valdžia skatina? Be to, auganti žmonių apatija režimui taip pat į naudą, nes bet koks socialinis aktyvumas jam kelia riziką?
– Taip, sutinku su tuo. Tačiau ir vėl reikia prisiminti istoriją – ir ne tokią jau ir seną. Netgi gūdžiausiais sovietinio sąstingio metais staiga paaiškėja, kad yra kone pusė milijono žmonių, kurie staiga gali išeiti miesto centrą paremti Baltijos šalių laisvės siekių.
Taigi, aš tik noriu pabrėžti paprastą dalyką – darant kažkokius radikalius apibendrinimus, net jei jie iš esmės ir teisingi, visuomet reikia prisiminti, kad už tų apibendrinimų rėmų vis dėlto lieka daugybė žmonių.
Bet dar svarbiau, reikia aiškiai suvokti, kad įvairūs apibendrinimai taip pat naudingi ir pačiai diktatūrai. Koks pagrindinis režimo argumentas, kuriuo jis kursto antibaltiškas ir apskritai antivakarietiškas nuotaikas Rusijos visuomenėje? „Jie nekenčia rusų ir Rusijos!“.
Apskritai, kiekviena valdančioji administracija siekia sutapatinti save ir Tėvynę, o autoritarinė – ypač. Jei tu kritikuoji Rusijos valdžią – reiškia tu nekenti Rusijos ir rusų. Tad bet kokie radikalūs apibendrinimai, skirti jau net net režimui, o visai Rusijos visuomenei – itin vertinga parama šiai demagogijai.
Kaip, beje, ir toks nacionalizmas, kuris, kaip ir rusiškasis, maitinamas instinktyviu priešiškumu kitoms tautoms. V.Putinas ir kaimyninių šalių – Lietuvos ar Lenkijos nacionalistiniai politikai turėtų vienas kitam rašyti meilės laiškus, nes jie iš tiesų dirba vienas kito naudai.
Kremlius juk tuojau pat bado pirštu į kiekvieną radikalesnį pareiškimą visų rusų adresu ir aiškina, jog jis teisus – Vakaruose ir Baltijos šalyse visi priešiškai nusiteikę ne dabartinės Rusijos valdžios, o rusų tautos apskritai atžvilgiu.
Taip, dabar atrodo, kad V.Putinas išties tvirtai ir nepajudinamai stovi ne tik ant savo administracijos, bet ir ant visos Rusijos visuomenės pečių. Gali būti, kad tai dar ilgai truks paprasčiausiai dėl to, kad jis ilgai gyvens.
Dikatoriai juk paprastai ilgai gyvena, sveikata nesiskundžia iki gilios senatvės. Va, pažiūrėkit, kiek išgyveno ir valdė saulėtoje Zimbabvėje devyniasdešimtmetis R.Mugabe.
O V.Putinas dar ir labai rūpinasi ir savo sveikata, ir asmeniniu saugumu. Visas pajėgas ir resursus meta būtent asmeniniam saugumui ir apsaugai. Štai, net Baltarusijoje nevalgė duonos su druska. Baltarusijoje!
Taigi, akivaizdu, kad tiek Baltijos šalims, tiek visiems Vakarams reikia pasirengti ilgai, įtemptai ir sunkiai nuspėjamai konfrontacijai bei istorijai.
Tačiau esmė ta, kad Rusija net ir po V.Putino niekur nedings. Dydis išties svarbu – bent jau Rusijos atveju. Kinija ją užvaldys taip pat ne rytoj. Tad visiems reikia galvoti, kas bus vietoje V.Putino ir kaip kalbėtis su Rusijos visuomene tuo atveju, jei ji išties taps valstybės šeimininke, o ne vasale, kaip dabar.
Taigi, esmingai svarbu, jog kaimyninėse šalyse neviešpatautų radikaliai apibendrinimais paremtos nuostatos visos rusų tautos ir Rusijos visuomenės atžvilgiu, kitaip režimo pastangos piliečius įtikinti, jog aplinkui – vieni „rusofobai“ – bus sėkmingos. Tuomet kurti naujus santykius bus žymiai sunkiau.
