Paskutinės Europos teroristų grupuotės ETA narys papasakojo savo istoriją

800 žmonių gyvybę nusinešusi ETA veikla Baskijos visuomenėje paliko daugybę sudaužytų gyvenimų ir vis dar skaudančių žaizdų.

Nukentėję nuo smurto baskai pasakoja, kad jiems iki šiol sunku žvelgti į teroristus, kurie suluošino jų gyvenimą arba atėmė mylimus žmones.

Buvęs ETA narys Joseanas Fernandezas, atlikęs 22 metų kalėjimo bausmę už parduotuvės savininko nužudymą, sutiko „Lietuvos rytui“ papasakoti savo istoriją.

Ką Baskijos visuomenei reiškia ETA gyvavimo pabaiga? Ar šiame krašte dabar vyrauja taika ir ramybė?

Dauguma ekspertų sutinka, kad svarbiausia baskams buvo žinia, kurią ETA paskelbė dar 2011 metų rudenį.

Tuomet teroristinė grupuotė pažadėjo daugiau nebežudyti. Ir savo pažadą išpildė.

Bet beveik 6 dešimtis metų Baskijos visuomenė buvo pasidalijusi į dvi dalis – į prijaučiančius radikaliai kairiajai „Abertzale“ (išvertus iš baskų k. „tėvynės mylėtojai“), siekiančiai Baskijos atsiskyrimo, ir į teroristinės grupuotės aukas ir jų artimuosius.

Todėl apie visišką taiką kalbėti dar sunku, bet ETA iširus atėjo pats laikas tiesti tiltus ir siekti taikaus sugyvenimo be keršto ir apmaudo.

Sunkiausia apmaudą ir keršto troškimą numalšinti yra ETA aukų artimiesiems, iš kurių ši ginkluota kova atėmė tėvą, motiną, mylimąjį ar visam gyvenimui sužalojo jų pačių sveikatą.

Vienas žymiausių ETA aukų atstovų, patyrusių kruviną teroristinį išpuolį Barselonos „Hipercore“ prekybos centre, yra katalonas Robert’as Manrique.

Jis daugybę metų būrė ETA aukų artimuosius bei nukentėjusiuosius ir kovojo už jų teises, buvo Katalonijos aukų asociacijos prezidentas.

1987 metų birželio 19-ąją ETA susprogdino bombą šiame Barselonos prekybos centre, kuriame 24 metų R.Manrique tuomet dirbo mėsininku.

Tiesa, likimas jam iškrėtė nelemtą pokštą – kaip tik tą dieną jis draugo prašymu buvo susikeitęs pamainomis.

„Kai patekau į reanimaciją, mano sūnus dar šliaužiojo. Kai buvau išleistas, jis jau bėgiojo.

Vieną dieną jis atsigulė pas savo mamą į lovą, apkabino ją ir pasakė: „Nebijok, dabar aš būsiu tėtis.“

Dabar jis, jau 1,80 m ūgio vyras, sako man, jog labai nori, kad nė vienam vaikui nereikėtų išgyventi to, ką patyrė jis. Už tai aš ir kovoju“, – sako R.Manrique, kuriam ETA išpuolis smarkiai pakeitė gyvenimą.

Šis vyras Ispanijoje yra didvyris, padėjęs daugybei nuo ETA nukentėjusių šeimų, – jis pats sudarė begalę valstybei nežinomų aukų sąrašų tais laikais, kai dar nebuvo interneto.

„Bet Ispanijos vyriausybė mus paliko vienus su mūsų skausmu. Aukoms pakankamai padėta nebuvo, valdžiai mes buvome reikalingi tik politiniams lozungams“, – ne sykį dėl vyriausybės požiūrio į ETA aukas žiniasklaidai yra skundęsis R.Manrique.

R.Manrique buvo vienas iš tų nukentėjusiųjų, kurie 2012 metais vyko į kalėjimą pasikalbėti su jiems tiek žalos sukėlusiais ETA nariais.

Katalonas nuvyko pasimatyti su Rafaeliu Caride, vienu iš „Hipercor“ išpuolių organizatorių.

Ispanijoje tai buvo revoliucinga iniciatyva – nukentėjusieji ar aukų artimieji įkalintų teroristų prašymu nuvyko su jais pasikalbėti į kalėjimą. Žmonės, iš kurių ETA atėmė tėvą, motiną arba vyrą, turėjo drąsos pažvelgti žudikams į akis.

Borja Ventura, knygos apie ETA veiklos pabaigą „Guztiak“ („Viskas“) autorius, „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad šie susitikimai buvo labai naudingi Baskijos istorijai.

„Tai buvo vienas iš būdų sugrąžinti į visuomenę besigailinčius kalinius ir suartinti pozicijas. Šios iniciatyvos autorių teigimu, nors susitikti su kaliniais nuvyko labai maža dalis aukų, tai turėjo didžiulį poveikį visuomenei.

Man tai atrodo drąsus žingsnis, ypač kai jis žengtas aukų, kurioms reikėjo atsikratyti savo skausmo ir apmaudo“, – kalbėjo B.Ventura mūsų dienraščiui.

Savo knygoje šis iš Valensijos kilęs žurnalistas yra surinkęs pokalbių su įvairiomis Baskijos konflikto pusėmis – ETA aukomis, grupuotės nariais, politikais bei tarpininkais.

Tuomet, kai R.Manrique nuvyko susitikti su ETA nariu, toks jo žingsnis sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio. Tačiau rankos teroristui per išpuolį sužeistas vyras nepadavė.

„Nepadaviau jam rankos. Aukos, kurioms aš jaučiu tiek švelnumo, nesuprastų, jei spausčiau ranką, kuri sukėlė tiek skausmo ir tiek mirčių. Kalinys tai suprato, – sakė R. Manrique. – Faktas, kad teroristas pripažįsta, jog tiek daug skausmo buvo sukelta visiškai be reikalo, jau yra didžiulis žingsnis į priekį.

R.Caride prisipažino, kad vos tik po išpuolio sugrįžę namo teroristai jau griebėsi už galvos suvokę, kad padarė labai didelę klaidą.“

ETA nariai iki paskutinės minutės tikėjosi, kad policijos pareigūnai evakuos prekybos centrą, nes apie bombą buvo pranešta net tris kartus.

Ispanijos visuomenę sukrėtė ir Maitxabel Lasos, grupuotės ETA nužudyto baskų socialisto politiko Juano Mari Jauregui našlės, istorija.

Ji taip pat nuvyko į kalėjimą susitikti su savo vyro žudiku. Ir ne tiktai – M.Lasa stengėsi, kad iš kalėjimo išėjęs teroristas rastų darbą, ji pati padėjo jam jo ieškoti.

„Aš tikiu, kad kaliniai turi teisę sugrįžti į visuomenę. O kaip jie gali būti visuomenės dalimi, jei neturi darbo?“ – savo sprendimą paaiškino M.Lasa.

Moteris ne sykį vyko į kalėjimą kalbėtis su teroristais.

„Geriau būti Juano Mari našle nei tavo motina“, – vieno vizito metu pasakė ji savo vyro žudikui.

Bet, pasak M.Lasos, labai svarbu, kai ETA nariai pripažįsta padarytas klaidas ir dėl jų gailisi.

Vis dėlto kaltė slegia ne visus. J.Fernandezas atliko 22 metų bausmę kalėjime už drabužių parduotuvės savininko Rafaelio Vegos nužudymą.

Buvęs ETA narys sutiko pasidalyti su mūsų dienraščiu savo nuomone apie tai, kas įvyko.

Pasak J.Fernandezo, jis nužudė R.Vegą todėl, kad pardavėją ETA laikė išdaviku – neva jis Civilinei Ispanijos gvardijai teikdavo informaciją apie ginkluotos grupuotės veiklą.

„Nekalbu nei ETA, nei kalinių, nei kairiųjų nacionalistų vardu. Viską, ką sakau, – asmeninė mano nuomonė, – sakė J.Fernandezas „Lietuvos rytui“. – Mano įsitikinimu, dėliojant pastarųjų Baskijos istorijos dešimtmečių dėlionę labai svarbu, kad būtų atskleistos visos tiesos ir kad visos jos būtų istorijos dalimi.

Tuomet žmonės, kurie nieko nežino apie šį konfliktą, galės suprasti, kas nutiko.“

J.Fernandezas tvirtina, jog viešos jo kalbos neturi įtakos privačiam jo gyvenimui.

Pasak vyro, dabartinis jo gyvenimas nesiskiria nuo bet kurio kito piliečio: „Aš turiu darbą, socialinį gyvenimą ir faktas, kad esu buvęs ETA narys, nesukelia man jokių problemų. Grįžti į savo žemę po 22 metų kalėjimo ir vėl būti su mylimais žmonėmis yra nuostabu.“

Buvęs kalinys prisimena, kaip tapo ginkluotos grupuotės nariu.

„Įsitraukiau į ETA, nes tai buvo viena iš galimybių kovoti už nacionalinį ir socialinį Baskijos krašto išlaisvinimą.

Tai buvo kova prieš Ispanijos valstybės represijas“, – aiškino J.Fernandezas.

Jau išėjus iš kalėjimo jam yra tekę ne sykį susitikti su ETA aukomis.

„Esu asmeniškai susipažinęs su keturiomis ETA aukomis. Aš jaučiu joms užuojautą. Neatsiprašiau jų, bet sakiau, kad užjaučiu jas dėl to, kas įvyko, ir kad suprantu jų skausmą.

Tačiau dėl savo elgesio nesigailiu. Manau, kad gailėtis nėra jokios prasmės ir taip pat galvoju, kad visi mano poelgiai buvo tuometinio kompromiso kovojant dėl Baskijos laisvės pasekmė“, – aiškino buvęs ETA narys.

Atlikdamas bausmę J.Fernandezas, jo paties tvirtinimu, buvo kankinamas tris sykius. Be to, antiteroristinis įstatymas Ispanijoje leidžia kalinamus ETA narius išvežti labai toli nuo namų.

Per 22 metus jam teko kraustytis net per 30 kalėjimų.

Įkalintų ETA narių artimieji dabar reikalauja, kad jų giminės galėtų atlikti bausmę netoli namų – taip būtų paprasčiau juos lankyti, tačiau Ispanijos vyriausybė atsisako patenkinti jų prašymą.

Pasak J.Fernadezo, nutolinant įkalintus ETA narius nuo namų yra pažeidžiamos žmogaus teisės: „Tai represijos priemonė, kuria siekiama neutralizuoti ETA narius naudojant destruktyvias psichologines priemones.“

Buvęs ETA narys tvirtina, kad dabartinis Katalonijos laisvės procesas jam kelia susižavėjimą.

„Katalonų laisvės siekis man yra pavyzdys. Žvelgdamas iš laiko perspektyvos aš manau, kad jei būtume galėję išvengti skausmo ir kančios, būtų buvę idealu.

Bet šiandien vis dar akivaizdu, kad nei vienas, nei kitas kelias nepadeda baskams ir katalonams demokratiškai, taikiai siekti laisvės“, – svarstė J.Fernandezas.

Dar vienas tamsus ir skausmingas su ETA susijęs Ispanijos laikotarpis – tai socialistų vyriausybės 1983–1987 metais vykdytas slaptas susidorojimas su ETA nariais.

Ši operacija Ispanijoje gavo pavadinimą „Grupos antiterroristas de liberacion“ (GAL, liet. antiteroristinės išlaisvinimo grupuotės).

Šis epizodas baskams sukėlė daug skausmo, ir šiomis aplinkybėmis nužudytųjų artimieji taip pat turėtų būti laikomi teroro aukomis. Tik šį sykį tai vadinama „valstybiniu terorizmu“.

Labiausiai Ispaniją sukrėtė dviejų baskų jaunuolių Lasos ir Zabalos, priklausiusių ETA, bet neturėjusių joje svarbaus vaidmens, istorija.

1983 metais, vos sulaukę dvidešimties, jie buvo pagrobti, nukankinti, nužudyti ir užkasti negesintose kalkėse. Jaunuolių kaulai buvo rasti 1987 metais, o identifikuoti jie buvo dienraščio „Mundo“ žurnalistų tik praėjus dešimčiai metų.

Neseniai apie šią istoriją buvo sukurtas filmas. Jo prodiuseriai ne sykį teigė, kad visų – ir GAL, ir ETA aukų – skausmas yra vienodas.

Vienas pagrindinių kaltinamųjų dėl GAL nusikaltimų, civilinės gvardijos generolas Enrique Rodriguezas Galindo buvo nuteistas 75 metams už Lasos ir Zabalos nužudymą, tačiau po ketverių metų kalėjimo „dėl prastos sveikatos“ jis išleistas į laisvę.

Pasak žurnalisto B.Venturos, baskų konfliktas yra gerokai sudėtingesnis nei supriešinimas tų, „kurie žudė ir kurie žuvo“.

„Tai labai jautri tema, paveikusi daugybę žmonių. Be to, ji buvo panaudota politiniams ir žiniasklaidos interesams.

Pirmiausia baimė, o po to apmaudas dar labiau sunkino šią problemą.

Nepadėjo ir tai, kad buvo prikalbėta ir pridaryta šitiek nesąmonių. Niekas negimsta žudiku. Viskam yra priežastys – nors ir sunkiai suprantamos“, – įsitikinęs su nukentėjusiais nuo ETA ir GAL kalbėjęs žurnalistas.

Sunku išspręsti problemą, kai nubrėžiama linija tarp „mūsų“ ir „jų“. Tikimasi, kad ETA iširimo, kuris galutinai įvyko gegužės 4-ąją, scenarijus padės normalizuoti pozicijas ir sušvelninti tvyrantį apmaudą.

Bet Ispanijos vyriausybė žinia apie ETA iširimą visiškai nesidžiaugė.

„Šiandien mums tikrai nėra ko švęsti, tegul teroristai nesitiki atleidimo. Dar neatskleisti nusikaltimai bus tiriami, o tiems, kurie jau atlieka bausmę, ji sušvelninta nebus ir aplinkybės nesikeis“, – sakė Ispanijos ministras pirmininkas Mariano Rajoy.

M.Rajoy leido suprasti, kad po ETA iširimo įkalinti jos nariai neatsidurs arčiau savo artimųjų.

Grupuotės ETA bagažas: 50 metų ginkluotos kovos, 800 nužudytųjų ir tūkstančiai sužeistųjų. ETA (baskų k. „Euskadi Ta Askatasuna“, liet. k. „Baskijos kraštas ir laisvė“) susikūrė 1959 metais kaip rezistencinis kairiųjų judėjimas, kovojęs prieš Francisco Franco diktatūrą.

ETA reikalavo dviejų Ispanijos regionų – Baskijos ir Navaros – bei dalies Prancūzijos teritorijos, laikomos Baskų kraštu, nepriklausomybės.

Iš pradžių ETA žudė tik F.Franco diktatūros aukščiausius pareigūnus. Pirmasis ETA išpuolis įvykdytas 1968 metais. Nužudytas Melitonas Manzanas, F.Franco policijos viršininkas, dirbęs gestapui ir kaltinamas daugybės režimo priešininkų nukankinimu. Garsiausias ETA išpuolis – generolo Carrero Blanco, F.Franco sekėjo, susprogdinimas 1973 metais.

Pasibaigus fašistiniam režimui 1975 metais vieni ETA nariai sudėjo ginklus ir pasuko politiniu keliu, o kiti tęsė ginkluotą kovą – pradėjo pulti ir grobti karius bei policininkus demokratinės Ispanijos laikotarpiu.

Vėliau ETA aukomis tapo su jos idėjomis nesutinkantys politikai ir žurnalistai. Vieni labiausiai visuomenę sukrėtusių tokių išpuolių – Liaudies partijos politiko Miguelio Angelo Blanco pagrobimas ir nužudymas 1968 metais bei Katalonijos socialistų partijos nario Ernesto Llucho nužudymas 2000-aisiais.

1983–1987 metais Ispanijos socialistų užsakymų slapta nužudoma apie 30 ETA narių. Juos vykdė pusiau sukarintos grupuotės, Ispanijoje įgijusios GAL (ispanų k. „Grupo antiterrorista de liberacion“, liet. k. „Antiteroristinė išlaisvinimo grupuotė“) vardą. Jų nariai vėliau buvo teisiami už šiuos nusikaltimus. Vėliau ši veikla bus pavadinta valstybiniu terorizmu ar nešvariu karu.

Vėliau atėjo metas, kai ETA pradėjo žudyti ir niekaip su konfliktu nesusijusius civilius. 1987 metais Barselonos prekybos centre „Hipercore“ padėta bomba nusinešė 21 žmogaus gyvybę ir sužeidė 45 civilius – tai kruviniausia grupuotės surengta ataka.

Po įvairių nepavykusių paliaubų laikotarpio 2011 metų spalio 20 dieną ETA paskelbė apie ginkluotos kovos pabaigą. Nuo tos dienos ETA nebevykdė teroro išpuolių. Būtent ši data baskams reiškė taikos sugrįžimą į jų žemę. 2018 metų gegužės 4 dieną ETA paskelbė apie galutinį savo iširimą.